Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 05 09, 20:14

Vilniaus knygų mugės „Šortai“: Mantas Tamošaitis kalbina Nojų Saulytį

Vilniaus Knygų mugės organizatoriai – Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos kultūros institutas ir Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO – specialiai 15min skaitytojams netradiciškai pristato populiarųjį literatūrinių pokalbių ciklą „Šortai“. Pokalbiai buvo įrašyti besiruošiant šių metų Vilniaus Knygų mugei, kuri turėjo vykti kaip tik šią savaitę, gegužės 6-9 dienomis.
Nojus Saulytis
Nojus Saulytis / Luko Balandžio / 15min nuotr.

„Šortai“ – tai literatūrinė dvikova, kurioje susitinka knygos autorius ir jos kritikas. Vos per 15 minučių du pokalbininkai turi atskleisti plika akimi nepastebimus aptariamos knygos privalumus ir trūkumus. Šiemet rašytojus kalbino kritikai Elžbieta Banytė, Giedrė Kazlauskaitė, Virginija Cibarauskė, Mantas Tamošaitis ir Mykolas Katkus. Kiekvienas jų pasirinko po dvi jiems įdomiausias knygas, išleistas ne seniau nei prieš metus.

Mugės organizatoriai dalijasi virtualiais „Šortais“ ir, kartu su skaitytojais, nekantriai laukia kitų metų Vilniaus Knygų mugės, kuri gyvai vyks LITEXPO 2022 metų vasario 24 – 27 dienomis.


„SMS gėlytė“ (Kitos knygos, 2020 m.) – pirmoji Nojaus Saulyčio poezijos knyga. Apie knygos gimimą, poezijos atradimą ir rašymą šiandien, literatūrą mokykloje bei mėgstamus autorius poetą (N.S.) kalbina literatūros kritikas Mantas Tamošaitis (M.T.).

– Pirmas klausimas turbūt nebus netikėtas. XXI amžius, rodos, turi darbą, profesiją, kam tau tie eilėraščiai. Kodėl juos rašai?

Na, rašau jau kurį laiką ir sunku sustoti.

– Sunku sustoti kodėl?

Nes jaučiu, kad tai tapo mano dalimi, galimybe save tokia forma išreikšti, parodyti gražių dalykų, kai ką nors pamatau.

– Tai gražūs dalykai yra tavo poezijos akiratyje, taip?

Na kaip, kažkiek. Man šiaip įdomu, patinka tokia trumpa forma, net grafiškai galima šiek tiek išsireikšti, eilutėmis. O gražūs dalykai – nežinau, skausmingi dalykai irgi gali būti gražūs.

SMS gėlytė“ yra pirmoji tavo knyga. Atsimenu, prieš daug metų susitikome viename poezijos renginyje, jame tu laimėjai. Tada kalbėjome ir sakei: noriu išleisti knygą. Koks jausmas dabar, kai pirmoji knyga pagaliau pasirodė? Ar neužklupo nusivylimas, kaip kartais atsitinka išleidus pirmąją knygą? Tarsi, pasaulis neapsivertė.

Tikrai neapsivertė. Miela man, džiaugiuosi dėl to. Tiesą pasakius, neatsimenu, kada taip sakiau, bet ilgą laiką jutau, kad tai tiesiog įvyks savaime. Na, kad anksčiau ar vėliau tai atsitiks. Džiaugiuosi, kad knyga įvyko ir dabar su ja gyvenu, šiek tiek net jaučiuosi atitrūkęs, kai tie tekstai visi vienoje vietoje. Ir įdomu. Tas santykis dar vystosi, ne tiek daug laiko praėjo.

– Ar pasiėmus knygą pavyksta save skaityti lyg iš šalies, ar tekstai visgi atrodo taip, kaip atrodė iki knygos pasirodymo?

Jie truputį tolimesni pasidarė, tarsi žiūri į šiek tiek kitokį praeities „aš“ ir tada su juo komunikuoji skaitydamas tekstą. Kai kurie tekstai man vis dar labai patinka, o kai kuriuos keista skaityti.

– Knygos pavidalas, galima sakyti drąsiai, ypatingas. Jeigu klystu, pataisysi, knygos dizaineris yra tavo brolis. Knyga pilna kažkokių nuotraukų. Gal galėtum pakomentuoti, ar pats galvojai tą dizainą, ar tai buvo dizainerio sprendimas?

Taip, knygos dizaineris – mano brolis, tuo labai džiaugiuosi. Mane gerai pažinodamas, pajuto, kaip turėtų atrodyti skyrių pavadinimai, sugalvojo netvarkingai sudėlioti nuotraukas, dar kai kuriuos niuansus, kurie gerai išreiškia mane. Man tas labai patinka. O konceptas vystėsi pamažu, vienas dalykas augo prie kito. Vis tiek mes nuo pat pradžių norėjome, kad tai būtų asmeninška, svarstėme apie kokių dienoraščių ištraukas su nuotraukomis ar panašiai. Vėliau suvokėme, kad nuotraukos pagyvina knygą, padaro ją smagesnę vartyti, be to, norėjome, kad ji atrodytų kažkiek moderni. O viršelyje, pavyzdžiui, panaudota mano nuotrauka, kaip ir daug kur. Čia nufotografavau tokią gėlę, augalą, kuris man tuo metu buvo svarbus. Negatyvu, iš karto.

– Tai yra telefono nuotrauka?

Taip.

– O kalbant apie modernumą: viename interviu man buvo keista perskaityti, kokius mini sau svarbius autorius. Tarp jų buvo ir T. Venclova, ir S. Geda, ir J. Brodskis. Tai poetai, kurie rašo klasikine forma, labai dažnai į metrą, laikydamiesi griežtos struktūros. Tavo poezija nėra tokia, ji net gerokai dienoraštiška, tai visų pirma laisvos eilės. Kaip taip nutiko, kad tau patinka vienokie poetai, o pats rašai visai kitaip?

Neturi rašyti taip, kaip kažkas, kas patinka. Bet šie poetai man labiau mokykloje patiko, tuo metu daug juos skaičiau. T. Venclova turbūt vienas iš pirmųjų lietuvių poetų apskritai, kurių poezijos turėjau, nuo jo rinktinės daugiausia ir pradėjau mokytis. Man patinka įvairios jo kūrybos detalės, labai atmosferiška ir jautru. Jis iš esmės buvo pirmas poetas, man atvėręs platesnį požiūrį apskritai į poeziją.

– O bandei kopijuoti? Pavyzdžiui, O. Milošas minėjo, kad poeziją pradėjo rašyti ne dėl to, kaip įprasta, kad patiktum mergaitėms ar norėtum save išreikšti. Jis sakė: pirmiausia pasiėmiau prancūzų poetus ir pradėjau kopijuoti. Tu nebandei?

– T. Venclovą tikrai iš pradžių kopijavau. Kokioje 11-toje, 12-toje klasėje tai tikrai. Pradėjau rašyti tik maždaug 16-os metų ir iki to laiko iš viso neskaičiau poezijos, tad šiek tiek kopijavau T. Venclovą. Štai S. Geda irgi buvo vienas iš tų, kuriais domėjausi mokykloje, bet visai kitoks negu T. Venclova. Intensyvus. S. Geda turi tokį stiprų kalbėjimą, nebūčiau galėjęs jo kopijuoti, bent jau tuo metu.

– Antrą kartą užsiminei apie mokyklą, kad joje susidomėjai poezija. O apskritai lietuvių mokyklinė literatūra kaip ji tada tau atrodė? Ar buvai stropus mokinys, kuris gerai mokosi ir analizuoja T. Venclovos eilėraščius, ar noras rašyti poeziją prasilenkė su literatūros pamokomis?

Luko Balandžio / 15min nuotr./Nojus Saulytis
Luko Balandžio / 15min nuotr./Nojus Saulytis

Tikrai prasilenkė, nes poeziją pradėjau rašyti ne dėl mokyklos, mokykloje ji nesudomino iš viso. Kažkurį vakarą mano tėtis priminė, aš buvau tarsi pamiršęs, kad jis jaunystėje rašė poeziją ir turi tokį prirašytą sąsiuvinį. Radome jį kažkur dėžėse, skaičiau ir man labai patiko, nes buvo visai nepanašu į tai, ką skaičiau mokykloje. Va tada, atsimenu, pagalvojau, kad gal ir aš galiu rašyti. Taip ir prasidėjo šis kelias. O mokykloje kažkaip įtartinai man atrodė tos interpretacijos. H. Radauskas visai patiko, bet analizuoti buvo sunku. Mokykloje tiesiog perėjome programą, daugiau skaičiau ne iš jos. Bet jau 12-toje klasėje žinojau, kad stosiu į lietuvių filologiją.

– Ir įstojai?

Įstojau. Tik nebaigiau. Tuo metu nenorėjau iš tikro mokytis, vėliau tai supratau. Bet dar grįšiu prie 12-tos klasės. Buvau labai blogas mokinys. Iš viso, kai užduodavo rašinius, rašydavau dėl malonumo. Būdavo kokia nors tema, bet rašydavau ne į temą, o apie kažką, kas man patinka, dėl to kartais gaudavau penketus, ketvertus. Mokytojas tiesiog kraipydavo galvą, o man buvo smagu. Aš giliai sau žinojau, kad „ai, nesvarbu čia“.

– Kalbant apie blogą mokinį: tavo poezijoje yra ir atvirumo, ir seksualinių detalių, tu kartais palyginamas su Mantu Gimžausku-Šamanu. Ir, pasirodo, tavo poezijoje yra ir narkotikų. Ar bandai šokiruoti skaitytoją, ar tai kažkokia gyvenimo dalis, apie kurią kiti nekalba? Koks tavo santykis su tuo?

Įvairiai turbūt, bet sąmoningai negalvoju – va, parašysiu apie kažkokį narkotiką, būtinai paminėsiu. Kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu susipažinau su daugiau medžiagų, jos pakeitė mano požiūrį į pasaulį ir jį sušvelnino. Tiesiog pradėjau labiau viskuo džiaugtis, tai buvo labai svarbu. Vėliau to šiek tiek atsirado ir tekstuose. O šiuo metu galbūt tiek daug apie tai nekalbėsiu.

– Kalbant apie tavo knygą ir joje nugulusius tekstus. Mano supratimu, tau pavyko išleisti savo knygą kitaip, nei dažnai pasitaiko leidžiant pirmąją knygą: ji nėra kadaise parašytų tekstų sankaupa, tarsi būtum sumetęs viską, ką turi. Tavo knyga rodo kažkokią koncepciją ar bendrą visuminį vaizdą. Ar galėtum pasakyti, kokia yra ta koncepcija, ar kam nors nori kažką pasakyti? Ar tai yra, kaip pradžioje minėjai, gražūs įspūdžiai?

Kiekvienas žmogus, kuris knygą perskaito nuoširdžiai, gauna tai, ką maždaug ir norisi pasakyti. Man patinka nuoširdumas, intensyvi užčiuopta emocija. O apskritai, knyga išėjo tokia, nes man gėlės patinka, be to, pastebėjau, kad eilėraščiuose vis paminiu tą telefoną. Kodėl taip darau? Na, taip yra, toks gyvenimas. Kai rašai žinutes žmonėms, kuriuos myli, vis tiek būni nuoširdus, nuoširdžiausias. Man ta mintis patinka.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Nojus Saulytis
Luko Balandžio / 15min nuotr./Nojus Saulytis

– Kažkada S. T. Kondrotas, paklaustas, kodėl jo kūryboje tiek meilės ir mirties, paklausė atgalapie ką dar būna literatūra, jei ne apie meilę ir mirtį. Ar sutiktum su tokia teze, ar ne?

Kažkiek taip, bet.

– O apie ką dar būna?

Būna apie pinigus, ar ne? Būna apie, nežinau, žvejybą. Ar žvejyba irgi meilė?

– Gerai, ko dar norėčiau tavęs paklausti, turbūt gali gana aiškiai nuspėti. Periodikoje kartais pasirodo tavo prozos, nežinau, ar pastaruoju metu mačiau poezijos. Kokie tavo, kaip autoriaus, tolesni planai?

Taip, gana sunku poeziją rašyti, kai išleidi knygą. Bent man. Sunkiau pajusti. Labai retai dabar parašau kokį eilėraštį. Proza – visai nauja patirtis, aišku, jau ilgą laiką rašau į sąsiuvinius. Ypač, kai keliaudavau: kompo nesivežioji, tai labai patogu į sąsiuvinį rašyti įspūdžius. Kai pradėjau tai daryti dažniau, pastebėjau, kaip smagu. O paskutinius porą metų, kadangi ruošėme knygą, nebuvo tiek laiko atsiduoti kokiam nors prozos rašymui, tad dabar rašau jos daugiau.

– Ir planuoji knygą?

Būtų visai įdomu.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą