Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 9d. 20:02

„Už Kremliaus sienų“: kaip V.Putino aplinką „išsprogdinusios“ žurnalistės vos nepražudė bomba?

Knyga „Kremliaus digerio pasakėlės“
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Knyga „Kremliaus digerio pasakėlės“

2003 metais išleista dienraščio „Kommersant“ žurnalistės Jelenos Tregubos knyga „Kremliaus digerio pasakėlės“ Rusijoje iškart tapo bestseleriu. Asmenine patirtimi paremtas pasakojimas apie Vladimiro Putino susidorojimą su laisva žiniasklaida ir Kremliaus užkulisius ne juokais supykdė Rusijos galinguosius: J.Tregubova tik per laimingą atsitiktinumą nežuvo nuo laiptinėje palikto sprogstamojo užtaiso.

J.Tregubova darbą žiniasklaidoje pradėjo pirmojo išrinkto Rusijos prezidento Boriso Jelcino vadovavimo metais. Kremliaus pului priklausiusi žurnalistė nuolat keliavo su silpnos sveikatos ir kartais aptemstančio proto šalies vadovu, todėl knygoje gausu pasakojimų apie B.Jelcino komandą raudonuoti privertusias situacijas.

Vis dėlto, autorės požiūris į pirmąjį Rusijos prezidentą – atlaidus: tarsi rašytų apie užmaršų ir ilgomis kalbomis varginantį, tačiau gero anūkams – šiuo atveju šaliai – linkintį senelį.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Borisas Jelcinas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Borisas Jelcinas

J.Tregubova pabrėžia, kad, nepaisant visų savo nuodėmių, B.Jelcinas niekada nebandė varžyti žiniasklaidos laisvės, kurią 2000 metais atėjęs į valdžią užgniaužė Vladimiras Putinas.

Pastarąjį artimiausios aplinkos suklaidintas įpėdiniu paskyrė pats reformatoriumi laikytas B.Jelcinas.

Kaip Rusijoje mirė žiniasklaida?

Kremliaus šefu tapęs V.Putinas Federalinės saugumo tarnybos (FST), kuriai prieš tai vadovavo, metodus iš karto perkėlė į Kremliaus spaudos tarnybą.

J.Tregubova rašo, kaip tarnybai vadovaujantis prezidento cerberis Aleksejus Gromovas ėmėsi žurnalistų bauginimo ir skaldymo: vieni, vedami represijų baimės, atsisakė kritikos, kiti, kadaise buvę gerbiami reporteriai, per naktį pakeitė pažiūras prisijungę prie Kremliaus propagandos biuro.

Prie žodžio laisvės sunaikinimo prisidėjo ir oligarchai, kuriems priklausė didžiausios žiniasklaidos priemonės: dėl įtakos besivaržantys turtingieji per savo televizijos kanalus ėmė nesustodami pilti pamazgas ant konkurentų.

Vida Press nuotr./Maskva
Vida Press nuotr./Maskva

Žurnalistė pasakojimą paskanina istorijomis apie netikėtai prezidento aplinkoje užmegztas draugystes su tais, kuriuos ji įvardija nesant Kremliaus monstrais, ir kurie išdrįsdavo rizikuoti, kad padėtų A.Gromovo nemalonę užsitraukusiai J.Tregubovai.

Tiesa, ne visos pasakėlės sukasi apie Kremlių – knyga taip pat leidžia iš arti pažvelgti į to meto liberalų elito, įskaitant Borisą Nemcovą, gyvenimą.

Analizuodama laisvę prarandančios žiniasklaidos pranešimus, J.Tregubova tik sustiprina įtarimus, kad 1999 metais trijuose Rusijos miestuose įvykdyti daugiabučių sprogdinimai buvo ne čečėnų teroristų, o specialiųjų tarnybų darbas.

Būtent įvarius rusams pakankamai baimės, niekam nežinomo ir rimtai nevertinamo V.Putino reitingai ėmė augti kaip ant mielių.

Pasimatymas su Vladimiru Putinu

Knygą išleidusi J.Tregubova išsamiai aprašė Rusijos kelią į cenzūrą ir oligarchų karus, vis dėlto, žurnalistai jos dažniausiai prašydavo papasakoti pikantiškiausią pasakėlių detalę – pasimatymą su V.Putinu, kai jis ėjo FST vadovo pareigas.

RIA Novosti/Scanpix nuotr/Vladimiras Putinas
RIA Novosti/Scanpix nuotr/Vladimiras Putinas

Natūralu, kad skaitytojui kyla klausimas: galbūt Kremlius represijų prieš žurnalistę ėmėsi ne tik dėl jos profesinės veiklos, bet ir todėl, kad J.Tregubova būsimąjį prezidentą atstūmė?

Negalima nesutikti su vieno leidėjo, tiesa, taip ir neišdrįsusio išleisti J.Tregubovos knygos, nuomone: esą V.Putiną ši knyga turėjo įpykdyti ne dėl atskleistos skandalingos informacijos ar prezidento adresu nukreiptų keiksmų – juk žurnalistė apibūdindama V.Putiną nepanaudojo nė vieno necenzūrinio žodžio, nepaviešino jokių šokiruojančių asmeninio gyvenimo detalių.

Kremliaus vadovas greičiausiai iki sielos gelmių įsižeidė todėl, kad šioje knygoje jis vaizduojamas kaip itin pilkas valdininkėlis, stokojantis intelektualinės gelmės. Kitaip tariant, kaip vienintelį jėgos metodą suprantantis eilinis silovikas.

Nuo V.Putino prezidentavimo pradžios 18-ai metų, akivaizdu, kad toks J.Tregubovos nupieštas Kremliaus vadovo paveikslas yra itin tikslus.

Nors skaitytoją gali erzinti J.Tregubovos pomėgis pabrėžti savo grožį, išskirtinumą ir aukštą moralę, autorė savo patirtį Kremliaus pule ir už jo ribų perteikia itin gyvais pasakojimais, nuo kurių kartais sunku atsitraukti, bei puikiu humoru.

„Sputnik“/„Scanpix“ nuotr./2015 metais Maskvoje nušautas Borisas Nemcovas
„Sputnik“/„Scanpix“ nuotr./2015 metais Maskvoje nušautas Borisas Nemcovas

Prieš 15 metų išleistą knygą verta perskaityti ir šiandien: ji padeda suprasti ne tik V.Putino režimo ilgaamžiškumo priežastis, bet ir dramatišką iškilių Rusijos opozicijos veikėjų, pavyzdžiui, išeivijoje gyvenančio Michailo Chodorkovskio ar nuo V.Putino smogikų rankos žuvusio B.Nemcovo, likimą.

O štai knygos rašymo metu kažkur prezidento pašonėje šmėžavęs jaunasis oportunistas Romanas Abramovičius šiandien laikomas vienu turtingiausių Rusijos žmonių. Žinoma, ne be Kremliaus pagalbos.

Vargiai keičiasi tik viena – Vakarų pasaulio polinkis užsimerkti prieš Rusijoje nevaržomai vykdomus, V.Putino diriguojamus pilietinių teisių pažeidimus. J.Tregubova tokį abejingumą prilygina „bailaus kaimyno pozicijai, kaimyno, žinančio, kad vaikinas, gyvenantis priešais, muša savo žmoną ir vaikus“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

00:10
24:14
00:49

Maistas

Kinas