Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vakarietiškose istorijose – tik šešios emocinės kreivės. Ar tikrai?

Knygynas
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Knygynas
Šaltinis: 15min
0
A A

Tyrėjai iš Vermonto universiteto apskaičiavo emocinių kreivių kiekį daugybėje Vakarų literatūros kūrinių ir atrado, kad beveik visi šie pasakojimai tėra šešių „emocinių kreivių“ variacijos.

Tik šešių. Ar tai reiškia, kad mes esame baisiai neišradingi, palyginti su mažomis stebuklingomis tautelėmis, kurias įsivaizduojame besivoliojant harmonijoje su gamta? O gal šiuo tyrimu kaip tik atskleista kažkas fundamentalaus, bendra visiems žmonėms ir jų istorijoms? Ir tuo pat metu – ar nesumenkiname individualių istorijų, šitaip sumesdami jas į krūvą?

Pats tokio tyrimo faktas supykdys vienus ir pradžiugins kitus, bet vargu, ar tai galime laikyti literatūrologinių klausimų panacėja.

Įžangoje reikia pristatyti veikėjus ir aplinką, paskui veiksmas turi vesti kulminacijos link, po kurios seka vienokia ar kitokia atomazga.

Klasika ir rusų pasakos

Pažįstu žmogų, kuris pasakodamas geba sugadinti netgi pačią įdomiausią istoriją. Kaip jam tai pavyksta? Net jei tuomet buvau kartu, alų midų gėriau, vos jam nusprendus papasakoti, kaip mums sekėsi – o sekėsi tikrai šauniai – ir pati imu abejoti, ar tikrai buvo taip įdomu.

Klasikinės pasakojimo teorijos šalininkai, sekdami Aristoteliu, sakytų, kad mano pažįstamas nesilaiko klasikinės siužeto struktūros, štai dėl ko jam taip nesiseka (pasakoti, ne apskritai). Įžangoje reikia pristatyti veikėjus ir aplinką, paskui veiksmas turi vesti kulminacijos link, po kurios seka vienokia ar kitokia atomazga. Pernelyg ilgai užtrunkant prie veikėjų apibūdinimų arba tiesiog pamiršus papasakoti kulminaciją, prarandamas istorijos vientisumas, o drauge su juo – ir skaitytojų susidomėjimas.

15min nuotr./Knygynas
15min nuotr./Knygynas

Arba iš tiesų nieko ten įdomaus neįvyko. Juk visos istorijos jau papasakotos, ar ne?

Ne veikėjai svarbu, o kokias funkcijas jie atlieka – sakė V.Proppas ir išskyrė 31 funkciją.

Kažką panašaus Vladimiras Proppas pastebėjo rusų pasakose. Veikėjai skiriasi, bet štai vienur caras padovanoja herojui erelį, ant kurio tas nuskrenda į kitą karalystę. Kitur – ne caras, o senis, ir dovanoja ne erelį, o arklį. Dar kitoje pasakoje carą / senį pakeičia princesė, kuri herojui dovanoja ne erelį ir ne arklį, bet žiedą, iš kurio iššokę kažkokie vyrukai nuneša herojų ten, kur jam reikia.

Ne veikėjai svarbu, o kokias funkcijas jie atlieka – sakė V.Proppas ir išskyrė 31 funkciją: išvykstama iš namų, uždraudžiama kur nors kišti nosį (ir kaip manote, ką padaro herojus?), šeimos nariui kažko trūksta, niekšas apgauna herojų, kad ką nors iš jo pavogtų ir t.t.

Lietuvių ir prancūzų semiotikas Algirdas Julius Greimas pažvelgė dar abstrakčiau ir sakė, kad istorijos pagrindas – transformacija, o už personažų ar jų grupių slypi vos keletas funkcijų: pagalbininkas, priešininkas, lėmėjas ir pan.

Šis metodas sulaukia ir kritikos. Kas tinka pasakoms, nebūtinai tinka ir modernesniems ar kitaip neįprastiems kūriniams, o personažų funkcijų nustatymas ar nebūna viso labo „pritempinėjimas“ prie norimo modelio? Gal yra kažkas universalesnio, bet kartu konkretesnio?

Straipsnio „The emotional arcs of stories are dominated by six basic shapes“ autoriai. Jie išanalizavo 1737 kūrinius, patalpintus Gutenbergo projekto duombazėje, atsižvelgdami į tai, kokie emocingumo žodžiai vartojami kurioje kūrinio dalyje.

Suskaičiuokime emocijas

Jei stabtelėsi centrinėje Marakešo aikštėje, išsyk būsi „perskaitytas“ ir išnaudotas. Fotografuojiesi? Vyriškis su beduinų apdaru prišoks nusifotografuoti kartu ir neatstos, kol neiškaulys pinigų už nuotrauką. Bandai sulankstyti žemėlapį? Tuojau pat kas nors pasišaus padėti rasti reikiamą vietą ir, pavedžiojęs ratais, išsireikalaus už tai pinigų. Jei į žemėlapį ne žiūri, o juo vėduojiesi, tuojau pat būsi užverstas pasiūlymais išgerti vandeniu skiestų apelsinų sulčių. Atrodo, beveik visos pramogos šioje aikštėje skirtos turistams. Bet tarp jų išsiskiria vietinių vyrų būreliai, apstoję kokį ant taburetės įsitaisiusį senuką ir atidžiai jo besiklausantys.

Tai – pasakorius, vienas iš nedaugelio, kurių dar nenukonkuravo televizija, internetas ir kiti patogesni būdai numalšinti žmogišką istorijų troškulį. Nesuprantu jo kalbos, o jei ir suprasčiau, nebūtinai lengvai perprasčiau istorijos prasmę. Užtat žiūrėdama į jo mimikas bei girdėdama klausytojų juoką galiu sužinoti, gerai ar blogai sekasi istorijos herojams. Gal čia ir reikia ieškoti universalijų – emocijose?

„Scanpix“/„Picture-Alliance“ nuotr./Knygų lentyna parduotuvėje Londone
„Scanpix“/„Picture-Alliance“ nuotr./Knygų lentyna parduotuvėje Londone

Kurto Vonneguto ištarmės įkvėpti, taip pabandė padaryti Andrew J. Reagan ir kiti straipsnio „The emotional arcs of stories are dominated by six basic shapes“ autoriai. Jie išanalizavo 1737 kūrinius, patalpintus Gutenbergo projekto duombazėje, atsižvelgdami į tai, kokie emocingumo žodžiai vartojami kurioje kūrinio dalyje, ar linksmi tie žodžiai, ar liūdni. Susumavę rezultatus atrado nelabai stebinantį dalyką: kad pačios paprasčiausios emocinės kreivės yra naudojamos dažniausiai.

Viena iš jų – „Sėkmės istorija“ – prasideda neigiamomis arba neutraliomis emocijomis ir ilgainiui vis gerėja. Tokių istorijų mini pavyzdžių galima rasti kad ir olimpinių žaidynių komentaruose, pavyzdžiui, Josephas Schoolingas, po 8 metų susitikęs savo vaikystės herojų Michaelį Phelpsą, nugalėjo jį plaukimo rungtyje.

Kitas istorijų modelis – „Tragedija“ – priešingai, vis liūdnėja. Klasikinis pavyzdys turbūt būtų Jono Biliūno „Brisiaus galas“, kurio pabaigą vien prisiminusi jaučiuosi kažkuo nusikaltusi prieš savo šunį, nors anas lyg ir sveikas, prižiūrėtas.

Kitas istorijų modelis – „Tragedija“ – priešingai, vis liūdnėja. Klasikinis pavyzdys turbūt būtų Jono Biliūno „Brisiaus galas“, kurio pabaigą vien prisiminusi jaučiuosi kažkuo nusikaltusi prieš savo šunį, nors anas lyg ir sveikas, prižiūrėtas.

Kitaip sakant, pasakojimai dažniausiai liūdnėja arba linksmėja. „Kaip ir gyvenimas,“ – galima pasakyti, liūdnai (linksmai?) palingavus galva. Paprastus pasakojimus kurti gal ir smagiausia, o kokius smagiausia skaityti?

Visiems patinka Pelenė ir Edipas

Šalia paminėtųjų, autoriai išskyrė dar keturis pagrindinius istorijų tipus. „Žmogus duobėje“ pavadintas pagal Kurto Vonneguto pateiktą siužeto pavyzdį: „Žmogus įkrenta į duobę, žmogus išlipa iš duobės“, t.y. situacija blogėja, kol galiausiai vėl pasitaiso. Daug jos pavyzdžių galima rasti pasakose, kur herojus atstato staiga pašlijusią pasaulio tvarką (nukauna slibiną, vėl paverčia pabaisą žmogumi, namo pargabena dingusius brolius ir t.t.).

T.Gorbačo/dienraščio „15 minučių“ nuotr./Knygynas
T.Gorbačo/dienraščio „15 minučių“ nuotr./Knygynas

„Žmogaus duobėje“ priešingybė – „Ikaras“, kur pakilimą seka nuosmukis. Tokio modelio pavyzdžiai galėtų būti „pamokančios istorijos“, kartais randamos moteriškuose žurnaluose, dažnai apie merginą, kuri, susižavėjusi užsieniečiu mylimuoju arba lengvu uždarbiu, išvyksta ten, kur rojų greitai pakeičia pragaras. Kiti du modeliai: „Pelenė“ (pakilimas, nuosmukis, tada vėl pakilimas „gyveno ilgai ir laimingai“) ir jos priešingybė – „Edipas“ (nuosmukis, tuomet – valio, reikalai taisosi, bet galiausiai viskas sugenda dar labiau negu prieš tai).

Ar emociniai peizažai, kurie patrauklūs rašytojams, lygiai taip pat patinka ir skaitytojams? Tyrimo autoriai nusprendė paskaičiuoti, kurias emocines kreives atitinkančius kūrinius žmonės dažniausiai siuntėsi iš „Gutenbergo projekto“ duombazės.

„Pelenė su nelaiminga pabaiga“, nors ir skamba liūdnai, pasirodo, yra mėgstama skaitytojų. Taip jai ir reikia, tai Pelenei.

Pasirodo, daugiausia dėmesio sulaukė „Pelenės“ ir „Edipo“ tipų istorijos, drauge su dar dviem istorijų tipais, kurių dėl jų sąlyginio retumo autoriai net nepriskyrė prie pagrindinių, o pavadino jų variacijomis. Vienas jų – „Žmogus įkrenta į duobę du kartus“ (o gal reikėtų sakyti – užlipa ant to paties grėblio?). Tokias istorijas dažnai pamatysime Holivudo filmuose, kurie, deja, į tyrimą nebuvo įtraukti: pasauliui iškyla grėsmė, mūsų herojai pasitreniravę ją įveikia, bet ne, paaiškėja, kad niekšas taip ir planavo, kad tikroji baisiausioji grėsmė iškyla tik dabar, herojai ją irgi įveikia, bet ne šiaip pasitreniravę, o ką nors išmokę apie draugystę ar pan. Šio tipo istorijos priešingybė – „Pelenė su nelaiminga pabaiga“, nors ir skamba liūdnai, pasirodo, yra mėgstama skaitytojų. Taip jai ir reikia, tai Pelenei.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vilniaus knygų festivalyje – intelektuali literatūra laisva dvasia
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vilniaus knygų festivalyje – intelektuali literatūra laisva dvasia

Atidžiau pažvelgus, tyrimo rezultatai visai nešokiruoja. Paprasčiausios „emocinės kreivės“ yra dažniausios, nors skaityti smagiau sudėtingesnes. O tų sudėtingesnių irgi yra, tik kad jos ne tokios dažnos. T.y. ne tokios dažnos vakarietiškoje klasikoje, gal kitokia imtis duotų kitokius rezultatus.

Paprasčiausios „emocinės kreivės“ yra dažniausios, nors skaityti smagiau sudėtingesnes.

Pavyzdžiui, minėto straipsnio įkvėpti Anthony Bonato ir kiti kiekybiniais metodais ištyrė personažų santykių tinklus knygose J.K.Rowling „Haris Poteris ir ugnies taurė“, S.Meyer „Saulėlydis“ ir S.Kingo „Dvikova“. Ir štai – J.K.Rowling knygoje, nors Haris Poteris svarbiausias, personažų tinklas sudėtingas, veikėjai tarpusavyje įvairiai susiję.

S.Meyer „Saulėlydis“ atskleidžia paprastesnį tinklą, kur daugiausia kalbama apie Edvardą ir jo santykius su kitais vampyrais. Todėl džiaugiuosi, kad kiekybiniai metodai ateina į literatūrinės analizės sritį. Stebuklingų tiesos klodų gal ir neatvers, bet hipotezes patvirtinti ar paneigti gali. Pavyzdžiui, duoti dar vieną priežastį „Hario Poterio“ gerbėjams tvirtinti, kad tai geresnė istorija negu „Saulėlydis“.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą