Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 8d. 20:02

„Už Kremliaus sienų“: P.Pomerantsevas kviečia į ekskursiją po skaitmeninių karų fronto linijas

Pasaulyje pastebimas „cenzūros triukšmu“ reiškinys
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Pasaulyje pastebimas „cenzūros triukšmu“ reiškinys

Iš pradžių – apie Rusiją. Dabar – apie visą pasaulį. Tačiau tai, apie ką savo naujoje knygoje „Tai nėra propaganda: nuotykiai kare prieš realybę“ („This Is Not Propaganda“: Adventures in the War Against Reality“) rašo prodiuseris ir žurnalistas Peteris Pomerantsevas, vis tiek telpa po Kremliaus stogu.

Leidykla „Sofoklis“ 2015-aisiais ir lietuvių kalba išleido P.Pomerantsevo pirmąją knygą „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“. Viskas aišku: Ukrainoje kunkuliavo Kremliaus užvirtas karas, tad autorius nėrė į postmodernią Rusiją ir bandymus ją suprasti.

Dabar, po ketverių metų, pasirodo naujas jo darbas, ir knygos turinys dar aktualesnis. Iš esmės P.Pomerantsevas keliauja palei skaitmeninę Mažino liniją ir pasakoja brutalias šių laikų kampanijas prieš tiesą.

Faktai minkšti, objektyvumas neegzistuoja, troliai ir botai siautėja – kaip 2019-aisiais susigaudyti realybėje, kuri gali būti ir vis dažniau yra kuriama taip, kad kažkuo tikėti nebeįmanoma.

Čia – ir Filipinai, ir Meksika, ir Serbija, ir „Brexit“, ir Donaldas Trumpas. P.Pomerantsevas, nors ir atsargiai, vis dėlto konstatuoja, kad radikalusis reliatyvizmas startavo būtent Rusijoje. Kita vertus, Vakarai sparčiai vejasi pirmūnę Rusiją.

Peteris Pomerantsevas
Peteris Pomerantsevas

„Sąmokslo teorijos keičia ideologijas, melai – faktus, abipusiai kaltinimai, esą kiekvienas argumentas tėra informacinio karo dalis – diskusijas. Jausmas, kad žemė po kojomis nuolat juda ir net teka, šiandien tinka ir Jungtinei Karalystei“, – rašo autorius.

Užmiršome slaptažodį

P.Pomerantsevas susitinka su „Twitter“ revoliucionieriais, naujaisiais populistais, troliais ir elfais (apsieinama be lietuvių), „Cambridge Analytica“ vizionieriais, info-karų šarlatanais, džihado garbintojais, meta-politikais, „tiesos policininkais“, botų piemenimis.

Kitaip tariant, pagrindiniais šio naujųjų kovos dėl įtakos ir balsų lauko veikėjais.

Savo ruožtu Vakarų politikai, kuriems autorius tarsi ir bando pateikti rekomendacijas, ką daryti, jį nuvilia, nes tiesiog ne šiaip nespėja, o net nesistengia spėti paskui šviežiausių juodųjų technologijų mados šauklius.

„Facebook“ nuotr./Naujoji P.Pomerantsevo knyga „Tai nėra propaganda: nuotykiai kare prieš realybę“
„Facebook“ nuotr./Naujoji P.Pomerantsevo knyga „Tai nėra propaganda: nuotykiai kare prieš realybę“

„Tie politikai užaugo liberalios demokratijos tvarkoje ir mane sukrečia tai, kokie jie pasimetę. Politikai nebežino, kam atstovauja jų partijos, biurokratai nebesusigaudo, kur yra galia.

Milijardierių fondai agituoja už atvirą visuomenę, kurios nebesugeba apibrėžti. Kadaise daug reikšmės turėję žodžiai – „Vakarai“, „Europa“, „demokratija“, „laisvė“ – dabar yra tarsi failai kompiuteryje, kurių nebegalime pasiekti, nes užmiršome slaptažodį“, – rašo P.Pomerantsevas.

Rusijai su jos trolių ir botų eskadronais tokių žodžių, žinoma, ir nereikia. Ši šalis nebėra galinga, bet Kremliuje įsitaisę naujųjų laikų manipuliacijų čempionai – jie prie realybės prisitaikė kur kas greičiau nei vakariečiai.

O rusų pavyzdžiu seka daugybė kitų į Vladimirą Putiną jau panašių ar panašiais į jį norinčių būti autokratų ir populistų.

P.Pomerantsevas: „Kadaise daug reikšmės turėję žodžiai – „Vakarai“, „Europa“, „demokratija“, „laisvė“ – dabar yra tarsi failai kompiuteryje, kurių nebegalime pasiekti, nes užmiršome slaptažodį.“

Štai Filipinuose P.Pomerantsevas, kurį vadinčiau karo – tik kitokio – žurnalistu, pakalbina feisbuko trolių dirigentą, sugebėjusį išpopuliarinti vėliau prezidentu išrinktą Rodrigo Duterte, o tada – suorganizuoti nuožmią žurnalistų gąsdinimo kampaniją.

Populiaraus naujienų portalo „Rappler“ žurnalistai užtruko, bet galiausiai suvokė, kad juos puola troliai – fiktyvios „K-Pop“ žvaigždės, botai. Aptiktas buvo ir įtartinas tviterio vartotojas @Ivan22622, per savaitę skelbdavęs pusantro tūkstančio nuorodų į straipsnius apie Filipinų politiką.

Tyrėjai išsiaiškino, kad tas pats „Ivanas“ anksčiau karštligiškai domėjosi įvykiais Irane, tada – Sirijoje. Po kurio laiko – jau įvykiais Ispanijos autonominiame Katalonijos regione. Nesunku suprasti, su kokiu trolių fabriku susijusi ši paskyra.

Sankt Peterburgo priemiestyje veikianti Interneto tyrimų agentūra dabar jau žinoma visame pasaulyje, o į šį fabriką įsiskverbusi žurnalistė Liudmila Savčiuk P.Pomerantsevui sako iki šiol pykstanti, kad ją vadina tiesiog kantrybės netekusia trole.

„Scanpix“/AP nuotr./Liudmila Savčiuk
„Scanpix“/AP nuotr./Liudmila Savčiuk

„Aš niekuo nenusivyliau, aš ten patekau jau turėdama tikslą demaskuoti tai, kas ten vyksta. Dabar turiu kas antram žmogui aiškinti, kaip iš tiesų buvo“, – skundžiasi Liudmila, kuriai misija nenusisekė – trolių fabrikas dabar triskart didesnis nei prieš kelerius metus.

Radikalai koordinuoja kampanijas

Valstybės trolius samdo ir kitur – rusų pavyzdys, regis, užkrėtė (kita vertus, organizuotas kampanijas, pavyzdžiui, Kuboje yra rengusi ir JAV vyriausybė). Tiesioginį ryšį tarp vyriausybės ir jai palankių įvykių socialinėje erdvėje užčiuopti neretai sunku.

Štai Turkijoje apžvalgininkai dažnai ima raginti savo sekėjus pulti visus, kurie drįsta kritikuoti prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą. Tokios kampanijos vadinamos „įkvėptomis valstybės“ („state-inspired“).

Kaip jau minėta, ne šventieji – ir amerikiečiai. Donaldo Trumpo Baltųjų Rūmų komunikacijos komanda, prezidentą remiantys portalai ir, žinoma, pats prezidentas mėgsta vadinti žurnalistus ir demokratus šiukšlėmis ir „liaudies priešais“ – prašom žiupsnį stalinistinės retorikos.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Donaldas Trumpas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Donaldas Trumpas

Taikiniais tapę asmenys tada užpilami purvais internete ir reikalavimais, kad CNN ar „The New York Times“ juos atleistų. Žinoma, sulaukiama ir grasinimų nužudyti ar išprievartauti.

Galbūt ir nenuostabu, kad žiniasklaidos laisvę pasaulio šalyse vertinanti organizacija „Freedom House“ 2017 metais sumažino JAV reitingą.

Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje „Freedom House“ gynė sovietų disidentus ir JAV senatoriaus Josepho McCarthy antikomunistinės raganų medžioklės aukas, dabar tenka užstoti tuos, kurie neįtinka D.Trumpui ir jo trumperiams.

Knygoje apstu taiklių, originalių apibūdinimų įvairioms priemonėms, kurių griebiasi kritikos nepakenčiantys politikai. Tarkime, masinis trolių puolimas – „cenzūra triukšmu“.

Jei matai, kad feisbuke pralaimi diskusijoje su priešu, panaudoji grotažymę #AirSupport, ir į pagalbą atskuba bendražygiai, kurie užtvindo erdvę patyčiomis.

D.Trumpo administraciją daugelis akademikų, žinia, apibūdina kaip populistinės radikalios dešinės valdžią. O tokie kraštutiniai dešinieji irgi itin aktyvūs bei išradingi socialinėse žiniasklaidoje.

15min jau rašė apie uždarą interneto tinklalapį „Discord“, o jame – ne tik paskalos, bet ir radikaliųjų dešiniųjų grupės, ten planuojančios skaitmenines įtakos kampanijas.

Patekęs į uždarą grupę „Infokrieg“, gali atsisiųsti „Informacinio karo vadovą“, kuriame nupasakojamos įvairios neonacių naudojamos taktikos – kaip suderinti persekioti meinstrymo žurnalistus („snaiperio misijos“), kokius komentarus palikti politikų paskyrose feisbuke.

Jei kažkas nepatinka „YouTube“, planuojamos „vote down“ kampanijos. Jei matai, kad feisbuke pralaimi diskusijoje su priešu, panaudoji grotažymę #AirSupport, ir į pagalbą atskuba bendražygiai, kurie užtvindo erdvę patyčiomis.

Yra ir „memų fabrikas“, ir primygtinė rekomendacija nevadinti daiktų tikraisiais vardais: „Nenaudokite memų, susijusių su nacionalsocializmu. Kalbėkite apie masinę migraciją, islamizaciją, tapatybę, laisvę, tradiciją.“

15min nuotr./15min rengia knygų apie Rusiją recenzijų ciklą
15min nuotr./15min rengia knygų apie Rusiją recenzijų ciklą

Tokie aktyvistai dažniausiai – ir islamofobai, su siaubu komentavę pabėgėlių, 2015-aisiais plūdusių į Europą iš pilietinio karo apimtos Sirijos, nuotraukas. Vien jauni vyrai! Kodėl jie nekovoja?!

Tiesa, kaip P.Pomerantsevui atskleidžia viena Sirijoje savanoriaujanti medikė, kitokia. Iš pradžių iš Turkijos į Graikiją plaukti bandė ir ištisos šeimos, turinčios mažamečių vaikų, bet plaustai pradėjo skęsti.

Tad tūkstančiai sirų šeimų nusprendė į Europą siųsti vyriausius, stipriausius ir pavojaus atveju išsigelbėti galbūt galėsiančius sūnus, kuriuos sodino į geriausius laivus.

Ar tikrai jau viskas reliatyvu?

Bet P.Pomerantsevo knyga nėra nukreipta prieš D.Trumpą ar apskritai dešinės politiką, kad ir kokią vis dažniau ekstremistinę. Kūrinys nenukreiptas prieš nieką – tai tiesiog liūdnas ir daug vilčių klasikinei demokratijai nepaliekantis situacijos įvertinimas.

Kaip pasikeitė laikai. Dabar šis pasaulis po tiesos jau skambina mums į duris – ne tik Rusijoje, Kinijoje, kur valstybė apie piliečius žino daugiau nei turbūt jie patys, ar Meksikoje. Informacija jau manipuliuoja visi.

Kai 2014 metais jis išleido pirmąją savo knygą apie Vakarams tolimą, atšiaurią Maskvą, dažnas manėme: juk tai mums baisiai nėra aktualu, pas mus tokių spektaklių, pakeičiančių realybę, nebūna.

Kaip pasikeitė laikai. Dabar šis pasaulis po tiesos jau skambina mums į duris – ne tik Rusijoje, Kinijoje, kur valstybė apie piliečius žino daugiau nei turbūt jie patys, ar Meksikoje. Informacija jau manipuliuoja visi.

P.Pomerantsevas Maskvoje praleido beveik dešimtmetį ir 2010-aisiais grįžo į Londoną, nes norėjo „gyventi pasaulyje, kuriame žodžiai turi reikšmę ir kuriame kiekvienas faktas nepasitinkamas atitarimu apie informacinį karą“.

Tačiau Jungtinėje Karalystėje jį pasitiko... Rusija. Populistinių nesąmonių persmelktos aistros dėl „Brexit“ ir nesibaigianti D.Trumpo rinkimų kampanija tiek pačiam P.Pomerantsevui, tiek, be abejo, milijonams eilinių piliečių sudaro įspūdį, kad tiesos nebėra. Nebėra faktų, viskas reliatyvu.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Už „Brexit“ pasisakantis demonstracijos dalyvis
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Už „Brexit“ pasisakantis demonstracijos dalyvis

Galima naivokai manyti, kad tai tiesiog teisybė – galbūt viskas iš tiesų priklauso nuo požiūrio kampo.

Bet, kaip įtikinamai įrodo knygos autorius, galima pasigilinti ir suvokti, kad gausėja įvairių technikų, kurių pagalba tuos kampus galima nugludinti. Galima pastūmėti žmones imti manyti, kad vyksta informacinis visų karas prieš visus.

Tačiau to ir nori Kremlius, R.Duterte ar D.Trumpas. P.Pomerantsevas dar turi kruopelę vilties, kad pasaulis sugrįš prie etiškos žurnalistikos, kad feisbukai ir tviteriai susiims bei nebeleis tinkluose neršti dezinformacijos skleidėjams. Kol kas nepanašu – iš to šios kompanijos gyvena.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:57
02:07
04:15

Esports namai