Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 17d. 19:59

Viktoras Bachmetjevas: „Filosofui knygų biblioteka yra jo laboratorija“

Skaitytojas, leidėjas, vertėjas – toks yra filosofas Viktoras Bachmetjevas. „Knygos yra mano darbo įrankis pačia tiesioginiausia žodžio prasme“, – sako jis. O kokias knygas jis skaito? Kokių knygų negali skaityti? Kaip reikia skaityti filosofinį tekstą? Šį kartą į pokalbį apie knygas leidžiamės su V.Bachmetjevu.

Kaip prasidėjo jūsų kaip skaitytojo kelias?

– Man labai pasisekė, nes aš turiu trejais metais vyresnę seserį, kuri, kai pradėjo eiti į mokyklą, labai mėgo žaisti mokyklą – ji būdavo mokytoja ir jai visada reikėdavo mokinio, tad aš buvau jos auka, mokinys (juokiasi). Ji mane išmokė skaityti, kai man buvo ketveri. Šia prasme man labai pasisekė, nes aš anksti padėjau skaityti.

Pirma knyga, kurią atsimenu, tai Prano Mašioto „Morkos“ – apsakymas, išleistas atskira knyga. Didaktinis tekstas apie tai, kaip, rodos, du vaikai pavogė morkas ir juos pagavo. Iki šiol atsimenu, kaip pagrindinis veikėjas išraudo iš gėdos (juokiasi).

Koks dabar jūsų santykis su knygomis?

– Dabar šis santykis labai įvairialypis. Aš skaitau, leidžiu, verčiu ir netgi apžiūrinėju. Man labai sunku vienu sakiniu, netgi dviem sakiniais, apsakyti. Knygos labai daug užima mano gyvenime.

Mano pagrindinė veikla yra akademinė veikla – užsiimu tyrimais ir dėstau. Knygos yra mano darbo įrankis pačia tiesioginiausia žodžio prasme. Filosofui, bent jau akademinėje veikloje, knygų biblioteka yra jo laboratorija.

Koks vaidmuo pačiam įdomiausias – skaitytojo, vertėjo, leidėjo?

– Visų pirma aš esu skaitytojas. Šiaip manau, kad esu mokinys – lietuviškai gal keistai skamba, angliškai sakoma: student – tiesiog tyrinėji, studijuoji. Daugiausia nežinomų dalykų yra knygose – man atrodo, ten sudėtas žmogiškas pažinimas. Taip jau sutapo, kad žmonės savo žinias įprastai deda į knygas – jei ką nors nori naujo sužinoti, skaitai knygas. Tad aš visų pirma esu skaitytojas. Dar šiek tiek leidėjas. Nelaikau savęs vertėju, darau tai dažniausiai iš reikalo ir nelaikau savęs geru vertėju, manau, kad geriausiu atveju esu vidutiniškas. O kaip rašytojas tai juo labiau – nemanau, kad jau subrendau knygai.

Jei reikėtų išskirti kelias jums labiausiai įsiminusias skaitytas knygas, kokios tai būtų knygos?

– Kaip ir kiekvienas skaitytojas – viskas priklauso nuo gyvenimo laikotarpio. Ankstyvoje vaikystėje prisimenu Praną Mašiotą – jei dabar jį skaityčiau, matyt, neliktų jis mano atmintyje, o tuomet veikėjo raudonis iš gėdos man įsiminė labai ilgam.

Paauglystėje didelę įtaką padarė Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Kai ją perskaičiau, regis, man buvo keturiolika metų, ir pamenu, kad ji mane labai sukrėtė.

Studijų metais man atsivėrė filosofijos ir filosofinių knygų pasaulis. Tuomet labai priklausė, su kuo tas knygas skaitei, ir santykis buvo visai kitoks, labiau analitinis – knygą skaitei jau gerokai atidžiau, ne kaip grožinę literatūrą. Nesileidai tiek vedamas teksto, o bandei pats jį suvaldyti, analizuoti, kur jis veda. Studijų metais man pasisekė sėdėti viename seminare, kuriame skaitėme Martino Buberio „Dialogo principą“ – pačios knygos dabar gal neskaityčiau taip įdėmiai, bet kaip filosofinio teksto skaitymo praktika, tos knygos skaitymas man buvo labai reikšmingas. Platoną atradus tiek pats Platono intelektualinis horizontas, tiek žodžio valdymas, stilius, tiek skirtingi sluoksniai, kurie ten yra, padarė didelę įtaką. Pavyzdžiui, Platono „Sokrato apologija“.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Viktoras Bachmetjevas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Viktoras Bachmetjevas

Aš turiu savo mylimus autorius. Danų filosofas Sørenas Kierkegaard'as, nežinau, kiek jūsų skaitytojai ir žiūrovai jį žino, bet jis yra mano vienas mylimiausių autorių. Aš vis galvoju, kad jį perskaičiau ir išsėmiau, bet vis grįžtu ir randu kažką, ko nesitikėjau. Jis toks mano pakeleivis jau keliolika metų.

Ir, aišku, labai myliu Emanuelį Leviną – iš Lietuvos kilusį prancūzų filosofą, kurio „Totalybė ir begalybė“, 1961 metais parašytas veikalas, man yra tokia kaip deimantų kasykla: po truputį kasinėji, randi kažką naujo, kažką netikėto, įdomaus. Tai toks veikalas, kurį man patinka skaityti lėtai, galbūt ne visai, kaip skaitytume grožinę knygą – nuo pradžios iki galo.

Aišku, dar būtų galima tęsti (juokiasi).

O kaip reikia skaityti filosofines knygas? Kaip skaitytojui, kuris nėra skaitęs filosofinio teksto, jį prisijaukinti?

– Labai geras, sunkus klausimas. Ko filosofinis tekstas reikalauja, tai atidos – prie teksto prieiti atidžiai. Tai reiškia, kad skaityti reikia sakinys po sakinio. Jei perskaitai sakinį ir jo nesupratai, reikia daryti pauzę ir dėti pastangas jį suprasti, nejudėti toliau. Man atrodo, tai labai svarbu filosofiniam tekstui – turi jį skaityti analitiniu žvilgsniu, kas, turbūt, skaitant grožinę literatūrą, nėra visai teisinga strategija. Tuo metu filosofiniam tekstui vis tik reikalinga sąmoninga analitinė pastanga.

Kitaip sakant, skaitydamas vieną ar kitą filosofinį, tekstą bandai rekonstruoti filosofo poziciją – darai prielaidą, kad filosofas turi poziciją, greičiausiai ta pozicija yra argumentuojama ir skaitydamas dirbi kaip tam tikras rekonstruktorius. Aš, dėstydamas studentams, sakau, kad atlikus šitą darbą, atlikus jį kuo sąžiningiau, reikia atlikti ir kitą darbą – bandyti tą poziciją suterioti. Bet tai turi daryti tik atlikęs pirmą žingsnį. Jeigu tiesiog atsisėsi ir sakysi, kad, ką jis per nesąmones čia šneka, tai greičiausiai nieko gero nebus.

Paauglystėje didelę įtaką padarė Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Kai ją perskaičiau, regis, man buvo keturiolika metų, ir pamenu, kad ji mane labai sukrėtė.

O koks yra filosofinio teksto skaitytojas? Ar jų yra daug ir ar reikia, kad jų būtų daug?

– Filosofinių tekstų skaitytojų visais laikais, jei žiūrėtume procentą nuo populiacijos, buvo nedaug ir dabartinė Lietuva šiuo atveju nėra nei gera, nei bloga išimtis. Filosofinius tekstus skaito nedaug žmonių, ypač kryptingai. Jei mes pasižiūrėsime plačiau – ar žmonės ieško egzistencinės pagalbos?

Tokių žmonių yra gerokai daugiau, nes ir pasiūla ten gerokai didesnė – nebūtinai ten bus, pavadinkime, rimta filosofija. Tokiai paklausai yra ir gana abejotinos pasiūlos. Dabar yra daug madingų savipagalbos knygų, bet kas man ten abejotina, tai kad ten nereikia intelektinės pastangos. Kaip tik žadama, kad viskas bus suvirškinta, sudėta punktais. Jeigu tokias knygas atmetame ir kalbame apie rimtą filosofiją, tai, aišku, ji visada reikalaus intelektinės pastangos.

Mes žmonės, būtybės tingios, intelektinių pastangų dėti paprastai įgūdžių neturime, sakome, kad ir laiko neturime – yra svarbesnių dalykų. Tai tų skaitytojų niekad daug nebuvo. Kita vertus, aš nesu tikras, ar jų daug ir reikia. Jeigu dabar pabandytume įsivaizduoti – Vilniuje yra 500 tūkst. gyventojų ir jie visi staiga pradeda skaityti Platono „Puotą“, vyksta masiniai seminarai – gal ir graži utopija (juokiasi). Gal būtų įdomus pasaulis, jei iš kiekvieno galėtum ką nors išgirsti apie Platono „Puotą“, bet vargu ar tai realu. Nežinau kultūros istorijoje visuomenės, kurioje kas nors panašaus būtų nutikę, dėl to šia prasme nepritariu tiems, kurie sako, kad šiuo metu Lietuvoje yra ypatingas antiintelektualizmas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Viktoras Bachmetjevas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Viktoras Bachmetjevas

Ką rekomenduotumėte skaityti tiems, kurie pradeda pažintį su filosofiniu tekstu?

– Aš rekomenduočiau pradėti nuo Platono – jis dėkingas ta prasme, kad nevartoja techninio žargono. Tai reiškia, kad „Sokrato apologiją“ galima skaityti neturint filosofinio išsilavinimo. Taip, skaitydamas nesuprasi visko, bet neaišku, ar ištreniruoti filosofai viską supranta. Platonas tuo ir yra įspūdingas autorius, kad jo tekste yra bent keli sluoksniai, o tai reiškia, kad bent vieną sluoksnį pasiimti gali bet kuris skaitytojas. Ir jeigu įdėtume į tai intelektinę pastangą, skaitytume ne kaip laikraštį ar naujienų portalą, bandytume sąmoningai ir atidžiai skaityti tekstą, galima būtų ilgai nagrinėtis ir tuos sluoksnius atrasti. Man atrodo, kad Platonas daugybe aspektų yra dėkingas autorius.

Tikrai nerekomenduočiau imti paskutinio mados klyksmo. Nesvarbu, kas tai bebūtų – naujai parašyta, šviežiai išaiškinta ir pan. Šia prasme esu pakankamai konservatyvus ir manau, kad reikia imti laiko patikrintus dalykus, ypač jeigu turi laiko gilintis. Jeigu turi savo gyvenime tarpą tik vienai filosofinei knygai, tai kam ją švaistyti abejotinai vertei? Gal ta vertė ir gera, bet kol kas ji abejotina. Laikas parodys. Su Platonu jau parodė – du su virš tūkstančio metų, tiek tekstai gyvuoja, ir šalia to jie yra pakankamai prienami žmonėms, kurie galbūt filosofinio išsilavinimo neturi ir nėra pasirengę techninio žodyno.

Kalbant apie jus kaip skaitytoją, ar yra tokių knygų, kurių negalite skaityti?

– Aš atsimenu a.a. Arvydo Šliogerio frazę, jis kažkaip pasakė – esu išlepintas gerų tekstų. Nesu tikras, ką jis turėjo omenyje, bet jei interpretuočiau, tai sakyčiau, kad kai daug skaitai, atsiranda tam tikras skonis. Aš sakau: kai skaitai, girgžda tarp dantų. Tikrai nemanau, kad perskaičiau tiek daug, kiek A.Šliogeris, bet man atrodo, kad aš nujaučiu, apie ką jis kalba. Tad negaliu skaityti prastai parašytų tekstų. Ir ačiū Dievui, kad pasaulyje pilna gerų tekstų, dėl to galvoju – kam man gaišti savo laiką blogoms knygoms, jei yra tiek gerų tekstų.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Viktoras Bachmetjevas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Viktoras Bachmetjevas

Kokie yra jūsų skaitymo įpročiai?

– Manau, visi skaitytojai turi skaitymo vietas, netgi namuose, jau nekalbant ne apie namus. Skaitai prieš miegą, skaitai darbui prie darbo stalo, skaitai, nors kai kas sako, kad negalima, valgydamas. Skaitai skirtingus tekstus, nes yra skirtinga psichologinė būsena ir skirtingas nusiteikimas. Šia prasme man labai svarbu būsena. Pavyzdžiui, lėktuve aš negaliu skaityti filosofinio teksto, bet galiu skaityti eseistiką, grožinę literatūrą. Tai čia viena.

Antra, aš turiu blogą įprotį – noriu perskaityti knygą iki galo. Ir tas tikrai riboja. Dabar bandau save išlavinti, kad jeigu netyčia įkliuvau į prastą knygą, tai vis tik ją mesti įpusėjus. Kažkas yra tame labai nepagarbaus pačios knygos atžvilgiu, bet tiesiog tikrai labai gaila laiko. Aišku, skaitai tikėdamasis, kad gal ten dar kažkas yra, ypač čia kalbant apie grožinę literatūrą. Jeigu kalbama apie akademinę, mokslinę literatūrą, be abejo, yra kas kita.

Grynai pragmatiniais sumetimais, reikia išmokti nebaigti knygos, nes tiesiog matau, kad nespėju ir labai daug praleidžiu. Ypač jaučiuosi atsilikęs nuo šiuolaikinės lietuvių literatūros. Matau, kad vyksta labai daug naujų dalykų: ir autorių naujų, ir prozos yra atsiradę, kas lietuvių literatūroje visą laiką buvo kaip užburta zona. Daug įdomios prozos atsiradę, norisi patikrinti, viską pasižiūrėti ir jaučiu, kad nespėju.

Platonas tuo ir yra įspūdingas autorius, kad jo tekste yra bent keli sluoksniai, o tai reiškia, kad bent vieną sluoksnį pasiimti gali bet kuris skaitytojas.

Ir mažiau reikia skaityti naujienų. Gyvename, kaip George'as Steineris sakė, žurnalistiniais laikais, o tai reiškia, kad esam šiek tiek pagauti tos iliuzijos, kad kiekvieną dieną nutinka kažkas naujo. Gamtos dėsniai sako, kad kiekvieną dieną kažkas naujo nutikti negali iš principo, bet mes, pagauti tų sensacijų, karštų naujienų, breaking news ir viso šito ciklo vis sėdim ant tų naujienų srauto kaip ant adatos. Vakare atsisėdi, galvoji, ką aš šiandien naujo sužinojau skaitydamas tą naujienų srautą, – naujo naujienose nieko nebuvo. Ne, buvo kaip tik senienos. Tad štai to reikia mažinti. Mano skaitymo įpročiuose atrodo gerokai per daug vadinamųjų aktualijų. Šia prasme irgi norėtųsi jas mažinti.

Esate knygų kaupikas ar stengiatės knygomis neapsikrauti?

– Mano ilgametė svajonė – turėti biblioteką, kuo didesnę, tuo geriau. Su kuo daugiau neskaitytų knygų. Man šia prasme labai imponuoja Umberto Eco mintis, kad vertingiausios yra neskaitytos knygos, nes tik jose yra kažkas, ko tu dar neskaitęs. Skaitytose knygose viską esi perskaitęs. Tad save reikia apsupti neskaitytomis knygomis. Umberto Eco turėjo penkiasdešimt tūkstančių knygų savo asmeninėj bibliotekoje. Aišku, man tai neįgyvendinama svajonė, bet aš neabejotinai esu knygų kaupikas. Noriu turėti knygų. Kurį laiką vienintelis turtas kartu su kojinėmis ir drabužiais, kurį aš turėjau, buvo knygos.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Viktoras Bachmetjevas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Viktoras Bachmetjevas

Jau šiek tiek minėjote, kad savo knygai dar nepribrendote. Kodėl?

– Nesu tikras, kad aš knygai pribrendau. Rašyti pradėjau. Prieš kelerius metus pajutau, kad galiu sau leisti parašyti mažesnes formas, ir tą darau. Dabar šiek tiek publicistika užsiimu, ir jau tyrimų šiek tiek publikuoju, bet ne monografijų pagrindu, o straipsnių. Tai nėra taip, kad nerašau. Bet kalbant apie knygą, tam reikia pribręsti.

Knyga suponuoja tam tikrą visumą. Prieš ją pradedant daryti, reikia turėti tam tikrą viziją. Tai šia prasme aš nesijaučiu turįs, ką pasauliui pranešti knygos apimtimi. Jeigu susiformuos kažkoks ilgesnis pranešimas negu vienas sakinys, kuris pavirs į kokius penkis ar šešis, kuriuos galima išskleisti, tai jau skamba kaip kažkoks projektas knygai. Tai tokio aš neturiu ir į tai žiūriu labai ramiai. Kol kas, man, kaip rašančiam žmogui, pakanka mažesnės apimties tekstų.

Ačiū už pokalbį.

Projektą „15min knygos“ remia Kultūros taryba.

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/