– Kaip supratote, kad nusikaltimų psichologija yra jūsų tyrinėjimų laukas?
– Kai buvau vaikas, ši profesija net neegzistavo. Mano susidomėjimo istorija visai nepanaši į tą, kurios skaitytojai tikisi. Aš nenorėjau būti kriminaliniu psichologu. Norėjau būti kaip tėtis – gydytojas. Jis mane nusivedė į darbo vietą ir parodė, kas ten vyksta. Po to paklausė: „Vis dar nori tapti gydytoju?“ Mano atsakymas buvo „ne“. Įstojus į universitetą, atsirado naujas kursas. Tai buvo naujiena pasaulyje – kriminalinės elgsenos psichologija. Pradžioje buvome traktuojami kaip detektyvai – mums leisdavo vykti kartu į nusikaltimo vietas, kuriose vis dar būdavo aukos. Skaitėme nusikaltimų aprašymus ir bandėme suprasti, kodėl nusikaltėliai daro tai, ką daro.
– Daugelį skaitytojų traukia romanai, kurie tyrinėja žmogaus tamsiausias puses. Kodėl mus traukia tokios istorijos?
– Žmonės yra smalsūs iš prigimties. Mes visada norime suprasti tai, ko nesuprantame. Yra trys universalūs klausimai, kurių klausia žmonija. Pirmas – ar yra Dievas? Antras – ar gyvenimas po mirties egzistuoja? Trečias – ar yra gyvybė, kuri egzistuoja už šios planetos ribų? Į trečiąjį klausimą galbūt bus kada nors atsakytas. Į kitus, manau, niekada nebus atsakyta. Niekas niekada negalės to įrodyti, tačiau mes vis dar esame ir būsime smalsūs. Su nusikalstamumu lygiai tas pats – kaip kas nors gali padaryti tai, ko aš niekada nepadaryčiau? Kaip kas nors gali nužudyti pačiu žiauriausiu būdu? Ir padaryti tai dar kartą? Piliečiai apie nusikaltimus ir jų detales žino labai mažai. Mes, kriminalistai, daug meluojame visuomenei. Jai suteikiame tik tokią informaciją, kuri gali mums padėti. Visi žino, kas yra Tedas Bundis, ar ne? Žudikas. Ar tiksliai žinote, kodėl jis žudė moteris? Niekas iš tikrųjų nežino, bet smalsumas niekur nedingsta.
– Ar rašydamas tokius romanus tam tikra prasme bandote patenkinti skaitytojų smalsumą?
– Didžiausias skirtumas tarp grožinės literatūros ir realybės yra tas, kad literatūra turi prasmę, o realybė ne. Romane sukuriu žudiką, o žudikas nužudo auką. Išpjauna širdį, o į širdies vietą įdeda mažytį drugelį. Turiu paaiškinti knygos pabaigoje – kodėl? Kas yra drugelis? Ką tai reiškia? Aš turiu paaiškinti, nes aš jį sukūriau, o realybėje žmonės žudo be priežasties. Gali būti nužudytas tiesiog dėl butelio. Knygą skaitantis žmogus patenkins savo smalsumą, net jei tai išgalvotas pasitenkinimas. Manau, kad tai viena iš priežasčių, kodėl žmogus skaito – netikras supratimo jausmas. Grožinė literatūra suteiks klaidingą įspūdį, jog supranti tai, kas yra nepaaiškinama. Baigus skaityti knygą gali atrodyti, kad pasisotinai – smalsumo alkis dingo.
– Kaip savo romanuose išlaikote pusiausvyrą tarp realybės ir fikcijos?
– Mano romanuose daug vaizdinių iš realybės, nes dirbdamas galėjau viską regėti savo akimis. Nusikaltimo vietose mačiau visko. Aukos išdarkytos skirtingais būdais: perpjaunamos per pusę, išskrostos, sudegintos gyvos, sumuštos neatpažįstamai. Regėjau nusikaltimus Amerikoje, viename iš pavojingiausių pasaulio miestų. Nėra nusikaltimo vietos, kurią sukurčiau vaizduotėje, kad į galvą man negrįžtų koks nors prisiminimas iš tų dienų. Aš naudoju daug fikcijos savo kūriniuose, bet taip pat didelė dalis yra nuotrupos to, ką regėjau iš tikrųjų.
