Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 27, 13:30

„Visko parduotuvė“: nuo ko prasidėjo Jeffo Bezoso kelionė į kosmosą

Mintinai jis galėjo cituoti ištisas „Žvaigždžių kelio“ („Star Trek“) scenas, fraze iš šio serialo pradėjo ir kalbą gimnazijos baigimo proga. Tuomet šventės dalyvių akivaizdoje geriausias tos laidos absolventas pasidalijo svajone, kaip vieną dieną išgelbės žmoniją, apgyvendindamas ją apie Žemę besisukančiose kolonijose, o planetą pavers milžinišku gamtos draustiniu.
Jeffas Bezosas
Jeffas Bezosas / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Šios kalbos autorius milijardierius Jeffas Bezosas pirmą žingsnį jau žengė pernai, kai žvilgtelėjo į Žemę iš raketos. Apie tai, kaip neįmanoma tampa realybe, ir pasakojama amerikiečio žurnalisto Brado Stone’o knygoje „Visko parduotuvė. Jeff Bezos ir „Amazon“ amžius“ (išleido BALTO leidybos namai, vertė Vaida Jėčienė).

Šiuolaikinio pasaulio neįsivaizduojame be elektroninės prekybos ir „Amazon“ – internetinės parduotuvės, kurioje galima įsigyti beveik viską. Jos įkūrėjas Jeffas Bezosas, vienas turtingiausių planetos žmonių, veiklą pradėjo ant sumeistrauto iš durų stalo pakuodamas parduoti skirtas knygas. Šiandien jis vykdo prekybos perversmą, skrenda į kosmosą ir tebėra įsitikinęs – reikia daryti viską, kad pirkėjas būtų patenkintas. Kokį kelią teko nueiti įmonei, pradėjusiai nuo knygų pardavimo, pristatymo paštu ir tapusiai elektroninės prekybos milžine? Su kokiais sunkumais „Amazon“ susidūrė, kaip sprendė problemas? Kokia yra jos įkūrėjo asmenybė?

Pats Bezosas apie „Amazon“ kalba skausmingai mažai. Laiko paslaptyje planų detales, idėjas ir tikslus, o pats yra tikra mįslė. Mes manome žinantys „Amazon“ istoriją, nors iš tiesų esame girdėję tik pačios bendrovės sukurtus mitus ir skaitę pranešimus spaudai, kalbų ir interviu citatas, išvengusias negailestingos Bezoso cenzūros. Tačiau „Visko parduotuvės“ autorius Bradas Stone’as turėjo neįkainojamą galimybę išgirsti „Amazon“ istoriją iš pirmų lūpų.

Cynthia E. Wood nuotr./Bradas Stone'as
Cynthia E. Wood nuotr./Bradas Stone'as

„Tai tik vienas bandymas apibūdinti, kaip viskas iš tikrųjų nutiko, – knygą pradeda autorius. – Jis grįstas daugiau kaip 3 tūkst. interviu su buvusiais ir esamais „Amazon“ vadovais bei kitais darbuotojais, taip pat per daugelį metų vykusiais mano pokalbiais su pačiu Bezosu, kuris galop nutarė palaikyti šį projektą, nors ir manė, kad „Amazon“ istorijos refleksijai kol kas dar „per anksti“. Vis dėlto leido apklausti geriausius kompanijos vadovus, šeimos narius ir bičiulius – už tai esu labai dėkingas. Rašydamas taip pat rėmiausi per 15 metų „Newsweek“, „The New York Times“ ir „Bloomberg Businessweek“ išspausdintais pranešimais apie kompanijos veiklą.

Šios knygos tikslas – papasakoti vieną didžiausių verslo sėkmės istorijų nuo tada, kai Samas Waltonas dviviečiu turbopropeleriniu orlaiviu perskrido pietinę Amerikos dalį, dairydamasis tinkamų vietų prekybos centrams „Walmart“. Šis pasakojimas apie tai, kaip vienas talentingas vaikas tapo neįtikėtinai ambicingu ir lanksčiu įmonės vadovu, kaip jis, jo šeima ir kolegos didžiausius lūkesčius sudėjo į revoliucingą tinklą, pavadintą internetu, ir apie grandiozinę vienos, viskuo prekiaujančios parduotuvės viziją.“

Šioje ištraukoje iš Brado Stone’o knygos „Visko parduotuvė. Jeff Bezos ir „Amazon“ amžius“ – apie tai, kaip viskas prasidėjo: apie talentingą vaiką, šeimos palaikymą, aistrą kosmosui ir... jokių kliūčių nepaisantį veržlumą.


