Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 8d. 20:03

„Už Kremliaus sienų“: septynių žmonių septyni kompromisai dabartinėje Rusijoje

Vladimiro Putino susitikimas su visuomene Lipecko mieste
„Scanpix“/ITAR-TASS nuotr. / Vladimiro Putino susitikimas su visuomene Lipecko mieste

Per kelerius pastaruosius metus išleista išties nemažai knygų apie Rusiją. Šis ciklas – puikus pavyzdys, apie ką dažniausiai rašoma. Žinoma, apie Vladimirą Putiną, taip pat – apie Rusijos prezidento esą už virvučių tampomą Donaldą Trumpą. Bet „The New Yorker“ korespondentas Maskvoje Joshua Yaffa parašė knygą apie Rusijos žmones ir jų pasirinkimus putinizmo sistemoje.

Knyga „Tarp dviejų ugnių“ („Between Two Fires“) – ne apie bet kokį, o apie vadinamąjį „klastingą/gudrų/suktą žmogų“ – „čelovek lukavyj“. Ir ne vieną, o visus septynis. Kokius?

Straipsnį būtent tokiu pavadinimu – „Klastingas žmogus“ – garsus rusų sociologas Jurijus Levada parašė dar 2000 metais, kai V.Putino epocha dar tik aušo.

Klastingas žmogus – būtent rusas – tuo, kad kad yra neatsakingas, įtarus ir pratęs prie orwelliškų dviprasmybių. Propaganda jo neapgausi – jis puikiai žino, kas valstybėje blogai. Bet valdžiai nesipriešina, nes yra nuo jos priklausomas, ir netgi bijo pokyčių.

„Scanpix“/AP nuotr./Joshua Yaffos knygos „Tarp dviejų ugnių“ viršelis
„Scanpix“/AP nuotr./Joshua Yaffos knygos „Tarp dviejų ugnių“ viršelis

„Klastingas žmogus ne tik toleruoja apgavystes, bet ir pats nori būti apgaudinėjamas. Be to, kad išliktų, apgaudinėja pats save. Atrodo, kad rusams reikia valstybės pagalbos, bet rusai nenori jai tarnauti“, – rašė J.Levada, kuris 2006 metais mirė.

Kiekviename skyriuje – po minibiografiją

J.Yaffa irgi pasakoja, kaip per savo darbo Maskvoje metus sutiko daugybę paprastų rusų, kurie visiškai nesijaučia gyvenantys diktatūroje.

Žinia, liaudies išmintis Vakaruose dažniausiai byloja, kad V.Putinas sėdi imperatoriaus soste ir pirštu diriguoja 145 milijonams žmonių, įgrūstų į didžiulį narvą ir spiginamų propaganda bei represijomis. Bet tikrovė, kaip taisyklė, subtilesnė, nepasiduodanti supaprastintiems naratyvams.

„Daugelis tų žmonių – nebūtinai entuziastingi Putino rėmėjai, jie net nebūtinai už Putiną balsuoja. Ne, jie Putino valstybę laiko duotybe – nei gera, nei bloga, tiesiog esančia – ir savo gyvenimus konstruoja aplink būtent tokią realybę“, – rašo J.Yaffa.

Liaudies išmintis Vakaruose dažniausiai byloja, kad V.Putinas sėdi imperatoriaus soste ir pirštu diriguoja 145 milijonams žmonių, įgrūstų į didžiulį narvą ir spiginamų propaganda bei represijomis. Bet tikrovė, kaip taisyklė, subtilesnė, nepasiduodanti supaprastintiems naratyvams.

Kaip jau minėta, knygos autorius iliustruoti, ko gero, pagrindinę mintį, kad Rusija nėra stereotipinė diktatūra, pasirenka septynis žmones ir jų istorijas. Be galo įdomias ir parodančias, kad turbūt ne „čelovek“, o putinizmas yra klastingiausias.

Po pagrindinį (anti)herojų turi kiekvienas knygos skyrius. Tarkime, pradedama nuo kadaise avangardinį kiną ir televizijos laidas kūrusio, bet dabar Pirmajam kanalui – beje, kuriančiam subtilesnę propagandą nei NTV ar „Rossija-24“ – vadovaujančio Konstantino Ernsto.

„Akivaizdžios melagienos Pirmajam kanalui nėra strateginė katastrofa, nes vėlyvojo sovietmečio propaganda ir dabartinė, postmodernistinė propaganda skiriasi.

„Scanpix“ nuotr./Konstantinas Ernstas
„Scanpix“ nuotr./Konstantinas Ernstas

Šiandien apeliuojama į tai, kuo žmonės jau tiki ar nori tikėti, o ne bandoma įpiršti nemielą požiūrį“, – teigia J.Yaffa.

Vėliau pasakojama apie ortodoksų dvasininką, benamiams padėjusią gydytoją Jelizavetą Glinką – „geradarę Lizą“, kuri žuvo skrisdama iš Sočio į Siriją, zoologijos sodo Kryme direktorių ir jo mintis apie aneksiją bei Rusijos valdžią šiame pusiasalyje.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Jelizaveta Glinka su Vladimiru Putinu
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Jelizaveta Glinka su Vladimiru Putinu

Kiekvienas skyrius – savotiška minibiografija, atskleidžianti, kaip kiekvienas asmuo rinkosi tarp sąžinės ir karjeros, kaip stengėsi kažką pakeisti net unikalios rusiškos politinės kultūros fone.

Kaip siekti tikslų putinizmo rėmuose?

Putinizmas toli gražu nėra toks baisus kaip dažnai teigiama. Bet būtent tai putinizme baisiausia“, – kartą rašė žurnalistas Oliveris Bullough.

J.Yaffa savo knygoje audžia panašią mintį. Jis, savaime suprantama, atiduoda pagarbą daliai rusų (tiesa, labai nedidelei), kurie neina į kompromisą su vyriausybe – jie yra principingi ir šių principų laikosi. Taip, kaip disidentai sovietmečiu.

„Twitter“ nuotr./Joshua Yaffa
„Twitter“ nuotr./Joshua Yaffa

Vis dėlto daugelis Rusijos žmonių tiesiog bando susiorientuoti paslaptingoje sistemoje – ja pasinaudoti ir pabandyti jos rėmuose įgyvendinti savo svajones bei tikslus.

O autorius meistriškai neskuba tokių žmonių – dešimčių milijonų – smerkti. J.Yaffa kaip tik bando suvokti, kas juos privertė bendradarbiauti su Kremliumi; ką jie iš tokio obuoliavimo su velniu laimėjo, o ką prarado.

„Įsitikinau, kad žurnalistams Rusijoje įdomiausias ir svarbiausias tyrinėjimų objektas yra ne Putinas, o tie žmonės, kurių įpročiai, polinkiai ir vidiniai moraliniai paskaičiavimai užstūmė Putiną ant sosto Kremliuje“, – rašo „The New Yorker“ žurnalistas.

Daugelis Rusijos žmonių tiesiog bando susiorientuoti paslaptingoje sistemoje – ja pasinaudoti ir pabandyti jos rėmuose įgyvendinti savo svajones bei tikslus.

Panašių pjūvių, beje, būta. Andrew Meier važinėjosi po Rusiją po SSRS žlugimo ir parašė „Juodąją žemę“ („Black Earth“), o J.Yaffos bosas, „The New Yorker“ vyr. redaktorius Davidas Remnickas – klasika šiandien vadinamą „Lenino kapą“ („Lenin's Tomb“).

J.Yaffos kelionės vyksta vėliau ir dėl to yra dar įdomesnės, o jo istorijos – tikrai efektyvus būdas rašyti apie šalį, kuri tokia didelė ir tokia įvairi, kad bet kokie apibendrinimai dažnai skamba paviršutiniškai.

Čečėnės aktyvistės kelionė

Bene labiausiai pribloškia pasakojimas apie Hedą Saratovą – čečėnę žmogaus teisių aktyvistę. 1999 metais ji bejėgiškai blaškėsi po bombarduojamą Grozną ir skaičiavo rusų karių nusikaltimus, bet dabar yra viena pagrindinių Čečėnijos lordo Ramzano Kadyrovo palydovių.

H.Saratova pasikeitė įspūdingai, bet pamažu. Iš pradžių ji kartojo, kad norėdama daryti gera turi dirbti su tais, kurie turi galią. Kad gelbėjant žmones reikia žinoti, iš ko prašyti malonės.

„Scanpix“/ITAR-TASS nuotr./Heda Saratova
„Scanpix“/ITAR-TASS nuotr./Heda Saratova

Praėjus dviem tokių prisitaikėliškų skaičiavimų dešimtmečiams aktyvistės moralinis kompasas taip nukrypo, kad ji pradėjo pateisinti kankinimus ir nužudymus. Kiti žmogaus teisių gynėjai Hedai iki šiol negali atleisti.

Tiesa, buvusio H.Saratovos bendražygio Igorio Kaliapino mintis iškalbinga: „Sutikau daug čečėnų, kurie atvirai kritikuodavo Kadyrovą, bet pamažu, nenoriai ėmė jį remti. Tik nedaugelis jų priėmė sąmoningą sprendimą. Procesas buvo labiau psichologinis. Jie tiesiog pavargo nuolat bijoti.“

Kituose skyriuose neįtikėtinų vidinių permainų mažiau, bet maršrutas panašus – idealizmą seka kompromisai, o kompromisus vienokie ar kitokie rezultatai.

Rusijos vyriausybės mašina labai galinga, tad jei sieki permainų, turi dirbti išvien su ja. Bet dirbdamas su valdžia trukdai iškilti alternatyvoms – politinėms partijoms, žiniasklaidai. Be to, subjauroji savo paties įsitikinimus.

Komentarai: 7

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/