Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 lapkričio 28d. 09:56

V.F.Kiurė – apie nemėgstamą, bet mylimą Panevėžį, unikalų Rožyną ir jo kolūkinį baroką

Vilma Fiokla Kiurė
Benedikto Januševičiaus nuotr. / Vilma Fiokla Kiurė
„Panevėžio nelabai mėgstu, bet vis tiek jį labai myliu, nes nuo savo prigimties, istorijos ir vaikystės nepabėgsi“, – sako rašytoja Vilma Fiokla Kiurė, neseniai išleidusi knygą apie gimtojo Panevėžio rajoną Rožyną. Įkvėpta devyniasdešimtųjų eros nostalgijos, V.F.Kiurė atsigręžė į savas šio laikotarpio patirtis, išgyventas Rožyne. Ji sako jautusi pareigą parašyti apie tikrąjį Panevėžį. „Neturiu poreikio gerinti miesto įvaizdį, aš tiesiog myliu jį tokį, koks jis yra ir viskas“, – sako ji.

15min interviu su menininke, žmogaus teisių aktyviste ir rašytoja V.F.Kiure – apie iki šiol neaprašytą tikrąjį Panevėžį, unikalų Rožyno rajoną ir jo kolūkinį baroką, tikruosius rožyniečius bei dvasinį devyniasdešimtųjų renesansą.

Privertė skaitytojai

„Rožynas“ prasidėjo kaip V.F.Kiurės feisbuko paskyros įrašai. Rašytoja sako pajutusi, jog atėjo „devyniasdešimtųjų mada“, tad ir pati socialiniame tinkle pasidalijo refleksijomis iš šio laikotarpio, kuris ir praėjo Rožyne, viename iš Panevėžio mikrorajonų.

„Tai buvo visiškai juodraštiniai tekstai ir mane pribloškė toks susidomėjimas jais“, – 15min sako V.F.Kiurė.

Benedikto Januševičiaus nuotr./Vilma Fiokla Kiurė
Benedikto Januševičiaus nuotr./Vilma Fiokla Kiurė

Menininkė sulaukė paskatinimo iš literatūrologų ir rašytojų paversti šiuos tekstus knyga. V.F.Kiurė sako, kad pati niekada nebūtų ryžusis parašyti knygos – į šią avantiūrą ją įstūmė skaitytojai.

Tikrai niekada pati nebūčiau ryžusis, neturiu tokio pasitikėjimo nei savimi, nei savo tekstais.

„Kažkada vaikystėje perskaičiau keistą pranašystę – kad paskutiniais laikais visi norės rašyti knygas apie save, apie savo vaikystę. Aišku, tada dar nežinojau, kad rašytojai visada rašo apie save. Bet išsivystė kažkoks įsitikinimas, kad knyga yra didžiulė atsakomybė ir kad nereikia kepti belenko, publikuoti rašliavų, kad nereikia viešosios erdvės užversti makulatūra. Tikrai niekada pati nebūčiau ryžusis, neturiu tokio pasitikėjimo nei savimi, nei savo tekstais“, – sako pašnekovė.

Pareiga rašyti apie Panevėžį

V.F.Kiurė sako pajutusi spragą – apie jos gimtąjį miestą nieko tikrai panevėžietiško parašyta nėra.

„Visi apie Panevėžį egzistuojantys tekstai – tokie dvasingi, tarsi norintys pabėgti nuo to Lietuvos Čikagos įvaizdžio, nuo sudėtingo ir hardcore‘inio miesto, kuris iš tikrųjų tuo ir yra labai įdomus. Pabandžiau iš apačių paimti visą tą hardcore‘ą, visas devyniasdešimtųjų emocijas ir sudėti jas į knygą“, – sako rašytoja.

Anot pašnekovės, grožinės literatūros apie tikrąjį Panevėžį nėra, mat miestas – labai konservatyvus.

„Jeigu kažkas rašo apie Panevėžį, tai nagrinėja kokios Smetoninės Lietuvos istoriją, aprašinėja veikėjus. Patys rašantys žmonės, gyvenantys Panevėžyje, yra labai konservatyvūs“, – sako ji.

Tik per atstumą galima taip sąžiningai rašyti.

Pačiai V.F.Kiurei prireikė išvažiuoti iš Panevėžio ir daugiau nei dešimtmetį pagyventi kitur, kad gimtų knyga apie gimtąjį miestą.

„Jeigu iki šiol gyvenčiau Panevėžyje, galbūt sulaukusi dabartinio savo amžiaus irgi būčiau parašiusi kokį traktatą. Bet kadangi jau daug metų nebegyvenu Panevėžyje, tai per atstumą pažiūrėjau į savo miestą. Manau, kad tik per atstumą galima taip sąžiningai rašyti“, – sako V.F.Kiurė.

Paklausta, kodėl nėra daugiau grožinės literatūros kūrinių apie Panevėžį, V.F.Kiurė sako, kad šiame mieste – mažai rašančių žmonių.

Man ir pačiai reikėjo pasakojimo apie tą etapą. Ir jis išėjo atviras ir sąžiningas.

„O antra – galbūt trūksta meilės miestui. Nors ir aš nepasižymiu didžiuliu patriotizmu savo miestui. Bet tokie yra sentimentai. Rašydama apie tą laikotarpį, aš atlikau tarsi psichoterapinį seansą, perdėliojau savo atmintį. Man ir pačiai reikėjo pasakojimo apie tą etapą. Ir jis išėjo atviras ir sąžiningas. Neturiu poreikio gerinti miesto įvaizdį, aš tiesiog myliu jį tokį, koks jis yra ir viskas. Kaip ir tą savo gyvenimo etapą“, – sako pašnekovė.

Ėfka, aukštaitiškas humoras ir banditų kultūra

Panevėžyje augusi ir didžiąją savo gyvenimo dalį jame pragyvenusi V.F.Kiurė įsitikinusi – aukštaičiai turi geriausią humoro jausmą.

„Jis yra toks žiaurus, bet kartu labai sentimentalus. Norisi, kad būtent tas mūsų humoro paveldas gyvuotų šiuolaikinėje literatūroje“, – sako rašytoja.

V.F.Kiurė knygoje stengėsi perteikti panevėžietišką unikalumą. Taip pat – ir savitą panevėžiečių tarmę.

Ir banditai kažkokia prasme yra mūsų miesto kultūros dalis.

„Nenorėjau taip tiesmukai kopijuoti Rimanto Kmitos, kuris rašė tarmiškai, bet stengiausi irgi knygoje perteikti tą panevėžietišką unikalumą. Pavyzdžiui, panevėžietiškai tariamus vardus – Vijolėta, Ėrika ir Ėfka. Norėjau, kad būtų perteiktas mūsų tarmės savitumas. Taip pat norėjau, kad skaitytojai suprastų, jog ir Panevėžys turi savo unikalių patirčių, įdomių žmonių. Kad tai nėra vien nyki provincija ir kažkokie banditai. Aišku, ir tie banditai kažkokia prasme yra mūsų miesto kultūros dalis. Stengiausi be jokio dailinimo parašyti sąžiningą tekstą“, – sako rašytoja.

Visgi pačioje pradžioje, pasidalinus keliais tekstais feisbuko paskyroje, kūrėja sulaukė ne tik gerų reakcijų.

Kartais nejauku po Rožyną dabar važinėti.

„Dabar žmonės džiaugiasi ir giria, bet kartais sudreba širdelė, kad nebūtų tų pasipiktinančių, nes po feisbuko įrašų buvo daug keistų laiškų, vos ne grasinimų. Kartais nejauku po Rožyną dabar važinėti.

Man buvo šokas, kad iš emigracijos rašo kažkokios moterys, kurių aš nelabai pažįstu, atpažinusios kažką, gal savo giminaičius ir sako – kaip čia tu drįsti rašyti. Tikrai buvo nemalonių akimirkų. Bet pagalvojau – kodėl aš turiu nuolaidžiauti kažkokiai moteriškei, kuri šimtą metų nebegyvena Panevėžyje, kodėl aš čia turiu taikstytis? Paėmiau ir nusispjoviau į tuos grasinimus“, – prisimena V.F.Kiurė.

Nusispjoviau į tuos grasinimus.

15min nuotr./Namai Rožyno rajone
15min nuotr./Namai Rožyno rajone

(Nebe)prestižinis rajonas

Kaip pasakoja V.F.Kiurė, Panevėžio Rožyno rajoną sukūrė tremtiniai, sunkiai kovoję dėl žemės ir pakloję pamatus dabartiniam Rožynui. Būtent šie žmonės jai yra tikrieji šio rajono gyventojai. Tokia yra ir knygos veikėja Grūšelių močiala – vyriausios kartos rožynietė, ten gyvenanti nuo tarpukario.

„Man tikri rožyniečiai – tie pirmieji, tie tremtiniai, kurie per kraują ir ašaras išklampojo tas pelkes. Rožių gatvėje – nuo kurios ir kilo rajono pavadinimas – yra daugybė namų, kuriuos statėsi tremtiniai. Tai man atrodo tikri rožyniečiai, kurie plėšė pirmąją velėną iš pelkių, nes ten visur telkšojo šlapynės, pelkės. Pirmieji naujakuriai iš esmės sukūrė pirminę infrastruktūrą – ir pirmieji vamzdynai buvo gyventojų lėšomis“, – pasakoja V.F.Kiurė.

15min nuotr./Namai Rožyno rajone
15min nuotr./Namai Rožyno rajone

Devyniasdešimtaisiais Rožyno rajonas tapo prestižiniu. Panevėžiečiai sparčiai statėsi namus, mat nebuvo čia baisu investuoti – jeigu ką, namą šiame rajone buvo lengva parduoti. Tačiau dabar rajono šlovė smunka.

„Didžiuliai, griozdiški namai, kuriuos sovietmečiu statė vaikams, anūkams, nebeatitinka ekologinių reikalavimų. Jie šalti, nerentabilūs, juos reikia perdalinti, padauginti į butus, investuoti. Juos sunku išlaikyti prie dabartinių kainų. Daugybė namų Rožyne dabar stovi visiškai tušti arba daugybę metų pardavinėjami. Tokios statybinės klaidos“, – sako Rožyne dvidešimt metų pragyvenusi moteris.

15min nuotr./Namai Rožyno rajone
15min nuotr./Namai Rožyno rajone

Kolūkinis barokas

Vienas iš Rožyno unikalumų šiandien – didžiuliai trijų aukštų, devynių kambarių namai su holais per du aukštus. „Dygo pilys su dorėniškomis kolonomis, barokiniais laiptais, neaiškios paskirties bokšteliais ir arkomis kaip grybai po lietaus“, – rašo V.F.Kiurė knygoje „Rožynas“.

Anot pašnekovės, tokie „rūmai“ kilo iš kitokio, gražaus gyvenimo troškimo. Kaip sako ji – tai savotiškos „statybinio maišto“ apraiškos.

15min nuotr./Namai Rožyno rajone
15min nuotr./Namai Rožyno rajone

„Tais kooperatyvų laikais, kokiais 89-aisiais pasipylė didžiuliai pinigai. Tad žmonės investavo į namus ir į visas savo fantazijas. Iš mažų butų staiga jie galėjo įgyvendinti visas fantazijas – statytis rūmus. Turėjo kalnus pinigų ir juos reikėjo būtinai sukišti, nes jie tiesiog nuvertėdavo labai greitai. Tai žmonės investuodavo į savo rūmus, bokštus.

Atsimenu, būdavo visokių kuriozų. Ateina turtingas užsakovas pas architektą jau su savo nupieštais rūmais. Jiems reikėdavo patvirtinti tą projektą, kad būtų galima priduoti tuos namus. Vieni sutikdavo už pinigus pasirašyti savo vardą, kiti ne. Vis tiek tie namai dygo ir dabar turime, ką turime – unikalų rajoną. Sakyčiau, po kelių dešimtmečių tai bus turistiniai objektai“, – sako V.F.Kiurė.

Žmonės investuodavo į savo rūmus, bokštus.

15min nuotr./Namai Rožyno rajone
15min nuotr./Namai Rožyno rajone

Unikali Rožyno architektūra ir sparčiai augantis rajonas leido V.F.Kiurei knygoje skirti dėmesio vienam iš savo interesų – statyboms.

„Man žiauriai įdomus statybų procesas. Knygoje daug teksto apie statybas, kas yra mažai nagrinėjama tema literatūroje. Dažnai rašytojai apie medžiagas nieko nežino, kai nesidomi ta sritimi. Todėl yra mažai aprašymų apie būtent tą „kolūkinio baroko“ estetiką, apie medžiagas, apie statybininkų reakcijas“, – sako ji.

15min nuotr./Namai Rožyno rajone
15min nuotr./Namai Rožyno rajone

Ir nežinia, ir laisvė

Nors „Rožynas“ – šmaikščiu stiliumi parašyta knyga, visgi rimtų ir sunkių temų taip pat netrūksta. V.F.Kiurė knygoje pasakoja apie to meto socialinę atskirtį, priklausomybes, nusikaltimus, baimes, psichologines problemas.

Buvo žiauriai baisu, nežinojome, kas laukia.

„Knyga yra be siužeto, be jokių moralų, be nuorodų. Tai buvo bandymas perteikti atmosferą, kai tu nieko nežinai. Dabar atrodo – laisvė, Sąjūdis, bet iš tikrųjų, vyko Sąjūdis, kai mes kovojome už Nepriklausomybę, buvo žiauriai baisu, nežinojome, kas laukia. Atjungė dujas, vyko ekonominė, energetinė blokada. Kai esi jaunas, kai tau reikia gyventi, galvoti apie ateitį, ir tu nieko nežinai, kas bus, tai daugybė žmonių susidūrė su visokiomis problemomis. Tuo labiau kad ir iš sovietmečio atsinešėme visokių traumų“, – sako rašytoja.

Tuo metu, pasakoja V.F.Kiurė, teko susidurti su įvairiais suvaržymais kasdieniniame gyvenime. Ir knygoje ji aprašė to meto nežinią ir keistus suvaržymus.

Laisvės idealai ir sunkumai ėjo koja kojon.

„Kaip ir rašau knygoje – tai stogų plokščių negalima, tai jau galima, tai to negalima. Ypač privačių statybų savininkai turėjo dėti didžiules pastangas – medžiagų nėra, visko trūksta. Tie namai buvo taip vertinami, nes buvo tiek įdėta pastangų. Ir visą laiką juntamas stresas – ar tu išlaikysi, ar prarasi“, – atsimena moteris.

15min nuotr./Namai Rožyno rajone
15min nuotr./Namai Rožyno rajone

Kaip pasakoja ji, daugybė žmonių neištvėrę išvažiavo gyventi į kaimus, kur bent maisto savo reikmėms galėjo užsiauginti.

„Buvo didžiulė stresinė situacija. Ne tik džiaugsmas dėl laisvės. Laisvės idealai ir sunkumai ėjo koja kojon“, – sako V.F.Kiurė.

Savo akimis mačiau, kaip sprogo liftas su dviem tulpiniais Nevėžio viešbutyje.

Ne paslaptis, kad Panevėžys turi banditų miesto, Lietuvos Čikagos reputaciją.

„Aš savo akimis mačiau, kaip sprogo liftas su dviem tulpiniais Nevėžio viešbutyje. Visiškai šalia tavęs – automobilių sprogdinimai, deginimai, reketas“, – prisimena V.F.Kiurė.

Tokią keistą atmosferą rašytoja ir siekė atvaizduoti savo knygoje.

„Knygoje yra ir ironijos, ir juokinga, ir graudu, ir skurdas, ir pseudo prabanga. Toks ir buvo tas laikmetis. Tokia mišrainė“, – sako ji.

Dvasinis renesansas

V.F.Kiurė „Rožyne“ nemažai pasakoja apie savo dvasingumo paieškas. Knygoje aprašomi rašytojos susidūrimai su keliomis krikščioniškomis religinėmis bendruomenėmis, su Jehovos liudytojais. Tačiau, kaip sako pašnekovė, tokia ji buvo ne viena – visi ieškojo kažko. O ieškodami kreipdavosi ir į ekstrasensus.

15min nuotr./Namai Rožyno rajone
15min nuotr./Namai Rožyno rajone

„Buvo masinis ieškojimas, dvasinis renesansas. Tuo metu buvo didžiulis pakilimas – tokia dvasinė revoliucija. Ištrūkus iš sovietinio, galima sakyti, lagerio, atsirado vakuumas. Nors pati kaip ir turėjau moralinių gairių, nes nuo paauglystės domėjausi anarchizmu, pankų kultūra, bet patraukė ir marginalinės religinės bendruomenės. Buvo įdomu, savotiška, iš pradžių buvau vedama smalsumo, buvo tiesiog įdomu, o paskui įsivėliau“, – sako ji.

Dvasinės pagalbos, kaip sako V.F.Kiurė, jai reikėjo dėl tuo metu patirtų nerimo ir panikos atakų.

„Prasikankinau su jomis dešimt metų. Pagalbos nebuvo, kaip ir mūsų tėvams nebuvo. Psichiatrai, psichologai dirbo sovietų valdžiai, buvo baisu kreiptis. Ir daugybė žmonių kankinosi, ieškojo alternatyvų. Pasitikėjimas psichiatrija ir psichologais taip greit neateina. Tais laikais dar nebuvo nieko patikimo. Dabar apie panikos atakas kone kiekvienoje sveikatos laidoje aiškina, o tais laikais apie tokius dalykus niekas nežinojo daugybę metų. Ir ieškojo pagalbos žmonės bet kur, kur užčiuopdavo kažkokią galimybę“, – prisimena rašytoja.

V.F.Kiurė sako, kad dvasinės paieškos užsibaigė jai sulaukus 30-ies.

„Tada viskas kažkaip stojosi į savo vietas savaime. Kai esi jaunas, tau kažkas kažką pasako, kas nors išgąsdina, patiri psichologinio smurto, o psichika jauno žmogaus jautri. 30-ies pasijutau užsiauginusi skūrą, ir žiūriu – man jau visai ir gerai. Ir baigėsi visas košmaras“, – sako moteris.

Apie Panevėžį dar skaitysime

Paklausta, ar po „Rožyno“ dar sulauksime ir kokio kito kūrinio apie Panevėžį, V.F.Kiurė nesudvejoja – prie savo miesto ji neabejotinai sugrįš.

„Dabar kaip tik po truputį mintyse dėlioju knygą apie darbą, apie „gastarbaiterius“, apie migruojančius darbininkus, kurių Panevėžyje yra daugybė. Labai daug tokių istorijų būtent iš Panevėžio darbininkų“, – sako ji ir priduria, kad ir pačiai teko padirbėti Norvegijoje.

„Tikrai bus dar to Panevėžio, bet bus per kitą laikmetį ir per kitą rakursą, būtent per darbo prizmę, per darbuotojus, per darbo išnaudojimą“, – sako V.F.Kiurė.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Video

00:25
01:10
01:02

Adventur 2022

Maistas

URBAN˙/