Buvo labai smalsu, ar autoriui pavyks surasti veikiančias naujos poetikos priemones. Iš karto konstatuoju – „Seismografas“ (išleido leidykla „Lapas“) yra mano mėgstamiausia M.Buroko knyga – čia jis, kaip poetas, atpažįstamas, ir kartu kitoks – ekspresyvesnis, dar labiau išnaudojantis kalbos galimybes, dar labiau įvietinantis, dar drąsiau įvardijantis grėsmės, besibaigiančio pasaulio nuojautas.
Norėčiau pradėti nuo įvietintos poezijos paradigmos – įdomus sutapimas, kažkada rašydama apie Gyčio Norvilo poezijos knygą „Grimzdimas“ taip pat nagrinėjau vietiškumą. O M.Buroko „Seismografe“ netgi yra eilėraštis, dedikuotas Gyčiui. Jutau tam tikrus šių knygų sąlyčio taškus įsivietinimo, įvietinimo aspektu. „Grimzdimas“ ir „Seismografas“ man susišaukia kaip įstabios, gyvos, itin vaizdingos poetinės kalbos „seserys“. Šis lyginimas – abipusis komplimentas, nes manau, kad „Grimzdimas“ ir „Seismografas“ yra vienos geriausių šiuolaikinių lietuvių poezijos knygų.
Bet noriu sugrįžti prie „Seismografo“, ir subjekto vietos perspektyvos. Apie šią knygą kalbėjomės su magistrantėmis. Greta gausių liaupsių, viena studentė paminėjo tariamą trūkumą – eilėraščiuose aprašytas Vilnius yra ne jos. Atidžiau įsižiūrėjusi, pastebėjau, kad M.Burokas dažnai pasirenka tikslias vietas eilėraščių pavadinimuose, užkoduoja jas greta tekstų einančiose platumos ir ilgumos koordinatėse. Tačiau pats eilėraštis, toji tiksliai įvardyta vieta, nusidažo (ir) subjektyviomis patirtimis, intencionalumu, fenomenologinėmis sąmonės nukreiptumo duotimis. Ir, manau, kad čia yra M.Buroko eilėraščių privalumas – konkretybės ir subjektyvumo, visuotinumo ir asmeniškumo dermė.
Kitas aspektas, apie kurį man atrodo svarbu užsiminti, tai natūralūs perėjimai arba peraugimai – Mariaus eilėraščiuose gamta nejučia pereina į miestą, o miestas – į gamtą, pasaulį persmelkia tekstas, o tekstą – pasaulis. Tai liudija daugybė knygos įvaizdžių ir metaforų: „vėdinami gamtos kambariai“ (13 p.); „kambariams tinka prieblanda, ilgam užtepta tamsos kosmetika“ (15 p.); „mano vaikystės vienišume ir siaube pražilusiu kailiu“ (41 p.). Vis tik bene labiausiai pasikartoja „tekstinis persismelkimas“, metapoetinis, metakūrybinis lygmuo – tai buvo apčiuopiama ir ankstesnėse M.Buroko knygose („– tankios tavo grotos/ eilute“; Marius Burokas. Eilėraščiai), tačiau „Seismografe“ regisi dar plačiau ir giliau. Per rašymo prizmę regimas gyvenamasis pasaulis, kvestionuojama šios kūrybinės duoties prasmė – pasaulis baigiasi, o Mariaus eilėraščiuose subjektas svarsto, ar baigiasi ir kūryba, ar knygos sudegs Farenheitų karštyje, ar liks kaip ankstesnių gyvenimų liudijimai?
Tokio rašymo įvaizdžiais ir metaforomis peraugusio pasaulio liudijimų aptariamoje knygoje išties daug, pacituosiu keliolika pavyzdžių: „tai neramu,/tarsi jaučiant,/kaip kibirkščiuoja sienoj teksto laidas“ (15 p.); „kas aš čia?/klaustukas. eilutė./ erdvę skiriantis kūno kablelis.“ (17 p.); „žuvėdros brūkšnys, valties pauzė, žmogaus/taškas. vienintelė erdvės skyryba“ (19 p.); „pilki vakaro vieškeliai su sambrėškio priešlapiu“ (23 p.); „Žmonių/ dėmės skysta ant murzino vasario sugertuko“ (27 p.); „esu eilutės stalius ir verlibro puodžius,/popierinių baldų dailidė, išversto išvirkščio teksto siuvėjas.“ (43 p.). Eilėraštyje „Šiaurės Atėnų literatūra ir menas kultūros baruose“ su gausia ironija apžvelgiamas literatūros puspasaulis, tyčia pasirenkant nušviesti merkantilišką, mechanišką, banaliąją pusę. Įdomu, ar net baugiai keista, kad tokių iš pirmo žvilgsnio skirtingų duočių dermė „Seismografo“ poezijoje yra itin organiška ir integrali.
Kalbant apie integralumą, knygos esmė pagrįsta pasaulio įtampas matuojančio seismografo konceptu. Keturi knygos skyriai, žymini vis didėjančio egzistencinio nesaugumo ir nerimo, egizstencialistinio pasaulio abejingumo, tamsos, agresijos motyvų. Kol rodmenys mažesni, knygos subjektas dar apčiuopia menamą, trapų saugumą („Paprastai gyvenam, galvoju, su obuolių/dėže po stalu.“ (13 p.). Taip pat pirmojo rinkinio skyriaus eilėraščiuose subjektas dar geba juoktis mirties priengiuose – karnavalizuotos literatūros intarpai žaidžia mirties ir gyvenimo apvainikavimo-nuvainikavimo žaidimą: „norės/patekti į jomarką, į šventę, kuri niekada nesibaigia“ (23 p.); „Išėjom viską atsukę, uždegę, palikę, pasilinksmint išėjom/pritryptoje aikštėje, po gipsiniais pranašais purvinom pažastim“ (25 p.). Kuo labiau auga vidinės Richterio skalės rodmenys, tuo daugiau tamsos, karo Ukrainoje vaizdų – pirmuose eilėraščiuose kolektyvinė tamsa dar ateina pavieniais įvaizdžiais, nuojautomis, kol galiausiai konstatuojama: „Nes ta trijulė – pasaulis, kalba ir Dievas – jau nežinia,/kas iš jų gyvas ir kiek“ (69 p.).
Vėl norisi minėti „Seismografo“ poezijos pilnumą – greta gyvasties, keturvėjininkų gamtiško šėlsmo („siurbia barsukas, lyžčioja/įsaulio likerį lapė“; 33 p.), tarpsta laikinumo, prarasties ir pragaišties nuojautos. Amžinos kartotės mitą keičia pasaulio pabaigos momentai, meilės eilėraščius – velniop garmančio pasaulio niūrastis.
„Seismografas“ – nuostabiai išleista (dizainerė Aurelija Slapšytė), puikaus turinio, autentiška, organiška, kartu vientisa ir kontrastinga, subtiliai intertekstuali knyga. Žavėjausi ir kalbos, ypač kalbos, ir turinio meistryste. Šis rinkinys tikrai įsirašys į poezijos kanoną, nežinau, ar čia yra kokios nors paguodos pažadas, verlibro puodžiau.