5 skyrius

Berniukas raketa

/.../

Kai kurie vyriausiojo sūnaus ankstyvoje vaikystėje patirti nutikimai įgavo prasmę, kai Jackie Bezos į juos pažvelgė retrospektyviai. Pavyzdžiui, trimetis Jeffas atsuktuvu išardė savo lovelę, nes užsispyrė miegoti tikroje lovoje. Arba nusivestas į parką pasisupti ant karuselės vaikas ne mojo mamai kaip kiti mažyliai, o apžiūrinėjo, kaip veikia mechanizmai su laidais ir skridiniais. Marios Montessori metodus taikančio vaikų darželio auklėtojai tėvams pasakojo, jog vaikas taip įnikdavo į kokią nors veiklą, kad tekdavo pakelti jį su visa kėde ir pernešti prie kito užsiėmimo. Kadangi Jeffas buvo pirmasis Jackie vaikas, ji manė, kad visi mažyliai tokie. „Talentingas buvo visai naujas terminas tiek ugdymo žodyne, tiek man, dvidešimt šešerių merginai, – prisimena Jackie Bezos. – Žinojau, kad jis ne pagal metus išsivystęs, ryžtingas ir geba neįtikėtinai susikaupti. Galvojant apie visą jo nueitą kelią akivaizdu, kad šie bruožai nepasikeitė.“

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Būdamas aštuonerių Bezosas pasiekė puikų rezultatą spręsdamas standartizuotą testą, todėl tėvai užrašė jį į Vangardo programą River Oukso pradinėje mokykloje, iki kurios maždaug pusvalandžio kelionė automobiliu. Gabumais Bezosas tikrai išsiskyrė iš kitų vaikų, ir direktorius visuomet paskirdavo jį bendrauti su mokyklos svečiais – tokiais kaip Julie Ray, rinkusia medžiagą knygai „Pažadinti šviesiausius protus: tėviškas žvilgsnis į gabių ir talentingų vaikų ugdymą Teksase“. Viena vietos įmonių leido mokyklai naudotis laisvais savo centrinio kompiuterio ištekliais, tad prie kompiuterio prisijungė jaunojo Bezoso vadovaujama grupelė draugų, pasinaudojusi koridoriuje stovėjusiu raidiniu telegrafo aparatu. Mokinukai savarankiškai išmoko programuoti, o netrukus centriniame kompiuteryje rado paprastutį „Žvaigždžių kelio“ žaidimą, jį žaisdami praleido nesuskaičiuojamą galybę valandų.

Tuo metu Bezoso tėvai jau nerimavo, kad sūnus gali tapti sunkiai pritampančiu gudragalviu. Norėdami užtikrinti platų jo akiratį ir padėti, kaip vėliau sakė Jackie Bezos, „nepaisant trūkumų, susirasti draugų“, jie užrašė Jeffą į įvairius jaunimo sporto būrelius. Bezosas buvo beisbolo komandos metikas, bet kamuoliuką nusitaikydavo taip neprognozuojamai, kad motina prie tvoros pririšo čiužinį ir paprašė treniruotis savarankiškai. Jis nenoriai žaidė amerikietiškąjį futbolą – svoris vos viršijo lygos leistiną normą, bet trenerio netrukus buvo paskirtas gynybos kapitonu, nes įsimindavo žaidimo derinius ir kiekvieno komandos nario pozicijas aikštėje. „Buvau kategoriškai nusistatęs prieš futbolą, – prisimena jis. – Neturėjau noro žaisti tokio žaidimo, kurio metu kas nors parversdavo mane ant žemės.“ Vis dėlto būtent sportas atskleidė aršų Bezoso potraukį varžytis: jo komandai „Jets“ pralaimėjus rungtynes dėl lygos taurės, jaunuolis pravirko.

Treniruotės nenuslopino jaunojo Jeffo entuziazmo užsiimti moksliukams įprastesne veikla. Be „Žvaigždžių kelio“ Bezosų namuose Hjustone negalėjai žengti nė žingsnio, o po pamokų vaikai žiūrėdavo kartojamas serijas. „Visi buvome „Žvaigždžių kelio“ gerbėjai. Jeffas buvo taip sužavėtas, kad ilgainiui net ėmė cituoti veikėjų tekstą“, – pasakoja Jackie Bezos. Serialas tik dar labiau sustiprino žavėjimąsi kosmoso tyrimais, kilusį, kai penkiametis per nespalvotą šeimos televizorių stebėjo „Apollo 11“ nusileidimą Mėnulyje. Aistrą kurstė ir senelis, prieš 20 metų dirbęs kariuomenės mokslo tyrimų ir plėtros skyriuje, dar vadintame Pažangių tyrimų projektų agentūra („Advanced Research Projects Agency“ – ARPA; dabar – DARPA), ir anūkui pasakojęs apie raketas, reaktyvinius sviedinius ir būsimus kelionių po kosmosą stebuklus.

1968 m. 53-ejų sulaukęs Tėtušis Gise’as dėl biurokratinių rietenų su vadovais Vašingtone pasitraukė iš JAV Atominės energetikos komisijos. Išėję į pensiją jiedu su Mattie persikėlė į jos šeimos rančą Kotuloje, Teksase. Jeffas Bezosas nuo ketverių iki šešiolikos kiekvieną vasarą praleisdavo pas senelius, kur visuomet laukė sunkūs ūkio darbai, o artimiausia parduotuvė ar ligoninė buvo už šimto mylių.

Daugeliu atžvilgių Gise’as, Antrojo pasaulinio karo metais dirbęs JAV karinio jūrų laivyno kapitonu leitenantu, buvo Bezoso mentorius. Jis anūkui įskiepijo pasitikėjimą savimi, apsukrumą, taip pat instinktyviai jaučiamą antipatiją neefektyvumui. „Mažai ko jis neįstengė nuveikti savarankiškai, – apie savo tėvą pasakoja Jackie Bezos. – Jam atrodė, kad kaip reikiant pasikrapščius garaže galima susitvarkyti su bet kuo.“ Bezosas ir Tėtušis Gise’as remontavo vėjo malūnus ir kastravo jaučius, mėgino greideriuoti žvyrkelius ir konstruoti įvairius keistus įtaisus, pavyzdžiui, automatiškai vartus atidarantį mechanizmą arba kraną sunkioms sugedusio buldozerio „D6 Catterpillar“ dalims perkelti.

Retsykiais dėl įpročio viską daryti savarankiškai Tėtušis Gise’as perlenkdavo. Kartą taip nutiko ištikimam paukštiniam šuniui Spaikui susižeidus uodegos galiuką tarp automobilio durelių. Visi netoliese dirbę veterinarai gydė tik jaučius ir kitus stambius galvijus, todėl Gise’as nutarė, kad būtiną amputacijos procedūrą įstengs ir pats atlikti garaže. „Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad šuns uodega gali taip kraujuoti“, – vėliau pripažino jis.

Vis dėlto mėgėjiška chirurgija ir fizinis darbas – dar ne viskas: Tėtušis Gise’as įkvėpė anūkui intelektualių paieškų aistrą. Jis berniuką nusivedė į vietinę Kotulos biblioteką, kur per ateinančias vasaras Bezosas prarijo milžinišką vietos gyventojo paaukotą mokslinės fantastikos knygų kolekciją. Jis skaitė tūkstančius įkvėpusius Jules’io Verne’o, Isaaco Asimovo ir Roberto Heinleino kūrinius, svajojo apie tarpžvaigždines keliones ir nusprendė užaugęs tapti astronautu. Tėtušis Gise’as išmokė Bezosą žaisti šaškėmis, o tada dideliu skirtumu nuolat jį nugalėdavo, nė kiek nepaisydamas Jackie meldimo nors kartą leisti laimėti ir mažajam. „Kai bus pasirengęs, nugalės pats“, – aiškino jai tėvas.

/.../

Kai Jeffui buvo trylika, dėl Maiko Bezoso darbo „Exxon“ šeimai teko persikelti į Pensakolą Floridos šiaurės vakaruose. Demonstruodama tą patį nenugalimą ryžtą, kuriuo gyvenime persiims ir jos sūnus, Jackie Bezos įtikino vietinės vidurinės mokyklos administraciją leisti jos sūnui tapti ypač gabiems moksleiviams skirtos programos dalyviu, nepaisant to, kad griežtai reikalaujama laukti metus. Atsakingi darbuotojai dvejojo, tačiau Jackie privertė juos peržiūrėti berniuko darbus, ir nuomonės akimoju pasikeitė. „Jei norite kam nors priskirti atsakomybę už Jeffo sėkmę, pasižiūrėkite į Jackie, – tikina Bezoso vaikystės bičiulis Joshua Weinsteinas. – Ji – pati tvirčiausia moteris, kokią galėtumėte sutikti, bet kartu – mieliausia ir ištikimiausia.“

Kadaise Gise pavardę turėjusi Jackie tebuvo 30-ies, kai vyriausias jos vaikas tapo paaugliu, tačiau gerai jį suprato ir ugdė jo pomėgius. Bezosas svajojo tapti išradėju, panašiu į Thomą Edisoną, todėl motina kantriai vežiojo sūnų į vietinę elektronikos krautuvėlę „Radio Shack“, kur jis pirkdavosi dalių krūvai prietaisų: rankų darbo robotams, laiveliams su oro pagalvėmis, saulės energija varomai viryklei ir prietaisams, kurie į jo kambarį neįleistų brolio ir sesers. „Nuolat prikišdavau namus įvairiausių spąstų su pavojaus signalais, kai kurie jų ne tik kėlė klaikų triukšmą, bet ir prilygo galintiems sužaloti spąstams, – vėliau pasakojo Bezosas. – Manau, kartais priversdavau tėvus jaudintis, jog kada nors atlapojus duris jiems ant galvų užgrius 30 svarų vinių ar kas nors panašaus.“

Tokio amžiaus Bezosas retkarčiais prižiūrėdavo jaunesniuosius brolį ir seserį, tačiau nevaldomas griausmingas jo juokas kartais sukeldavo bėdų. „Patikėdavome Jeffui nusivesti juos į kiną, – prisimena Jackie Bezos, – o tiedu grįždavo susigėdę ir skųsdavosi, kad Jeffas per garsiai kvatojasi. Rodydavo kokį animacinį „Disney“ filmą, tačiau jo juokas užgoždavo viską.“

Po dvejų Pensakoloje praleistų metų šeima dar sykį persikraustė. Šįkart Mike’o Bezoso darbas juos atvedė į Majamį – miestą, kurį Mike’ui prieš 15 metų teko pažinti kaip imigrantui be cento kišenėje. Dabar jis buvo gerbiamas „Exxon“ specialistas, o šeima turtingame Palmeto rajone, Majamio Deido apygardoje, nusipirko namą su keturiais miegamaisiais ir baseinu galiniame kieme.

Majamis tuomet buvo triukšmingas. Visu smarkumu vyko narkotikų prekeivių karai, o 1980 m. iš Marielio uosto į JAV plūstelėjo milžiniška nuo komunistinio režimo bėgančių kubiečių banga. Tiesa, smurtas ir karštligiška veikla uždaruose Bezoso ir naujųjų jo draugų pasauliuose vos pastebėta. Jeffas pradėjo lankyti Majamio Palmeto gimnaziją, įsitraukė į mokslo ir šachmatų būrelius, vairavo mėlyną „Ford Falcon“ universalą be oro kondicionieriaus ir griežta darbo etika stulbino bendramokslius. „Jis neįtikėtinai susikaupdavo, – teigia Weinsteinas, gyvenęs netoliese ir greitai tapęs vienu geriausių Bezoso draugų (jiedu artimi ir šiandien). – Ne kaip kvaištelėjęs profesorius, žinoma, bet į kai kuriuos dalykus iš tiesų sutelkdavo visą dėmesį. Taip pat tiksliai laikėsi disciplinos – jei ne šie bruožai, tikrai negalėtų tiek visko nuveikti.“

Bezosų namai Jeffui ir gausiai draugų kompanijai tapo susibūrimų vieta. Jo garaže buvo sukonstruota mokslo būrelio platforma išleistuvių paradui, čia rinktasi ir paskui – pratęsti vakarėlio. Jackie Bezos, jauniausia iš motinų, greitai pelnė jaunuolių pagarbą ir tapo neatskiriama jų gyvenimo dalimi. Jiedvi su Weinsteino motina subūrė saugios kaimynystės grupę ir rengdavo savo namuose susirinkimus. Jackie mokėjo būti griežta. Kartą, kai valstijos policija Jeffui išrašė baudą Diksio greitkelyje, ji privertė sūnų paskambinti kartu su juo važiavusiems draugams ir kiekvieno asmeniškai atsiprašyti.

Paauglystėje Bezosas nesipyko tik su mama. Jackie Bezos prisimena, kad baigdamas vidurinę jis karštai susiginčijo su tėvu dėl kažin kokio, jau pamiršto ideologinio klausimo. Jiedu susipyko dešimtą valandą vakaro ir nė vienas neketino nusileisti. Nesutarimas išaugo į aršiausią kivirčą, bet galop nutrūko: Mike’as užsidarė miegamajame, o Jeffas – pirmo aukšto vonios kambaryje, iš kurio, kaip ir daugelyje kitų to laikotarpio Pietų Floridos namų, į galinį kiemą vedė atskiros durys. Jackie leido jiedviem valandą pasinervinti, tada nuėjo patikrinti, kaip jie laikosi. „Mike’as tebebuvo miegamajame – atrodė, lyg būtų netekęs geriausio draugo“, – pasakoja ji. Nusileidusi į pirmą aukštą pabeldė į vonios kambarį, bet niekas neatsakė. Durys buvo užrakintos. Apėjusi namą ji atlapojo į kiemą vedančias duris. Vonios kambarys buvo tuščias. Šeimos automobiliai stovėjo savo vietose. „Siaubingai jaudinausi, – tikina Jackie. – Buvo šiokiadienio vidurnaktis, o jis kažin kur pėsčias. Pamaniau sau: „Nieko gero.“

Kol Jackie suko galvą, kaip elgtis toliau, suskambo telefonas. Skambino Jeffas iš artimiausios, saugiausios vietos, kurioje veikė taksofonas, – ligoninės. Jis nenorėjo, kad motina jaudintųsi, bet dar nebuvo pasirengęs grįžti namo. Galų gale motina įkalbėjo leisti jį pasiimti, ir nuvažiavę į visą parą veikiančią užkandinę jiedu ištisas valandas kalbėjosi. Pagaliau sūnus sutiko grįžti, ir nors jau buvo trečia ryto, o kitą dieną – pamokos, panašu, gultis neskubėjo. Tą rytą nuėjęs į darbą Mike’as Bezosas savo portfelyje rado sūnaus ranka rašytą laišką. Dar ir šiandien tą laišką jis nešiojasi su savimi.

*

Mokydamasis vidurinėje mokykloje Bezosas uždarbiavo keisčiausiose vietose. Daugeliui žinoma, kad vieną vasarą jis dirbo kepėju vietiniame „McDonald’s“ restorane, kur įgijo įvairių įgūdžių – pavyzdžiui, išmoko viena ranka perskelti kiaušinį. Mažiau pagarsėjusi istorija, kai Bezosą pagalbininku įdarbino ekscentriška kaimynė, nusprendusi veisti žiurkėnus ir jais prekiauti. Bezosas valė graužikų narvelius ir juos šėrė, bet greitai suvokė, jog daugiau laiko praleidžia klausydamasis moters bėdų nei besirūpindamas gyvūnais. Pasirodo, jo būta patikimo klausytojo: kartą kaimynė net paskambino į mokyklą ir išsitempė jaunuolį iš pamokų, kad aptartų kažin kokias naujas asmenines bėdas. Vos Jackie Bezos apie tai sužinojo, bičiulystei atėjo galas.

Mokyklos draugai teigia, jog Bezosas absurdiškai konkuravo su aplinkiniais. Trejus metus iš eilės jis gavo apdovanojimą už geriausius pasiekimus gamtos mokslų pamokose, o dvejus – už matematikos. Jo pranešimas, kaip aplinka be jokios gravitacijos veikia musę, nuskynė laurus valstijos mokslo mugėje. Kažkuriuo momentu bendraklasiams paskelbė ketinąs sakyti kalbą diplomų teikimo šventėje – ši garbė suteikiama geriausiam absolventui, o jų tais metais buvo net 680. Norėdamas pagerinti savo galimybes, jis tvarkaraštį pasipildė dar keliais sustiprintais kursais, skirtais gabesniems abiturientams. „Kitiems moksleiviams teliko varžytis dėl antrosios vietos, – sako Joshua Weinsteinas. – Jeffas nusprendė, kad tikrai to nori, ir stengėsi labiau nei kiti.“

Ursula Werner, su kuria Jeffas susitikinėjo mokykloje, prisimena jį kaip be galo kūrybingą ir gana romantišką. Jis daugelį dienų praleido rengdamas sudėtingą lobių medžioklės planą merginos 18-ojo gimtadienio progai: sukaktuvininkei teko klajoti po visą Majamį ir vykdyti keisčiausias ir gėdingiausias užduotis – eiti į banką ir tarnautojo prašyti milijono centų ar sukiotis „Home Depot“ prekybos centre, kad rastų užuominą, paslėptą po unitazo dangčiu.

Vieną vasarą padirbęs „McDonald’s“ Bezosas stengėsi vengti menkai apmokamų darbų, tad jiedu su Werner įkūrė Svajonių institutą – dešimties dienų vasaros mokyklą dešimtmečiams, kurioje tyrinėtos įvairios temos, tokios kaip Guliverio kelionės, juodosios skylės, branduolinio atgrasymo strategija ir Bezosų šeimos kompiuteris „Apple II“. Skrajutėse, kurias jaunieji lektoriai dalijo tėvams, buvo skelbiama, jog mokymuose bus „pabrėžiama naujų požiūrių į senas sritis teikiama nauda“. Werner prisimena: jos tėvai užsiėmimus vertino skeptiškai ir stebėjosi, kam galėtų šauti į galvą juose dalyvauti. Užtat Bezoso tėvai pagyrė jaunuolių pastangas ir tuojau pat užrašė Marką ir Christiną. „Man Jackie ir Mike’as pasirodė tokie tėvai, kurie nuolat skatino Jeffą ir ugdė jo kūrybiškumą“, – prisipažįsta Werner.

Majamio Palmeto gimnaziją Bezosas baigė geriausiais pažymiais, jau per išankstinį priėmimą pasirašė sutartį su Prinstono universitetu ir buvo ne tik pasirinktas sakyti kalbą per išleistuves, bet ir apdovanotas prestižine valstijos Sidabrinio riterio premija, remiama laikraščio „Miami Herald“. Bezosą į banką išgryninti premijos čekio lydėjęs Weinsteinas dar prisimena, kaip nužvelgęs čekį tarnautojas Jeffo paklausė, ką šis veikia „Miami Herald“, o jaunuolis užrietęs nosį atšovė: „Laimiu Sidabrinius riterius.“

Kalbą išleistuvių ceremonijai Bezosas parašė ranka. Motina surinko ją rašymo mašinėle vis stabtelėdama, kad suvoktų, kokios nepaprastai keistos abituriento sūnaus ambicijos. Ji išsaugojo teksto kopiją: kalboje, kuri prasideda klasikine „Žvaigždžių kelio“ citata „Kosmosas, galutinė riba“, Jeffas aptarė svajonę, kaip išgelbės žmoniją, apgyvendindamas ją nuolatinėse kolonijose, įkurtose apie Žemę besisukančiose kosminėse stotyse, o pačią Žemės planetą pavers milžinišku gamtos draustiniu.

Tai buvo ne drambliuko svajonės, o asmeniniai siekiai. „Kad ir kaip jis įsivaizdavo savo ateitį, joje neabejotinai buvo ir praturtėjimas, – teigia Ursula Werner. – Kito būdo tikslams pasiekti tiesiog nebuvo.“ Ko būtent jis troško? „Tiek daug jis uždirba tam, – paaiškino Werner žurnalistams, kurie 10-ajame dešimtmetyje susisiekė su ja norėdami kuo geriau perprasti interneto magnatą, – kad galop įkeltų koją į kosmosą.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą