Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 23d. 20:00

Vienišu vilku pramintas V.Morkūnas – ištikimas literatūrai ir Londono „Arsenal“

Vidas Morkūnas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Vidas Morkūnas

Vido Morkūno prozos knyga „Pakeleivingų stotys“ šįmet pateko į „Metų knygos“ penketuką. Anot komisijos narės Donatos Mitaitės, dėl V.Morkūno kūrinio besipriešinančių nebuvo. Rašytojo teigimu, patekus tarp nominantų antra saulė nepakilo, bet džiaugsmą neigiančiu nihilistu savęs nevadina.

Kolegoms autorių praminus vienišu vilku save jis supranta kaip ištikimą šunį. Interviu taip pat paaiškėjo – V.Morkūnas yra konservatyvaus būdo žmogus, atsidavęs literatūrai, menui bei Londono „Arsenal“.

Vienišas vilkas ar ištikimas šuo?

– Ar kasdienybėje jūs esate dramatiškas žmogus?

– Tikriausiai, kad taip, dramatiškas. Stengiuosi visada ir visur būti ramus. O dabar, kai metų vis daugiau, pradeda pavykti. Anksčiau būdavau natūraliai perdėtai jautrus. Bet dabar iš esmės vis tiek esu gana dramatiškas, galbūt, net kraštutinumų žmogus. Ypač jaunystėje. Jeigu juokiuosi – tai kvatoju, o į liūdesį krentu giliai. Dėl šios priežasties net ir vaikai pasišaipydavo iš manęs (juokiasi).

– Ką tokio kraštutinio esate nuveikęs jaunystėje?

– Dažniausiai prišnekėdavau žmonėms visokių dalykų, o vėliau nukentėdavau. Vienintelė paguoda, kad prišnekėdavau ne asmeniškai, bet reikšdavau nuomonę apie sovietinių laikų valdžią. Dabar ieškau santūrumo ir žmonių atžvilgiu. Juk kartais piktinamės žmogumi nežinodami elgesio aplinkybių, nors ne kiekvienas tas aplinkybes pasakoja...

Esu gana dramatiškas, galbūt, net kraštutinumų žmogus. Ypač jaunystėje. Jeigu juokiuosi – tai kvatoju, o į liūdesį krentu giliai.

– Esate vienišas vilkas. Ar jums apskritai patinka kiti žmonės?

– Čia kolegos mane taip pavadino (juokiasi). O šiaip man žmonės patinka. Žinoma, ne be atrankos. Anksčiau man visi būdavo geri. Matote, „vilkas“ formuluotėje akcentuojamas labiausiai, o aš labiau akcentuočiau pirmąjį žodį. Va, ir Valentinas Sventickas pristatydamas mano knygą Poetiniame Druskininkų rudenyje sako, kad retai šmėžuoju. Bet manęs niekur nekviečia! Aš tikrai nesėdžiu užsidaręs savo slaptavietėje kaip koks Jerome‘as Davidas Salingeris. Sakau be užsigavimo intonacijos, bet, ko gero, spėjama, jog nebūsiu įdomus publikai. Vilkas yra taurus ir mielas gyvūnas, bet tai iš išorės primestas įvaizdis. Pats sau tokio vaidmens neskirčiau.

– Į ką keistumėt vienišą vilką?

– Į ištikimą šunį (juokiasi). Ištikimas stengiuosi būti ne smulkmenoms, bet tam, kuo rimtai imuosi. Nenorėčiau skambėti patetiškai, bet laikyčiau save ištikimu menui, literatūrai, o apie šeimą net nekalbu. Beje, esu ištikimas ir Londono „Arsenal“! O šuo, nes išprovokuotas galiu būti ir piktas.

Apie Andrejų Tarkovskį, pasaulio paslaptis ir Žemaitę

– Kalbėdamas apie bjaurasties estetiką su Virginija Cibarauske minite barnius, rūdis, A.Tarkovskį. Kuo jums svarbus šis režisierius?

– Jis vienas mano mėgstamiausių režisierių kino istorijoje. Man jis imponuoja savo nesugaunamumu. Juk žiūrėdamas daug filmų imi suprasti, kaip jie padaryti. Žinoma, tai nepaneigia kūrinio vertės. Bet dešimtis kartų peržiūrėjęs A.Tarkovskio filmus vis tiek negali suvokti, kaip tas stebuklas sukurtas. Stebiuosi, kaip žmogus išgauna subtilų kalbėjimą apie Dievą ir mūsų visų būtį.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vidas Morkūnas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vidas Morkūnas

– Negalvojate, kad savo knygos „Pakeleivingų stotys“ estetiką parsinešėte iš sovietmečio?

– Tikriausiai, kad kažkiek parsinešiau. Šioje knygoje daug epizodų yra iš ano laikmečio, kas greičiausiai iš tam tikrų detalių matoma. Jeigu atkreipėte dėmesį į žodį „milicija“, „kolchozai“ ir t.t.

O kalbant apie gertynes filmavimo aikštelėse – Vakaruose greičiausiai taip pat geriama (juokiasi). Vakarų ir sovietų laikų gėrimo estetika smarkiai skiriasi. Jeigu čia geria, tai būtinai įsiterpia šiukšlynai ir kitos nešvaros terpės. Vakaruose greičiausiai žmogus geria kasdien, bet labai gražiame bare. Argi jis nėra toks pats alkoholikas? Tik tiek, kad jam nereikia slankioti aplink konteinerius, jis šiaip ne taip rytais nusiskuta ir toliau eina gerti. Galiausiai man nebūtų įdomu aprašinėti kažkokį žvilgantį barą, kuriame išliejus vyną tuoj pat prišoka padavėjas ir gražiai nušluosto. Galbūt kitam autoriui kiltų literatūriniai sumanymai remiantis tokia patirtimi, man artimiau rašyti apie nušiurusią sovietinę tikrovę. Ji atskleidė tokius klodus, kad tereikėjo akylai žiūrėti, nes kiekviename žingsnyje galėjai rasti užmanymų.

– „Pakeleivingų stotys“ iš tiesų paremtos stebėjimu. Kaip jūs tuos žmones randate? Galbūt prasikirpęs laikraštyje dvi skylutes akims sėdite vidury Kudirkos aikštės?

– Ne veltui ši knyga ir vadinasi „Pakeleivingų stotys“. Dauguma tų žmonių buvo arba tebėra mano gyvenime pakeleivingi. Šia knyga tarsi atiduodu duoklę, padėkoju, kad jie buvo, nors ne visada elgėsi tinkamai. Šioje knygoje akimirksnio atradimų yra mažai. Esu paskaičiavęs, kad 23 tekstai tiesiogiai susiję su manimi, 39 netiesiogiai, o 10 – absoliučiai nesusiję.

Ji atskleidė tokius klodus, kad tereikėjo akylai žiūrėti, nes kiekviename žingsnyje galėjai rasti užmanymų.

– Akivaizdu, kad savo tekstu mėgstate mistifikuoti. Kokios pasaulio paslaptys jus labiausiai intriguoja literatūroje ir gyvenime?

– Apie gyvenime įvykusius mistinius momentus nenorėčiau pasakoti, bet tokių buvo. Jie iki gyvenimo galo liks nepaaiškinama paslaptis. Literatūroje tai siejasi su kino mistifikacija. Man įdomu, kaip padaroma ir kaip pačiam padaryti taip, kad visiems prieinami užrašyti žodžiai, skambėtų tekste, kurį apgaubtų kažkokia kitos prasmės, kito lygmens aura. Sako, kad vartoju keistų žodžių, bet jų yra tikrai nedaug. Juk rašau lietuviškai, o ne keista, nesuprantama kalba.

Taigi, literatūroje bandau įminti šią sunkiai apibūdinama paslaptį. Skaitydamas kitų autorių tekstus ieškau vidinės informacijos. Ji turėtų būti prieinama imlesniam skaitytojui, kuris ieško daugiau nei lengvo siužetėlio. Panašiai kaip ir tapyboje, man patinka ties rėmais nesibaigiantys paveikslai. Taip ir literatūroje ieškau neužverčiamų knygų.

– Skaitant jūsų kūrinį jaučiamas realizmo ir mistikos sąjunga, tarsi, Žemaitė ir Edgaras Allanas Poe būtų rašę vieną tekstą.

– Aš pats net nepagalvočiau, kad mano tekste gali taip būti (juokiasi). Ko gero, čia pasireiškia pasąmonės dalykai, nes E.A.Poe jaunystėje skaičiau su malonumu. Kai kurie jo apsakymai atrodydavo šedevrai. Žemaitę taip pat skaitydavau, bet čia išeitume į platesnę problemą. Nesu toks didelis jos gerbėjas ar specialistas, bet mūsų kartos žmonės žiūri į ją vos su neapykantą. Akivaizdu, kad tai yra atitinkamo dėstymo mokykloje rezultatas. Reikėtų nekęsti tos dėstymo sistemos, o kalta lieka Žemaitė.

Galiausiai čia galbūt kažkoks lietuviškumas, pasireiškiantis tiek man, tiek jai. Dabar truputį mane pradeda nusibosti tas, kad kaip susitarę mano literatūrą priskiria siaubui. Man iš viso truputį nelabai jauku kai esu priskiriamas prie žanrinės literatūros.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vidas Morkūnas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vidas Morkūnas

– Jeigu taip nemėgstate žanrų, gal dar rašote į kūrybinės laisvės nevaržančią knygelę be linijų?

– Rašau tik ant baltų A4 formos lapų, o ne į sąsiuvinį ar kompiuterį. Lapai priimti dėl to, nes juos laisvai galima vartyti ir kaitalioti. Sukabintas sąsiuvinis atrodo tarsi tramdytų ir spraustų į rėmelius. Jeigu esu gatvėje visada turiu užrašų knygelėje, kurioje užsirašau staiga susiformavusią ištraukėlę.

Papildoma saulė nepakilo

– Dažnai jūsų prozos kūriniuose kalbama apie paribio žmones. Skyrelių pavadinimai taip pat yra sugrupuoti. Ar bandote priskirti žmones į tam tikras socialines grupes arba moralizuoti?

– Taip, „Pakeleivingų stotyse“ veikėjai yra grupuojami, bet gyvenime tenka skirstyti pagal tai, ar žmogus yra menininkas, ar jis man įdomus (juokiasi). Bet, kad laikyčiau kitus prastesniais ar geresniais, tikrai ne.

– O kaip jūs apibūdintumėte paribio žmogų?

– Kad ir logiška taip manyti apie knygos „Pakeleivingų stotys“ veikėjus, esmė tame, kad šie žmonės atsiduria ant ribos, kurią peržengs arba ne. Čia apeliuoju į skyrelius „Degto molio“ ir „Nedegto molio“ – šie žmonės suduš arba ne. Supratau, kad tikriausiai daugelį gąsdina ši terpė, matyt, todėl ir esu dažnai priskiriamas siaubo literatūrai. Kai kuriems skaitytojams mano aprašoms erdvė turėtų būti tokia svetima, kad ji kelia siaubą, atrodo lyg keistas pasaulis. O man jis – labai pažįstamas.

Skaitydamas kitų autorių tekstus ieškau vidinės informacijos. Ji turėtų būti prieinama imlesniam skaitytojui, kuris ieško daugiau nei lengvo siužetėlio.

– Daina Opolskaitė savo recenzijoje teigia, kad jūsų mirtis yra makabriška, ji ateina staigiai. Kaip jūs suprantate mirtį?

– Nesuprantu aš jos, bet yra kažkoks noras literatūriškai įveikti šią paslaptį. Juk suvoki, kad jokiais būdais neįveiksi. Tačiau susikurdamas sau iliuziją gali atversti ją pats sau. Ir šiaip, apie mirtį esu jau nemažai prirašęs.

Be abejo, aš jos truputį bijau, bet save gyvenime ir save literatūroje stengiuosi atriboti. Mano geras draugas kažkada pasakė, kad man reikėtų pagalvoti kaip grakščiai ir elegantiškai su ta mirtimi atsisveikinti. Jis turėjo omeny, kad jau pakankamai išnagrinėjęs šią temą, bet šitoj knygoj jos dar daugiau nei ankstesnėse (juokiasi).

– Kaip reagavote sužinojęs, kad patekote į „Metų knygos“ penketuką?

– Malonu, bet artimieji mane bara, kad nesugebu dėl nieko pasidžiaugti. Suprantu, kad visa tai greitai praeis. Tai nereiškia, kad esu kažkoks nihilistas, neigiantis, bet kokią džiaugsmo galimybę. Stengiuosi į tai blaiviai žiūrėti, nes papildoma saulė tikrai nepakilo (juokiasi). Beje, šiais metais penketuke nesusipratimų nebuvo.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:57
02:07
04:15

Esports namai