– Kaip manote, kas jus skiria nuo kitų detektyvinių romanų rašytojų?
– Dažnai girdžiu, jog mano romanai nėra skirti silpnų nervų skaitytojams. Mano sukurtose istorijose gausu smurto ir visa tai labai grafiška. Kai pradėjau rašyti, pasidomėjau keliais autoriais – jų nusikaltimo vietų aprašymas buvo įkvėptas jų pačių vaizduotės. Mano nusikaltimų vietų aprašymai – įkvėpti realybės. Aš buvau nusikaltimo vietoje. Kuomet dirbau, buvau įpratęs rašyti policijos ataskaitas, kurios turi būti labai išsamios. Tai atsispindi ir mano kūriniuose. Nusikaltimo vietoje yra dalykų, kurių, nepriklausomai nuo to, kaip gerai rašai, negali aprašyti: kvapas ar jausmas, atvykus į nusikaltimo vietą. Aš netikiu šeštuoju pojūčiu, bet buvo tokių nusikaltimo vietų, kur įžengęs sau tariau – kažkas čia ne taip ir negaliu to pagrįsti. Vienas aspektas mane atskiria nuo kitų rašytojų – turiu tikrą gyvenimišką patirtį, kokios nėra turėjusi dauguma.
– Ar esate nusprendęs nerašyti nusikaltimo detalių?
– Savo romanuose niekada nerašau apie vaikus ir apie prievartą. Niekada nebuvau tėtis – nesu vedęs ir neturiu vaikų, bet esu buvęs ten, kur vaikai buvo aukos. Duosiu pavyzdį: grįžęs į namus gali užtikti savo partnerį lovoje su geriausiu draugu – neretas supyktų, prarastų savitvardą. Ypač Amerikoje, turint ginklą, užtenka sekundės, kad užtaisytum ir iššautum. Vaikas to nepadarytų. Todėl aš niekada nerašau romano, kuriame vaikai grobiami, žalojami ar žudomi. Yra skirtingi serijinių žudikų tipai, tačiau didelė dalis žudo tam, kad patenkintų seksualinį malonumą. Niekada nerašiau apie tokį žudiką. Nors tai tik fiktyvus kūrinys, daugelis tapatinasi su istorijomis, ir tai veikia jų asmeninį gyvenimą, o 85 proc. mano auditorijos yra moterys. Jos, skaitančios knygą, kur vaikas žalojamas ar patiria prievartą, su tuo susitapatins. Nenoriu žaloti žmonių jokiu būdu rašydamas romanus. Aš stengiuosi parašyti gerą pasakojimą, bet be provokuojančių elementų.
– Apie ką rašyti buvo emociškai sunkiausia?
– „Genezė“ buvo toji knyga, kurią rašyti buvo sunkiausia – rašiau ją po to, kai praradau savo partnerę, ji nusižudė. Knygos siužete rašiau apie savižudybę. Buvo labai jautru, man prireikė daug laiko, kad knygą užbaigčiau.
– Ar jums rašymas yra tam tikras būdas paleisti traumines patirtis?
– Vis dar sapnuoju košmarus kiekvieną naktį, bet jie nėra susiję su nusikaltimais, kuriuos regėjau. Taip, regėjau išdarkytus kūnus, o man tada buvo 22-eji. Toks žiaurumas negali nepaveikti mąstysenos. Žinojau, kad vėliau tai man atsilieps. Mano antroji nusikaltimo vieta, į kurią atvykau: nusikaltėlis įdėjo kūdikį į mikrobangų krosnelę ir ją įjungė. Karjeros pradžioje maniau, kad padėsiu pasauliui. Kiekvieną dieną susidurdavau su smurtu, piktybe ir kančia... Kriminaliniu psichologu buvau 7-erius metus, kol priėjau lūžio tašką. Dirbau su šios planetos šiukšlėmis kiekvieną dieną, bandžiau suprasti, kodėl nusikaltėliai tai daro. Kuo daugiau tai dariau, tuo labiau tai tapo panašu į pipirų valgymą. Valgai po truputį, gali iškentėti. Kuo daugiau valgai, tuo tampa aštriau, kol galiausiai nebegali pakęsti. Tęsiau tai tol, kol mano smegenys pasakė – arba mes sustojame, arba palūšime.
– Ar susiduriate su stereotipais apie žmogžudystes ir nusikaltėlius?
– Visad sakau: tikėkite tuo, kuo norite tikėti, nes taip veikia smegenys. Matai tai, ką nori matyti. Girdi tai, ką nori girdėti. Yra vienas stereotipas, kuris mane veikia: žmonės diagnozuoja psichinius sutrikimus patys sau. Tik dėl to, kad jūs laimingi vieną akimirką, o liūdni kitą, nereiškia, kad jūs turite bipolinį sutrikimą. Ne kiekviena bloga patirtis gyvenime yra trauminė. Jei galvojate, kad turite psichikos sutrikimų, pasikalbėkite su specialistu. Psichikos sveikatos sutrikimas nėra garbės medalis. Tai yra tai, su kuo kovojame.
– Ar galvojate, kad susižavėjimas nusikaltimais yra universalus?
– Daug keliavau – iš pradžių kaip muzikantas, vėliau kaip rašytojas. Sužinojau kelias universalias tiesas apie pasaulį. Kiekvienoje šalyje gydytojai dirba viršvalandžius. Kiekvienoje šalyje mokytojų darbas yra labai blogai apmokamas. Kiekvienoje šalyje apstu nusikaltimų. Tokios tos liūdnos tiesos – kokioje šalyje bebūtum, situacija tokia pati. Detektyvinė literatūra visada labai skaitoma. Taigi, kur tik eisiu, visada turėsiu daug skaitytojų. Tai universalus dalykas – žmonės tiesiog domisi nusikalstamumu.
– Ar susiduriate su skaitytojais, kurie nėra sužavėti jūsų sukuriamu siužetu?
– Parašiau jau 13 knygų. Jei skaitytojai pastebi, kad vienoje iš knygų yra mažiau smurto, mažiau detalizuotų nusikaltimų – jie skundžiasi. Skaitytojai pripranta prie rašymo stiliaus. Jei pradedu rašyti vienu, detalizuotu būdu, kitu jau rašyti nebegali. Paskutinėje knygoje yra daug romantikos, manau, kad tai skaitytojams nepatiks. Gali būti, kad sugadinsiu savo karjerą. (Juokiasi.)
– Žmonės reaguoja jautriau, jei romano siužete miršta ne žmogus, o gyvūnėlis. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Daugelis žmonių nekenčia vieni kitų. Kiekvienas iš mūsų turime neapykantos taikinį. Visada yra žmogus, kurio nemėgstame. Mes neturime priežasties nekęsti šuniuko ar kačiuko. Augintiniai ištikimi – žmonės ne. Pažįstu daug žmonių, kurie labiau mėgsta gyvūnus, negu žmones. Ir tai suprantama, nes augintinis niekada nepakenks taip, kaip gali pakenkti kitas žmogus. Pastebėta, jog dauguma serijinių žudikų kankindavo bejėgius gyvūnus būdami vaikais. Jei kankini bejėgį gyvūną, kuris tau pakenkti negali, ką gali padaryti žmogui, kuris tau sukėlė neigiamą emociją? Žudikai turi tokį abejingumą, kuris yra dalis psichopatijos.
– Kokie jūsų, kaip rašytojo, ateities planai?
– Neseniai pradėjau rašyti naują knygą „Hunter“, nes sėdėjau vienas namuose ir mane kankino nuobodulys. Galiu nuraminti savo skaitytojus, nes šioje knygoje bus daugiau smurto nei ankstesnėse. Manau, kad grįžtu prie to, kas tikrai patinka skaitytojams. Niekada neplanuoju pasakojimo siužeto iš anksto. Pradedu rašyti ir leidžiu sau pasiklysti.
