Įtraukiančiame detektyve paaugliams apie drąsą, draugystę ir kovą su neteisybe aktualios socialinės temos susipina su įtempta intriga ir jaunimo gyvenimo realijomis.
– Kaip jus sudomino švedų kalba? Kada supratote, kad norite būti vertėja?
– Deja, neturiu jokios romantiškos istorijos... Po mokyklos įstojau į psichologiją, bet greitai supratau, kad tai padariau vedama klaidingų tikslų, taigi pradėjau ieškoti naujos studijų programos. Akis užkliuvo už Skandinavijos šalių kultūrų ir kalbų studijų programos. Įstojus reikėjo išsirinkti pagrindinę kalbą iš norvegų, švedų ir danų. Gūglas pasakė, kad danų sunkiausia, norvegų – lengviausia. Todėl nusprendžiau pasirinkti viduriuką – paklausiau vieno interviu švedų kalba ir nutariau, kad bus gerai.
O kada supratau, kad būsiu vertėja, nė nežinau. Turbūt kokiam antram kurse jau buvau nusprendusi, kad versiu grožinę literatūrą, tik neaišku, kaip ir kada. Tada įstojau į literatūrologijos magistro studijas, jų metu supratau, kad tikrai jaučiu teksto tėkmę... taip viskas ir sukrito į vietas.
– Kaip manote, kas yra svarbiausia norint gerai išversti knygą?
– Manau, kad verčiant labai svarbu jausti kalbą, į kurią verti. Jausti, kada pažodinį vertimą užtenka sutvarkyti, o kada jau reikia galvoti apie drastiškesnę alternatyvą. O tada dar pažaboti vidinį kūrėją, kad tų alternatyvų nebūtų per daug ir nepamestum originalo minčių ir jų tėkmės. Ir, aišku, kaip kiekvieną tekstą, reikia ne kartą redaguoti, skaityti balsu sau, skaityti kitiems ir... tada skaitant galutinį rezultatą vis tiek pasigraužti dėl tam tikrų vietų, nes skamba kažkaip ne taip.
– Iš švedų kalbos vertėte Johannos Lindbäck, Lisos Bjärbo, Saros Ohlsson knygą „Įkyrėlės“. Kokį įspūdį ji paliko jums pačiai?
– Tiek pirma dalis „Baidyklės“, tiek „Įkyrėlės“ man yra apie bendrystę ir veržlumą – labai žavi ta jaunų merginų vidinė jėga, bloškianti viską aplinkui. Gal ji ne visada turi tik teigiamų pasekmių, bet galutinis rezultatas visgi būna geresnis, negu viską laikant užgniaužus savyje.
– Kokią žinią, Jūsų manymu, ši knyga perteikia skaitytojams?
– Kad kiekvienas yra nusipelnęs vietos po saule ir niekas neturi teisės teigti ar priversti mus jaustis kitaip. Ir kaip svarbu tiesiog imti ir ką nors daryti siekiant pokyčio.
– Ar versdama šią knygą susidūrėte su kokiais nors iššūkiais?
– Didžiausias iššūkis buvo atrasti balansą tarp šnekamosios kalbos, kurios originale labai daug, ir literatūrinės lietuvių kalbos. Šioji pas mus, man atrodo, griežtesnė, nuoseklesnė negu švedų. Nesinorėjo, kad lietuviškas tekstas atrodytų palaida bala, bet nesinorėjo ir pamesti to lengvumo, paaugliško kalbėjimo.
Ne kartą konsultavausi ir su tuomet penkiolikmečiu broliu, tyliai braukdama nematomą ašarėlę, kad, pasirodo, senstu ir nebesuprantu paauglių žargono. Galutiniame vertime liko tikrai daug „bernų“, „mergų“, „blembų“, „durnių“ ir pan. Esu dėkinga redaktorei, kad padėjo suvaldyti tekstą, bet tuo pat metu ir žiūrėjo į jį labai lanksčiai, tad pavyko nesuvaržyti paauglių laisvės sakyti, pavyzdžiui, „nu“.
– Knyga yra pelniusi premiją kaip geriausia detektyvinė istorija vaikams ir paaugliams. Kaip manote, kas lėmė šios knygos sėkmę?
– Be to, kad knyga parašyta labai lengva ranka, joje susiduria du dabartiniame švedų naratyve mėgstami reiškiniai – detektyvas ir feminizmas. Nors detektyvinė linija nėra labai sudėtinga, visgi intriguoja. Mergaitės / merginos tuo pat metu telkiasi į grupeles (labai ryškus „girl power“), ieško savo balso, siekia išsilaisvinimo, lygių galimybių. Apskritai galima pastebėti ir įvairesnių moteriškumo, vyriškumo pavyzdžių, kurie į istoriją įkomponuoti labai natūraliai. Taigi, knyga yra lengvai skaitoma, įdomi ir aktuali – tad kodėl gi neturėtų būti sėkminga?
