Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 21d. 19:09

V.Prėskienytė-Diawara: „Noriu spėti į pasaulį išleisti manyje gyvenančius personažus“

Viktorija Prėskienytė-Diawara
Leidyklos nuotr. / Viktorija Prėskienytė-Diawara

Viktorija Prėskienytė-Diawara sako apie sovietmetį nerašiusi net į stalčių. O kai sukūrė šeimą ir išvyko gyventi į Vakarų Afriką, viską, ką matė, patyrė, kas traukė moksleivės, vėliau studentės ir jaunos moters dėmesį, ji užslėpė „savo smegenų stalčiuke“.

„Užrakinau tas istorijas, jų personažus ir palikau iki geresnių laikų. Jos iškilo į atminties paviršių 2015-aisiais, kai grįžau į Lietuvą“ – pasakoja režisierė, rašytoja Viktorija Prėskienytė-Diawara, po 35-erių metų, pragyventų Malyje, išleidžianti Lietuvoje jau antrą knygą – apsakymų rinkinį „Džiaugsmo ašaros“ (pirmoji – pernai išleista „Bėgimas į nežinią. Afrikietiški apsakymai“). Abi kūrėjos knygas išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Naujos apsakymų knygos pasirodymo proga rašytoją Viktoriją Prėskienytę-Diawarą kalbina Lolija Spurgienė.

– Keletą dešimtmečių savo gyvenimą buvote susiejusi su Maliu ir tai, ką pamatėte, išgyvenote, aprašėte knygoje „Bėgimas į nežinią. Afrikietiški apsakymai“. Po pusantrų metų išleidžiamas naujas apsakymų rinkinys „Džiaugsmo ašaros“ – kokie laikai ir patirtys aprašomos šį kartą?

– Tai įvairūs pasakojimai iš pokarinio laikotarpio, mano jaunystės metų. Pagrindinės herojės – jaunos moterys. Jos gyveno tuo metu, kai ore tvyrojo užslėpta neapykanta okupantams, bet būdavo ir tokių žmonių, kurie keliaklupsčiavo, kad prieitų arčiau valdžios. Pilkoje sovietinėje kasdienybėje be prošvaisčių tokia buvo išdavystės kaina – ją turėjai sumokėti, kad neliktum nuošaly nuo privilegijuotųjų. Tokiame pasaulyje išlikti pačiu savimi nebuvo lengva. Bet ir tuomet žmonės išgyveno meilę, aistrą, pavydą, neapykantą, buvo ištikimi, atsidavę, jie tikėjo ir vylėsi.

Tokių istorijų anuomet negalėjau iškloti popieriuje, nebuvau iš tų, kurie rašo ir krauna į stalčių, paskaito nebent tik artimiausiems draugams. Ne iš baimės – tiesiog nemačiau prasmės. Šios istorijos klostėsi mano atmintyje, įsiskverbdavo gilyn ir ten apsigyvendavo. Savo smegenų stalčiuke užslėpiau, užrakinau tas istorijas, jų personažus ir palikau iki geresnių laikų. Kai grįžau į Lietuvą, jos man nebedavė ramybės, atkakliai ragino: išleisk mus į laisvę, išleisk. Na, aš ir pabandžiau. Ar jos, to meto istorijos ir jų herojai, patiks šiuolaikiniams skaitytojams, nuspręs jie patys.

Tokių istorijų anuomet negalėjau iškloti popieriuje, nebuvau iš tų, kurie rašo ir krauna į stalčių, paskaito nebent tik artimiausiems draugams.

– Kodėl naują apsakymų knygą pavadinote „Džiaugsmo ašaros“?

– Kodėl? Nes Lietuva laisva. Jaunimas gali be jokių draudimų važinėti po pasaulį, studijuoti kur nori, pasirinkti šalį, gyvenimo draugą ar draugę netrukdomi. Argi tai ne džiaugsmo ašaros? Perkeltine prasme. Mes, anų laikų vaikai, to labai laukėme ir labai tikėjome, kad po pabaisos ūsočiaus Stalino mirties ateis pagaliau tokia laukiama laisvė. Deja, palaukti teko ilgiau.

– Viename interviu esate sakiusi: „Kaip diplominį darbą norėjau pateikti apsakymų rinkinį, bet vadovas perspėjo, kad jei noriu gauti diplomą, turiu mesti jį į šiukšlių dėžę ir parašyti ką nors tinkamo. Teko sukurpti apysaką apie darbininkų šeimos gyvenimą.“ Ar išsaugojote tuos apsakymus? Ar pamenate patį pirmąjį savo kūrinį?

– Ne, apsakymų neišsaugojau. Nei rankraštinių, nei spausdintų. Pamenu, „Literatūroje ir mene“ buvo išspausdintas „Laukimas“, „Tiesoje“– „Didysis ir mažasis“, „Kauno tiesoje“ – „Migliukė-spygliukė“. Po mamos mirties visi mano archyvai dingo, nebuvo kam išsaugoti. Buvau nuėjusi į Martyno Mažvydo biblioteką su klasės drauge Alma pavartyti to meto laikraščių katalogų, bet nieko nepavyko rasti. Nepamenu metų. Daug vandens nutekėjo. Pirmas mano apsakymas buvo išspausdintas 1960 ar 1961 metais ir sulaukė didelio tuometinių rašytojų ir skaitytojų pripažinimo. Man pranašavo Čechovo ateitį.

Donato Petkevičiaus nuotr./Viktorija Diawara
Donato Petkevičiaus nuotr./Viktorija Diawara

O rašyti pradėjau labai anksti. Vaikystėje buvau pirmoji savo mamos Aldonos Žaltauskaitės-Prėskienienės kūrybos vertintoja. Ji man pirmai skaitydavo savo kūrinius. Buvau gal dešimties ar vienuolikos, kai parašiau savo pirmąjį kūrinį „Šokoladinis miestas“ apie smaližę mergaitę, bet jo niekam nedrįsau parodyti. Dabar kartais anūkams prieš miegą pasakoju tas senas, vaikystėje sugalvotas istorijas.

– Papasakokite daugiau apie savo mamą, neeilinio likimo moterį. Galbūt jos asmeninis pavyzdys ir bus Jus įkvėpęs rašyti?

– Mano mama Aldona Žaltauskaitė-Prėskienienė 1950-aisiais pradėjo dirbti Kauno rajoninio laikraščio „Socialistiniu keliu“ literatūros skyriuje. Ji garsėjo kaip puiki apybraižininkė ir apsakymų rašytoja. Buvo Kauno jaunųjų rašytojų sąjungos narė. Jos kūrybinė karjera pasibaigė, kai mano tėvas grįžo iš Vorkutos, už „tėvynės“ išdavimą atsėdėjęs dešimt metų. Mama ir toliau dirbo žurnaliste, bet šeimyninis gyvenimas užgožė darbą. 1960-aisiais persikėlėme į Vilnių, tada mama įsidarbino „Tiesos “ redakcijos partiniame skyriuje.

Ją išmetė iš darbo, kai mano brolį nuteisė mirties bausme už vieno vaikino nužudymą. Tada ir pasibaigė jos literatūrinė karjera. Tiesa, kiek vėliau ji parašė ir išleido knygutę apie vieną kolūkio pirmininką, bet Romas Sadauskas litmenyje ją sudirbo, ir toji kritika, neteisinga, galutinai atėmė norą rašyti. Mama buvo tragiško likimo moteris. Jūratė Baužytė parašė ir 2015 metais išleido publicistinį romaną jos gyvenimo pagrindu – „Mėnulio užtemimo naktį“. Jos kartu dirbo „Tiesoje“.

Aš nuo mažens domėjausi mamos rašiniais, o ji mielai dalijosi su manim savo kūryba. Labai nenorėjo, kad rinkčiausi kūrybinę profesiją, bandė „įkišti“ į matematiką univerkoj, kaip tada vadinome Vilniaus universitetą. Mama buvo labai talentinga, nuostabiai valdė plunksną. Kai aš pati pradėjau dirbti žurnaliste, stebėjausi, kad kolūkiečiai ir darbininkai, kurie buvo skaitę mamos rašinius, ją puikiai prisimena.

– Malyje turėjote perprasti visiškai kitokį gyvenimo būdą, šalies papročius, kitokiomis sąlygomis auginti vaikus. Kaip ten iš pradžių klostėsi Jūsų kultūrinė veikla?

– Pirmiausia teko mokytis prancūzų kalbos, persikvalifikuoti, įgyti naują profesiją, apie kurią niekada nė nesvajojau. Be to, Malio klimatas labai sudėtingas – pasėdėjus pernakt prie rašomojo stalo galiausiai širdis imdavo baisiai baladotis. Tuo metu rašydama ištisai plumpindavau juodą kavą ir daug rūkiau. O ir gyventi ten nebuvo paprasta – tais laikais apie Afriką žinojome tik tiek, kad ji išsilaisvino iš kolonijinės priespaudos ir kad kolonijos tapo nepriklausomomis respublikomis. Nei tų šalių istorijos, nei visuomenės struktūros nežinojome, neišmanėme papročių, nebuvo jokios informacijos apie maliečių meną, literatūrą, muziką.

Be to, auginau du mažylius – dukrai buvo aštuoneri, sūnui – vieneri. Jie man buvo svarbiausi. Naujai profesijai įvaldyti prireikė penkerių metų, kol susidėliojau savą programą, kaip paruošti maliečius aktorius ir kaip su jais statyti pjeses. Žinoma, man labai padėjo mano vyras Gaoussou Diawara, 1970 metais baigęs studijas Maskvoje pas Gončiarovą (tuomet ir susituokėme), vėliau stažavęs Bertoldo Brechto teatre Berlyne. Tai buvo Šaltojo karo laikai, išvažiuoti iš Sovietų Sąjungos nieko nereiškė – sovietų buvo visur, o Malyje jie buvo ypač įsitvirtinę.

Asmeninio archyvo nuotr./Viktorija Diawara su sūnumi
Asmeninio archyvo nuotr./Viktorija Diawara su sūnumi

– „Džiaugsmo ašarose“ daug sovietmečio realijų – pokario, Chruščiovo, Brežnevo valdymo laikų – tikslių ano meto gyvenimo detalių, išmaniai atkurta slogi įtarumo ir baimės – dėl savęs ir artimųjų, draugų, mylimųjų – atmosfera. Kiek Jūsų knygoje autobiografiškumo? Ar apsakymus iš dalies galima vadinti prisiminimais?

– Ne, šių apsakymų prisiminimais negalima vadinti. O autobiografiškumo yra tiek, kad esu gyva tų laikų liudininkė.

– Naujoje knygoje – ir virtinė jaunų moterų portretų, ryški meilės, dažnai dramatiškos ir net tragiškos, tema. Kokius išskirtumėte anų laikų moterų bruožus, kokių šiais laikais jau nebepastebite?

– Pirmiausia mano jaunystės laikais merginos troško būti savarankiškos, nepriklausomos, atsikratyti tėvų globos, o tai buvo labai sudėtinga, nes išsinuomoti kambarį ar butą buvo labai brangu, beveik neįmanoma. Tikriausiai šiuolaikinėms merginoms nešautų į galvą mintis tapti -iene vien tam, kad atsikratytų motinos tironijos. Dauguma, kaip ir aš, svajojo studijuoti, įgyti tais laikais vadinamą „vyrišką specialybę“. Mergina, kad su ja skaitytųsi, turėjo žinoti dešimt kartų daugiau už vaikiną.

„Boba – durnas daiktas“ buvo dažnas posakis. Moterims tais laikais reikėjo ir dirbti, ir atlikti namų ruošos darbus, ir pasirūpinti vaikais. Nebuvo sauskelnių, skalbyklos atsirado gerokai vėliau. Ir nė viena nesiskųsdavo pavargusi. Tais laikais buvo labai populiari patarlė: kelias į vyro širdį eina per skrandį. Stovėti begalinėse eilėse, gauti po blatu (per pažintį arba permokant – red. past.) maisto produktų ir rūbų – šiuolaikinės moterys net neįsivaizduoja tokių dalykų. Nematytas reginys to meto gatvėje – vyras su vaikišku vežimėliu ar nešinas kūdikiu nešyklėje prie krūtinės. Tada ir nešyklių nebuvo.

Sovietinėje tikrovėje „vyrų ir moterų lygios teisės“ buvo tik popieriuje. Kaip ir viskas toje šalyje. Džiaugiuosi matydama, kaip pasikeitė moterų gyvenimas – jos gali dirbti ką nori, jos laisvos nuo daugelio buities rūpesčių – turi skalbykles, indų plovykles, dulkių siurblius. Ko norėti – net buvusi šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė ir kandidatė į prezidentes Ingrida Šimonytė – moterys. Ir tuo niekas nesistebi. Ar primintumėte bent vieną sovietinę ministrę moterį? Respublikoje ar visos sąjungos mastu? Pamenu vienintelę Furcevą (Jekaterina Furceva – sovietų politikė, kultūros ministrė – red. past.) ir ta, rodos, buvo N. Chruščiovo meilužė. Arba generalinę direktorę? Stambaus mokslinio centro vadovę? Bent iki mano išvažiavimo iš sovietų imperijos – nebuvo.

Sovietinėje tikrovėje „vyrų ir moterų lygios teisės“ buvo tik popieriuje.

– „Bėgime į nežinią“ aprašėte Malio žmones, jų gyvenimą, jų problemas, troškimą išsilaisvinti iš atgyvenusių tradicijų ir papročių. Pristatydama knygą važinėjote po įvairias Lietuvos vietas, susitikote su daugybe skaitytojų įvairiose Lietuvos vietose. Jeigu rašytumėte knygą apie dabartinę Lietuvą (galbūt ketinate), kokias temas paliestumėte?

– Negaliu pasakyti. Kad sukurtum istoriją, pirmiausia ją reikia išgyventi. Pasaulis toks pasikeitęs. Ir Lietuva taip pat. Ir jos gyventojai. Ypač turint omeny naująsias technologijas. Viešajame transporte jaunimas net nemato, kad reikia užleisti vietą pagyvenusiems žmonėms, sėdi įsikniaubę į savo telefonus užkimštomis ausimis. Aš vis stebiuosi, kaip jie nepražiopso savo stotelės.

Arba pilietis eina gatve ir garsiai kalba. Galvoji – pamišėlis. Bet ne, matai – kaba telefonas, ausyse – kaištukai. Visuomenė funkcionuoja visai kitaip, kitokie žmonių tarpusavio santykiai, naujos, man negirdėtos profesijos. Tikriausiai net panorėjusi nesugebėčiau parašyti apie visa tai, nebent ką sufantazuočiau.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Viktorija Prėskienytė-Diawara
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Viktorija Prėskienytė-Diawara

– Ar semiatės įkvėpimo iš knygų? Kokie rašytojai – lietuvių ir užsienio – Jums darė ar tebedaro įtaką? Kokią knygą skaitote šiuo metu?

– Iš kur? Iš gyvenimo. Labiausiai man įtaką padarė žymūs novelių ir apsakymų rašytojai – Antonas Čechovas, australė Katherine Mansfield, O.Henry. Dievinu skandinavų literatūrą – Sigridos Unset romaną „Kristina, Lauranso duktė“, Sali Salminen „Katryną“. Bet visi jie – senosios kartos rašytojai. Šiais laikais net žanrų hierarchija pakitusi. Mano jaunystėje detektyvai buvo laikomi geltonąja literatūra, o dabar jie užima garbingą vietą. Su šiuolaikiniais lietuvių prozininkais tik pradedu susipažinti.

Po mamos mirties neturėjau ko paprašyti atsiųsti knygų ir žurnalų iš Lietuvos. Taip kad atsivėrė juodoji skylė. Labiausiai iš visų skaitytų iki šiol man patiko Gabijos Grušaitės romanas „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“. Šiuo metu susipažįstu su Mariaus Ivaškevičiaus kūryba. Skaitau romaną „Žali“. Sekiau su nuostaba diskusijas apie šį romaną. Nesuprantu – niekas jo neįvertino kaip literatūros kūrinio. Mano manymu, rašytojas yra laisvas. Kūrinys juk ne tikrovė, ne dokumentika. Pasijutau kaip Malyje, kur reikėdavo aiškinti, kad tai rašytojo vaizduotės kūrinys, o ne istorinė tiesa. Ir apskritai – ar toji reali istorinė tiesa egzistuoja? Dažniausiai ji keičiasi su laiku, keičiasi ir istorinių įvykių matymas.

Po mamos mirties neturėjau ko paprašyti atsiųsti knygų ir žurnalų iš Lietuvos. Taip kad atsivėrė juodoji skylė.

– Kokia Jūsų, kaip rašytojos, diena? Ar esate susikūrusi kūrybinę rutiną? Be kokių dalykų negalėtumėte rašyti?

– Atėjo laikas, kai nebegaliu dirbti visu pajėgumu. Rašau, kol galiu ir kada galiu. Apskritai nuo mažens nemėgstu planuoti, numatyti – gyvenu, kaip išeina. Taip įdomiau. Susitinku su dar likusiais draugais, naujais pažįstamais, su anūkais. Žinoma, norisi suspėti į pasaulį išleisti manyje gyvenančius personažus ir istorijas. Negaliu rašyti, kai susinervinu, o tokio amžiaus žmogui daug nereikia. Todėl „ramybės ir vėl ramybės“ – taip, rodos, kartodavo Karlsonas, kuris gyvena ant stogo. Tai viena iš mano mėgstamiausių knygų.

– Ar dalijatės savo kūrybiniais sumanymais su vaikais, draugais? Klausiate patarimų?

– O kaipgi, svarbiausia konsultantė yra mano dukra Gabija. Ji gyvena Vokietijoje, bet su šiuolaikinėmis susisiekimo priemonėmis tai ne problema. Taip pat pasitariu su dukterėčia Laima, klasės drauge Alma ir su drauge Gražina. Ir, žinoma, su savo anūkais – Kipru ir Isabele. Jie mane skatina atkurti senas ir sukurti naujų istorijų apie ateivius iš Kiršintojų planetos, laumes raganas ir nuskendusius dvarus.

– Esate prasitarusi, kad rašysite autobiografinį romaną ir mokslinės fantastikos romaną apie Malio viduramžius. Ar planai nesikeičia?

– Šiuo metu intensyviai dirbu prie savo prisiminimų. Romanas man neišėjo, bet leidyklos vyriausiojo redaktoriaus patarta rašau beletrizuotus prisiminimus. Net nežinojau, kad yra tokia literatūrinė forma. Ačiū jam. Knygą pavadinsiu „Gyvenimo vingiai“. Tikriausiai išeis dešimt pasakojimų apie mano gyvenimą pabaisų šalyje ir Malyje. Be to, dar prisėdu prie mokslinės fantastikos rankraščio „Visatos sergėtojai“. Knygoje pasinaudosiu Malyje populiaria legenda apie Sundjatą Keitą, XIII amžiuje sukūrusį galingą Malio imperiją.

Apie jį išleista knygų, sukurtas animacinis filmas, statomi spektakliai. Bet apie griotus ir Malio istoriją turiu savo nuomonę – ir ji priešinga oficialiajai versijai. Pagrindinis herojus bus ne legendinis Sundjata Keita, o Sumuaro Kantė, žmogus iš kalvių klano, Soso karalystės valdovas. Tais laikais jis buvo aršus almoravidų, musulmonų religijos skleidėjų, priešas. Sundjato Keitos ir jo šalininkų jis buvo apšauktas raganiumi. Per klastą (moters) jis buvo nugalėtas, bet jo kūno, pasak legendos, priešai taip ir nerado. Kulikuro kalvų urve jis dingo ir po šiai dienai nė vienas Keita nedrįsta nieku gyvu į tą urvą lįsti, nes, ir vėl pasak legendos, kai kadaise buvo bandyta į jį patekti – įsibrovėlius nutrenkė tarsi koks žaibas – šviesos blyksnis.

Aš įsitikinusi, kad Sumuaras Kantė yra tikrasis herojus, norėjęs panaikinti vergovę XIII amžiuje, pakeisti feodalinę sistemą, išdalinti valstiečiams žemes. Įsivaizduokit, kaip būtų pasikeitusi juodosios Afrikos istorija, jeigu jam būtų pasisekę? Ketinu susieti šią viduramžių, mano vaizduotės pergalvotą, istoriją su šiuolaikinė Malio respublikos įvykiais. O kas išeis – bus matyti.

– Ačiū už pokalbį.

V.Prėskienytė-Diawara 1965–1969 m. studijavo Maskvos M.Gorkio literatūros institute. Ten susipažino su jau pagarsėjusiu Malio poetu Gaoussou Diawara. G.Diawara stažavo Andrejaus Gončiarovo klasėje 1970-aisiais, tais metais pora susituokė. M.Gorkio literatūros institutą poezijos fakultetą G.Diawara baigė 1966 m., kai Viktorija Prėskienytė baigė pirmą kursą. Jos studijos truko iki 1972-ųjų, po dukters gimimo moteris buvo išėjusi motinystės atostogų. Vėliau šeimai gimė sūnus. Viktoras Diawara Lietuvoje padarė sėkmingą muzikanto karjerą, dukra gyvena Vokietijoje.

Malyje Viktorija Prėskienytė-Diawara dirbo Meno institute, ruošė aktorius. 1995 m. su vyru įkūrė teatro trupę „Teriya“, buvo jos direktorė ir režisierė. Su spektakliais apkeliavo Malį, Burkina Fasą, dalyvavo H.Ibseno festivalyje Osle.

Lietuvos garbės konsulė Malyje, grįžusi į Lietuvą, tęsia kūrybinę veiklą. 2018 m. sausį Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido pirmąją jos apsakymų knygą „Bėgimas į nežinią. Afrikietiški apsakymai”, 2019 m. – antrąją „Džiaugsmo ašaros“.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera