Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 22d. 10:54

V.Woolf knygos „Tarp veiksmų“ vertėja E.Ferdmanaitė: „Sakiniai dėliojosi visiškai natūraliai, kaip kvėpavimas“

Emilija Ferdmanaitė
Kęstučio Pleitos nuotr. / Emilija Ferdmanaitė

„Virginios Woolf asociacijų laukas platus, mintis laki, ištarmė pavydėtina – verčiant teko eiliuoti, rimuoti, ieškoti atitinkamų sąskambių, aliteracijų…“ – sako vertėja Emilija Ferdmanaitė, į lietuvių kalbą išvertusi šios rašytojos knygą „Tarp veiksmų“. Šis kūrinys 15min metų knygos rinkimuose buvo išrinktas geriausia verstine grožine knyga. Ta proga kalbamės su vertėja apie šios knygos vertimą ir V.Woolf kūrybą.

– Visų pirma norėjau paklausti apie šios knygos vertimo atsiradimą lietuvių kalba. Jūs pati pasiūlėte leidyklai versti šią knygą ar tai buvo jų sumanymas?

– Nebūčiau turėjusi tiek įžūlumo – siūlytis versti V.Woolf. Kur jau ten! Ačiū „Vagos“ vyr. redaktorei ir senai mano draugei Agnei Puzauskaitei už pasitikėjimą. Smagu, kai leidybos planuose atsiranda vietos ir didžiųjų rašytojų kūrybai.

– Koks jūsų asmeninis santykis su šios autorės kūryba? Kada atradote jos kūrinius, kurie jų padarė didžiausią įspūdį? Kuo būtent patraukė jos kūryba?

– Pradėjau nuo „Ponios Delovėj“, kurią atradau – dabar tyčia patikrinau leidimo metus – 1994 m., vadinasi, aštuntoje klasėje. Perskaičiau, kažką supratau, kažką ne iki galo, bet tapo aišku – mano. Vėliau skaičiau viską, kas jos išversta į lietuvių kalbą: „Į švyturį“, „Orlandą“, „Savą kambarį“… Dabar kaip tik pradėjau „Metus“ („The Years“). Taip gera ją skaityti. Gražu, juokinga, rimta, artima.

– Kuo jums įsiminė šios Virginios Woolf knygos vertimas? Kas buvo didžiausias iššūkis, kas buvo sudėtingiausia verčiant šį kūrinį?

– Tiesą sakant, tuo, kad ją versdama sirgau bronchitu ir todėl labai vėlavau atiduoti, statydama leidyklą ant blakstienų. Paskui visą žiemą vos pagalvojus apie ją užklupdavo nevaldomo kosulio priepuolis. O jei rimčiau, gal nuskambės keistai, bet tai buvo vienas lengviausiai pasidavusių kūrinių, sakiniai dėliojosi visiškai natūraliai, kaip kvėpavimas. Na, gerai, kvėpavimas su kosulio ir „guglinimo“ priepuoliais. Būdavo, kad prie vienos pastraipos sėdėdavau tris dienas, pasitelkusi į pagalbą visus pažįstamus, tarkim, muzikantus. Ar gėlininkus. Kartais viename sakinyje pasitaikydavo net kelios užuominos į specifinius, jau užmirštus aprašomo laikmečio – tarpukario, Viktorijos, Jurgio epochos – dalykus. Naršydavau internete, knaisiodavau kritikų tekstus… Man labai patinka mano darbas – sužinau tiek daug nereikalingų, bet įdomių dalykų!

Man labai patinka mano darbas – sužinau tiek daug nereikalingų, bet įdomių dalykų!

– Man ši knyga įstrigo savo estetika, subtilumu, nuojautomis, tai pustonių ir neapčiuopiamumo proza. O kuo jums patiko šis kūrinys? Kaip galėtumėte apibūdinti knygą jos dar neskaičiusiems?

– Man irgi. Gražiai pasakėte – „neapčiuopiamumo proza“. Man ji labai kinematografiška. Tas vizualumas, fragmentiškumas, kaitaliojamas požiūrio taškas, šokinėjimas nuo vieno veikėjo sąmonės prie kito, istorija istorijoje… Įsivaizduok, knygos neskaitęs skaitytojau: bendras planas, kaimo dvarelis pašlaitėje, rūkstantys kamino dūmai, medžiai… Priartiname terasą, po kurią vežimėlį stumdo dvi auklės, išgirstame jų buitinio pašnekesio nuotrupą… Judame pro jas tolyn į pievą, priartiname, dar priartiname, matome gėlės žiedą vaiko delne, dar priartiname, dar, kol išvystame pačią gėlės esmę ir išgirstame vaiko mintis… Va tokia ta V.Woolf.

– V.Woolf rašymo stilius ypatingas. Kas geriau, jei ne vertėjai galėtų jį apibrėžti. Taigi, kaip galėtumėte jį apibūdinti?

– Geriau nei vertėjai jį galėtų apibrėžti kritikai. Mano, vertėjos, matymas subjektyvus, intymus, susiliejantis su autorės… V.Woolf asociacijų laukas platus, mintis laki, ištarmė pavydėtina – verčiant teko eiliuoti, rimuoti, ieškoti atitinkamų sąskambių, aliteracijų… Arba duosiu ūkišką palyginimą: lyg išmezginėtum raštus kelių spalvų siūlais, stengdamasis nepamesti gijos, sekti ritmą, saugoti, kad siūlai nesusimazgytų… Sakytum, tokia humanitarinė inžinerija. O dar, pirštams bėgiojant per klaviatūrą, burbi panosėje kaip koks Glennas Gouldas, tikrindamas frazės skambesį ir ritmiką – žiū, ir į muzikus bandai lygiuotis?

Virginia Woolf „Tarp veiksmų“
Virginia Woolf „Tarp veiksmų“

– Nors pati autorė, sprendžiant iš jos susirašinėjimų laiškais, manė, kad ši knyga yra bene geriausias jos kūrinys, kritikų nuomonės dėl šio kūrinio išsiskyrė. O ir iki šių laikų ši knyga neretai yra kitų jos kūrinių šešėlyje. Kodėl, jūsų nuomone, taip atsitiko? Kuo kiti kūriniai labiau patraukė didesnės dalies publikos dėmesį?

– „Tarp veiksmų“ – paskutinis V.Woolf kūrinys, išleistas jau po jos mirties. Pati autorė nebuvo šiuo kūriniu iki galo patenkinta: atidavusi leidyklai dar braukė, taisė, nervinosi, kad knyga „per daug paika ir banali“, o galiausiai prisikrovė į kišenes akmenų ir… Verčiant vietomis jautėsi, kad knyga neišbaigta, nenušlifuota, grūdėta – nežinau, kiek tai jaučiasi skaitant vertimą. O knygos gerumas – toks jau labai subjektyvus dalykas: kažkas geriausia skaitytojui, kažkas kritikui, kažkas pačiam autoriui… Tarkim, „Metai“, paskutinė V.Woolf gyvai esant išleista knyga, tuo metu buvo laikoma jos sėkmingiausiu kūriniu, o dabar vertinama gana skeptiškai. Kai kurioms jos knygoms įsitvirtinti naujos kartos skaitytojų širdyse padėjo ekranizacijos: turiu omenyje S. Daldry „Valandas“ pagal M. Cunninghamo romaną, kuriame laisvai interpretuojama „Ponia Delovėj“, ir S. Potter „Orlando“.

Nuotr. iš „Wikipedia“/Virginia Woolf
Nuotr. iš „Wikipedia“/Virginia Woolf

– Kai kuriuos literatūros klasikos kūrinius skaitome, puikiai jausdami laiko distanciją. Tačiau šiuo atveju atrodo, kad kūrinys visiškai nepaseno, kad jis aktualus ir netgi drąsus ir šiais laikais. Sutinkate su tuo? Kas, jūsų nuomone, suteikia tokį jausmą?

– Man jis irgi nė kiek neatrodo pasenęs. Tekstas toks šiuolaikiškas ir gyvas, kad ne kartą save pagavau norinčią parašyti autorei į feisbuką ir paklausti dėl vienos ar kitos detalės… V.Woolf buvo asmenybė: individualistė, jautri, aštri, nesistengianti įtikti menamam skaitytojui, supaprastinti minties, rašanti taip, kaip jaučia, kaip jai įdomu, pasiduodanti tam įdomumui, eksperimentui ir keliaujanti paskui jį, kartu vesdamasi ir mus. Kitas dalykas – knygoje tvyranti karo nuojauta. „Tarp veiksmų“ rašyta 1938–1941 metais, ir virš galvų praskrendantys karo lėktuvai – ne šiaip poetinė figūra. Tasai ramybės prieš audrą, Baltazaro puotos motyvas aktualus ir šiandien.

V.Woolf buvo asmenybė: individualistė, jautri, aštri, nesistengianti įtikti menamam skaitytojui, supaprastinti minties, rašanti taip, kaip jaučia, kaip jai įdomu, pasiduodanti tam įdomumui, eksperimentui ir keliaujanti paskui jį, kartu vesdamasi ir mus.

– Virginios Woolf kūrybos vertimą nemažai vertėjų laiko iššūkiu, tačiau ir trokštamu vertimu. Kokias knygas, kokių rašytojų kūrybą norėtumėte ateityje išversti?

– Man pasisekė bendradarbiauti su leidyklomis, leidžiančiomis įdomias, vertingas knygas. Neseniai „Kitoms knygoms“ išverčiau Marinos Abramovič memuarus, prieš kelias dienas „Baltoms lankoms“ atidaviau Grahamo Swifto romaną. Man patinka vertimai, reikalaujantys pastangų: naršymo, krapštymosi, precizikos. Visada smagu versti autorių, kurio humoras, mintys, poetika tau artima. Štai, žiūriu dabar į kabantį ant sienos S.Eidrigevičiaus kalendorių ir galvoju: versčiau paveikslus, jeigu jie būtų tekstai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Video

01:19
01:17
05:26

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas