Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gegužės 16d. 17:17

Vokietijos vienytojo Otto von Bismarcko provaikaičio atsiminimai: skaitykite ištrauką

Į nelaisvę patekusio vokiečio apklausa. Jį tardo Raudonosios armijos padalinių „ypatingųjų skyrių“ viršininkai.
Leidyklos „Briedis“ nuotr. / Į nelaisvę patekusio vokiečio apklausa. Jį tardo Raudonosios armijos padalinių „ypatingųjų skyrių“ viršininkai.

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – „geležiniu kancleriu“ vadinto Vokietijos vienytojo Otto von Bismarcko provaikaičio Heinricho von Einsiedelio atsiminimus „Išgyvenimo keliu: Bismarcko provaikaičio išpažintis“.

1942 m. rugpjūčio 30 d. Stalingrado fronte jaunas Liuftvafės pilotas H. von Einsiedelis patenka į sovietų nelaisvę. Čia po patyčių ir smūgių, idėjiškai paveiktas Raudonosios armijos komisarų, vyras nusprendžia pasirašyti jų parengtus propagandinius lapelius, kuriuose abejojama Vokietijos pergale. Po kurio laiko Bismarcko provaikaitis įtraukiamas į antifašistinės vokiečių belaisvių organizacijos kūrimą. Šią organizaciją prižiūrėjo sovietų saugumo karininkai. Jauno aristokrato nepasitenkinimas nacių režimu, siekis išvaduoti Vokietiją nuo Hitlerio pamažu virto susižavėjimu marksizmu.

Aprašydamas idėjų kaitą, vidines abejones ir svarstymus H. von Einsiedelis stengiasi paaiškinti savo veiksmų motyvus, tarsi pasiteisinti pokario kartoms. Prieš skaitytojų akis iškyla sudėtingi vokiečių belaisvių tarpusavio santykiai: karininkai svarsto, ar neišduoda priesaikos Trečiojo reicho fiureriui ir kancleriui, „raudonieji“ belaisviai nekenčia „rudųjų“, siekia patraukti į savo pusę neapsisprendusius, stovykloje nuolat rezgamos intrigos.

Leidyklos „Briedis“ nuotr./Vokiečių bombonešių 26-osios kovos eskadros lėktuvas He 111, ant kurio pavaizduotas liūtas, – šio aviacijos junginio ženklas.
Leidyklos „Briedis“ nuotr./Vokiečių bombonešių 26-osios kovos eskadros lėktuvas He 111, ant kurio pavaizduotas liūtas, – šio aviacijos junginio ženklas.

Pradėjęs dirbti nacionaliniame komitete „Laisvoji Vokietija“ H. von Einsiedelis mato, kaip belaisvius veikia sovietų propaganda, kokiam tikslui įkurta antifašistų mokykla. Knygoje jis vaizdžiai aprašo į SSRS nuo nacių režimo pabėgusių užkietėjusių stalinistų, W.Ulbrichto ir E.Weinerto, veiklą, pasakoja, kaip į savo pusę pavyko patraukti Stalingrade pasidavusios 6-osios armijos vadą feldmaršalą F.Paulusą, iš pradžių nesileidusį su raudonaisiais agitatoriais į jokias kalbas.

Į Vokietija H. von Einsiedelis paleidžiamas 1947-aisiais, prabėgus dvejiems metams po Trečiojo reicho sutriuškinimo. Čia jis dirba prokomunistinio laikraščio „Tägliche Rundschau“ žurnalistu, įstoja į Kremliaus kuruojamą Vokietijos vieningąją socialistų partiją. Tačiau pamažu buvęs karo belaisvis vis labiau nusivilia prievartiniais komunizmo Rytų Vokietijoje diegimo metodais, skundais, represijomis, tarp komunistų išvešėjusiu karjerizmu. 1948 m. gruodį jis priima sprendimą trauktis į vakarinį Berlyno sektorių, o iš ten – į Vakarus.

Leidyklos „Briedis“ nuotr./Sovietų Sąjungoje į nelaisvę patekę vokiečių bombonešio įgulos nariai. Daugelio belaisvių stovyklose laukė mirtis.
Leidyklos „Briedis“ nuotr./Sovietų Sąjungoje į nelaisvę patekę vokiečių bombonešio įgulos nariai. Daugelio belaisvių stovyklose laukė mirtis.

Ištrauka iš H. von Einsiedelio knygos „Išgyvenimo keliu: Bismarcko provaikaičio išpažintis“

Iš vokiečių kalbos vertė Ramunė Grigonytė

Du kartus trenkiuosi galva į prietaisų skydą. Apsvaigęs lėtai ir sunkiai pakeliu užsikirtusį kabinos gaubtą ir iššoku iš lėktuvo. Už 40 metrų, priešais mane – pasagos forma išsibarsčiusios rusų lėktuvo skeveldros. Vakaruose besileidžiančioje saulėje stepe juda pakriki būriai – turbūt atsiskyrę pėstininkai. Pasigirsta šūviai iš rusų karinio posto, kurio pakraštyje netyčia nutūpiau. Prie manęs bėga kareiviai. Pakeliu rankas.

Atėjo tas lemiamas momentas, apie kurį taip dažnai sukosi mūsų mintys ir spėlionės ir kurio vis dėlto negalėjome įsivaizduoti.

Iškeltomis rankomis laukiu besiartinančių rusų. Mano žvilgsnis krypsta į vakarus, kur saulė artėja prie raudonai degančio horizonto. Ten, už 15 minučių skrydžio nuo čia, oro uoste stovi draugai ir laukia manęs. Baigta, tai jau praeitis. Aš – vienas, paliktas likimo, kurio net negaliu įsivaizduoti, valiai. Pasižiūriu žemyn į savo tepaluotus odinius drabužius, plonus batus, lakūno pirštines, nusegu diržą su pistoleto dėklu ir atiduodu jį pirmam mane pasiekusiam rusui. Šis tylėdamas ištuština mano kišenes. Nosinė, cigaretės, monetinė, pirštinės – regis, jam viskas pravers. Rusui besidarbuojant, privažiuoja mašina, iš kurios išlipa karininkas, apsiavęs lakūno untus. Jis prisiartina ir paduoda man ranką. Maža auksinė žvaigždė blizga ant jo krūtinės.

– Drauge, – ištaria pliaukštelėdamas liežuviu.

Pagaliau galiu nuleisti rankas. Su palengvėjimu paspaudžiu jo ištiestą dešinę.

Specialisto žvilgsniu jis apžiūri liūdnai smėlyje gulinčias mano lėktuvo liekanas: įlūžę sparnai, suslėgtas fiuzeliažas, susipynusios propelerio mentės. Pamatęs mažas baltas linijas su kokardomis ir sovietų žvaigždutėmis ant uodegos, jis nustebęs šūkteli. Greitai jas suskaičiuoja: dešimt, dvidešimt, trisdešimt, trisdešimt penkios. Galiausiai susimąstęs linkteli galva, parodo pirštais skaičių 22, tada į auksinę žvaigždę ir pasako kažką rusiškai. Kadangi nesuprantu, priduria: „Aš – Sovietų Sąjungos didvyris.“ Aš nežinau, kad tai tikras garbės vardas, suteikiamas kaip apdovanojimas, ir nesusilaikau nenusišypsojęs. Jis tai, regis, priima kaip pripažinimą ir patenkintas išdidžiai nusijuokia.

Tą akimirką prie mūsų privažiuoja sunkvežimis, kuriame pilna lakūnų. Šie šoka žemyn ir puola mane kumščiais. Vienas jų, įspūdingas milžinas, vos atsidūręs ant žemės užsimoja smūgiuoti (tai man turbūt būtų kainavę keletą dantų), tačiau aš smūgio išvengiu, o vaikinas iš inercijos verčiasi per mane tiesiai „didvyriui“ į rankas. Šis sugriebia jį už munduro atlapų, stumteli kiek į šalį ir išpyškina karinį pamokslą, kokį būtų galima išgirsti ir Prūsijoje. Tenka iškęsti keletą niuksų ir smūgių, kol nurimsta pirmas susijaudinimas ir dėmesys nukrypsta į „profesinius“ klausimus: Kodėl buvau priverstas nutūpti? Kiek lėktuvų esu numušęs? Kokius ordinus turiu? Ar aš vedęs? Kur mano namai? Visi šie klausimai tol užduodami laužyta vokiečių kalba ir palydimi juoko, nuostabos ir vaikiško smalsumo, kol eskadrilės vadas duoda įsakymą išvykti. Mane nuveža į oro uosto vadavietę. Čia nulipu 23 laiptelius po žeme, kur mane pirmą kartą apklausia.

Leidyklos „Briedis“ nuotr./Sugriauto Stalingrado gatvė. 1943 m.
Leidyklos „Briedis“ nuotr./Sugriauto Stalingrado gatvė. 1943 m.

– Vardas ir laipsnis? – eskadrilės vadas su auksine žvaigžde pats užduoda klausimus. Aš dvejoju. Mano kareiviška palaidinė liko namuose, o ant odinės liemenės nėra jokių karinio laipsnio ženklų. O ir šiaip neturiu nieko, kas išduotų mano tapatybę. Ar nebūtų geriau nutylėti savo titulą ir karininko laipsnį? Iš užsispyrimo ar pasididžiavimo vis dėlto pasakau jam tiesą. Į klausimą apie mano motinos mergautinę pavardę man atsakius: „Grafienė Bismarck“, karininkas pašoka ir sušunka:

– Bismarckas, Bismarckas, reichskancleris? Tu Bismarcko sūnus?

Šiaip taip išaiškinu jam, kad aš – tik provaikaitis. Jis išeina iš patalpos ir su kažkuo rėksmingai kalbasi telefonu, nuolatos minėdamas Bismarcko pavardę. Nustebęs laukiu tolesnės įvykių eigos. Priešais ant molinio suolo sėdi karo lakūnas ir įsmeigęs akis žiūri į mane. Tada atsistoja, čiumpa mano kairę ranką ir pakelia prie veido, lyg norėtų ją pabučiuoti. Jo dėmesį patraukė antspaudinis žiedas, kuris kartu su rankiniu laikrodžiu greitai ir užtikrintai dingsta jo kelnių kišenėje. Tada dingsta ir jis pats, prieš tai grasinančiu rankos mostu mane įspėjęs tylėti apie šį nutikimą.

Po apklausos mane skubiai išveža. Užriša akis, stumteli į automobilį, šalia įsispraudžia karininkas su pistoletu rankoje, ir mes išvažiuojame. Pavyksta atsargiai kiek pastumti akių raištį. Mašina rieda palei stačius Volgos krantus į jau temstančias Stalingrado gatves, kuriose – nė gyvos dvasios, tik pajuodę nuo dūmų griuvėsiai, pro kurių langus šviečia tamsiai raudoni liepsnų atspindžiai. Žaliame žemės lopinėlyje tarp milžiniškų betoninių daugiaaukščių griuvėsių guli beveik nepaliestas He 111 (Heinkelis) fiuzeliažas. Atpažįstu liūto ženklą. Kažin koks mano draugų likimas?

Esu priverstas ištisas valandas stovėti niūrios raštinės kampe veidu į sieną. Vienas rusas pasiūlo man kėdę. Kitas smūgiu vėl nuverčia mane ant žemės. Kažkada naktį prasideda nauja apklausa. Kažkur šalia sprogsta bombos. Namas dreba.

Galiausiai mane išveda į gatvę, kur laukia sunkvežimis ir keletas kareivių.

– Tu – karininkas, aš – karininkas, mes – draugai! – sako vienas jų ir suduoda man į petį. Degtinės tvaikas išduoda jo būseną.

Kelionė per naktinį Stalingradą trunka amžinybę. O gal taip atrodo, nes man tarp šonkaulių skaudžiai įsmeigti du automatai? Bijau kiekvienos gatvės duobės. Vienas iš raudonarmiečių gali netyčia nuspausti nuleistuką.

Atsiduriu didelio gyvenamojo namo pusrūsyje ant geležinio gulto spyruoklinio

iužinio. Patekau čia tamsoje klupinėdamas tarp dviejų sargybinių per nesibaigiančius koridorius, pro miegančius kareivius ir civilius, pro vyrus ir moteris, nesivaržančius atsiduoti meilės džiaugsmams prieš daugybę akių.

Priešais mane sėdi karininkas, nuo kurio sklinda degtinės kvapas. Šalia manęs ant lovos krašto sutūpę siauraakiai mongolai ar kalmukai. Rusai draugiški. Du jų kalba laužyta vokiečių kalba. Ir vėl tenka atsakyti į begalę klausimų apie asmeninį gyvenimą ir Vokietiją. Jie galvoja apie mus panašiai, kaip mes apie juos. Pamažu politika tampa svarbiausia tema.

– Kodėl jūs mus pulti? Ką mes jums padaryti? Ko jums reikia Stalingrade?

„Jei tik pats žinočiau“, – mąstau ir tyliu. Tačiau visi laukia, kartoja klausimus, ir aš jaučiu, kad nepavyks išvengti atsakymo.

– Mes, vokiečiai, neturime nieko prieš rusus, – pradedu atsargiai. – Vokietija niekada nejautė priešiškumo Rusijai. Galbūt Prancūzijai ar Anglijai dėl paskutinio karo, bet ne Rusijai.

– Bet kodėl jūs pulti, kodėl naikinti viską?

Klausimas neišvengiamas.

– Manau, kad kariauti vienai prieš kitą – didelė nelaimė ir Vokietijai, ir Rusijai. Anglai ir amerikiečiai yra besijuokiantys tretieji, savo gudrybėmis įstūmę Vokietiją į šią avantiūrą.

Mėginu išsisukti. Galų gale nenoriu žmonėms tiesiai į akis sakyti, kad atėjome užkariauti ir kolonizuoti jų žemių. Jiems turbūt nepatiktų išgirsti ir apie „kryžiaus žygį prieš bolševizmą“.

Nustembu, nes mano žodžiai sulaukia didžiulės sėkmės. Nė neįtariu, kad pataikiau į muzikos, jau daug metų grojančios oficialioje sovietų propagandoje, taktą. Regis, rusai ypač prastai vertina anglus. Akivaizdu, kad trūksta antrojo fronto.

Rusai verčia vienas kitam mano žodžius ir pritardami linksi. Susuka man į laikraštį machorkos, lyžteli ir uždega suktinę. Akimirką pamirštu savo padėtį ir pasijuntu greičiau tyrinėtoju, atradusiu įdomią čiabuvių gentį, nei kaliniu, kurio likimas visiškai neaiškus.

Karininkas nutraukia mąslią ir taikią tylą. Regis, jis nori sugriauti gerą įspūdį, kurį padarė mano žodžiai, ir neleisti gimti simpatijoms „fašistui“. Keistai dainuojančiu balsu ištaria:

– Hitleris – kapitalistas!

Žodžiai krinta lyg akmenys į lygų vandens paviršių. Visi priešiškai ima žiūrėti į mane. Karininkas pasilenkia, degtinės kvapas tvoksteli man į veidą:

– Pasakyk, kas yra Hitleris! – griebia mane už liemenės ir lėtai stumdo pirmyn atgal.

Mėginu juoktis ir apsimesti abejingu. Dėl manęs Hitleris gali būti ir kapitalistas, mąstau ir pykstu dėl to, kad dabar turiu dėl to kentėti.

– Oi, Hitleris, – stengiuosi nuraminti. – Galbūt jis kapitalistas. Nežinau. Nemanau.

Kambaryje kyla triukšmas. Pasipila smūgių kruša, nubloškianti mane atgal ant lovos. Karininkas pašoka, ištraukia pistoletą, kabantį ant vokiškos ginklų valymo virvės (konstatuoju, lyg tai būtų svarbu), ir įtūžio perkreiptu veidu nusitaiko į mane. Užsimerkiu. Baigta, mąstau, bet nespėju išsigąsti. Kambarys staiga ištuštėja. Tik prie durų lieka stovėti mažasis mongolų sargybinis, kurio ginklas su užmautu durtuvu yra dvigubai didesnis už jį patį – reginys, sukeliantis man isterišką juoką iki ašarų. Pavyksta susivaldyti tik tada, kai sargybinis man į krūtinę nukreipia durtuvą ir pareikalauja tylėti.

Apima sunkus kaip švinas visiškos vienatvės jausmas. Mėginu įsivaizduoti, kaip oro uoste prie palapinių stovi kovos draugai ir diskutuoja apie mano likimą. Ar majoras matė, kad man teko priverstinai nutūpti? Kad aš likau gyvas? Ką papasakos mano tėvams? Čia mane sukausto nauja baimė: ką pasakys mama, kai sužinos, kad dingau be žinios? Aišku, visi namie galvos, kad bolševikai mane seniausiai nukankino. Jei tik galėčiau jiems duoti kokį gyvybės ženklą ir suteikti vilties. Ar negalima per neutralią šalį išsiųsti laiško į Vokietiją? Galbūt per Papeną Ankaroje? Suku galvą. Gal aš labai ilgai būsiu nelaisvėje ir galvosiu, kad mama kankinasi nežinodama. Iš tiesų, kiek laiko mane kalins? Ką aš dar visai neseniai pasakiau ginčydamasis mūsų gydytojui? „Jei iki žiemos nepaimsime Stalingrado ir Baku, triuškinamai pralaimėsime karą.“ Tačiau ar pergalė, ar pralaimėjimas – kada visa tai baigsis? Klausimas, apie kurį aš išvis dar niekada aiškiai nemąsčiau.

– Jei staiga ateis taika, – juokaudavome kartais. Kai kuriems aistringiems naikintuvų pilotams tokia mintis netgi nepatikdavo... Po velnių, dabar reikalai atrodo kiek kitaip. Ką duos nelaisvė? Kiek belaisvių turi rusai? Ar išvis tokių yra? Kur lageriai? Sibire? Likimas kaip knygoje Armija už spygliuotosios vielos? Ar šį kartą bus taip pat? Daugybė klausimų, bet nė vieno atsakymo.

Pranešimas spaudai
Temos: 2 Knyga Literatūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Laikinosios komisijos įkūrimui Seime pritarta po svarstymo – V.Bakas balsuojant susilaikė

Gazas

15min studijoje projekto „Spūsčių matuoklis“ finalas: apie problematiškiausias Vilniaus gatves ir jų ateitį

Aktualu

„Valstiečių“ inicijuotos tyrimo komisijos dėl LRT veiklos išvados toliau atidėliojamos

Popiežiaus vizitas Lietuvoje

Kultūra

Lietuvos nacionaliname dramos teatre prasideda rekonstrukcija, kainuosianti 16,8 mln. eurų

24sek

Žalgirietiškas „minusas“: epinė M.Stonkaus ir A.Kavaliausko dvikova dėl geriausiojo vardo

Maistas

Paruošti paprasta, bet sugadinti įmanoma: 9 populiarios bulvių košės klaidos

24sek

Trenerio pagirtas D.Sabonis pristatė vasaros darbus ir maloniai stebino amerikiečius

Gyvenimas

Dietologė: vartoti pieno produktus galite, net jeigu netoleruojate laktozės

Verslas

Aplinkos ministras Kęstutis Navickas į komandą pasikvietė aršiausią savo priešininką

Aktualu

Arkivyskupas G.Grušas tikinčiuosius pakvietė melstis už gražų orą popiežiaus vizito metu

Aktualu

Seime ginčai dėl nušalinto Rolando Pakso: galės kandidatuoti tik Seimo rinkimuose ar dar kartą tapti prezidentu?

24sek

LKL nenutraukia kovos su keiksmažodžiais ir pirotechnika: filmuos ir baus

Aktualu

Šiauliuose iš vairavimo egzamino pašalintą vyrą policija vežė plauti ausų

Kultūra

Paskelbtos šešios knygos, pretenduojančios į prestižinę „Man Booker“ premiją

Pasaulis kišenėje

Egzotiškasis Honkongas: 4 Eur – ir taksi, ir kojinės, ir bokalas alaus

Vardai

Dvigubą gimtadienį švenčiantys Liveta ir Petras Kazlauskai turi norą – debiutuoti džiazo scenoje

Verslas

„Sodra“ primena nedirbantiems ir nesimokantiems jaunuoliams sumokėti PSD įmoką

Aktualu

Po ilgų diskusijų Seimas negalėjo priimti sprendimo dėl atliekų deginimo jėgainių

Mokslas.IT

Šiuolaikinių kompiuterių protėvis švenčia 395 gimtadienį

Naujienos

Aktualu

Serbijoje suimtas FTB ieškomas programišius

Maistas

Naujam restorano startui besiruošiantis L.Čeprackas įvardijo, kurie patiekalai iki šiol buvo populiariausi

Gazas

Kur dingsta panaudota automobilių alyva?

Aktualu

NATO pasmerkė Rusijos tiltą į aneksuotą Krymą

Aktualu

A.Kubiliaus atsakas R.Karbauskiui: energetikos projektai Baltarusijoje – nei mano, nei sūnaus interesas

Sportas

Anglijos rinktinės galutinė sudėtis – be Joe Harto

Verslas

„NTV Mir Baltic“ siekė savo žiūrovus nuteikti prieš Lietuvą

Namų apsauga media projektas

„Jis žaidžia akiai malonų žaidimą. Man, kaip treneriui, gera žiūrėti – jis padaro tokius dalykus, kurių vaikus išmokyti nelabai įmanoma. Galbūt tai įgimta“, – Augustą Marčiulionį gyrė treneris Arvydas Gronskis.
24sek

Auganti žvaigždė? 16-metis Šarūno Marčiulionio sūnus jau spindi aikštėje

Konkurse išrinktos geriausios šių metų sužadėtuvių nuotraukos

Vardai

Serialo „Meilė gydo“ žvaigždė E.Ancevičiūtė savo muzikiniame klipe įsiamžino su bičiuliu modeliu

Verslas

„Baltic Horizon“ plės prekybos centrą, esantį Perkūnkiemyje

Vardai

Daina Bosas tęsia kovą teisme dėl skandalingų dukros skiepų: nori tiesos ir kompensacijos

Vardai

„2 Donatai“ narys K.Akulavičius per vestuvių metines išpildė prieš 10 metų žmonai duotą pažadą

Aktualu

Panevėžio policija spėjo užkirsti kelią nelaimei – sulaikė visiškai girtą vairuotoją

Vardai

Žinomi žmonės primena – iki UNICEF vaikų bėgimo Kaune liko dvi dienos

Verslas

Saulius Karosas stiprina Medicinos banko kapitalą milijonu eurų, centrinis bankas akylai stebi žingsnius

Gazas

V.Putino pavyzdys užkrečia: Kremliaus baikeris A.Zaldostanovas „Chirurgas“ Krymo tiltu lėkė be šalmo

Gyvenimas

Alzheimerio liga: pirmieji simptomai ir būdai, kaip šios ligos išvengti

Aktualu

Klaipėdos policija saugo 1000 eurų, kol atsiras jų savininkas

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų