Dabar populiaru
Publikuota: 2016 lapkričio 12d. 18:55

Vytaras Radzevičius: apie geriausias skaitytas knygas ir jų svarbą mūsų gyvenime

Vytaras Radzevičius Interviu
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Vytaras Radzevičius

Žurnalistas, keliautojas Vytaras Radzevičius nedvejoja – knygos yra svarbiausias dalykas siekiant tapti išsilavinusiu žmogumi. Be jų būtų sunku suvokti tokį pasaulį, koks jis yra šiandien. Jis taip pat neslepia, kad būtent knygos leidžia keliauti net neiškėlus kojos iš namų. O keliauti galima kartu su garsiuoju rašytoju Jules'iu Verne'u arba kitu autoriumi. Tereikia pasitelkti fantaziją. Ir knygą.

„Su draugu Martynu Starkumi juokaujame, kad negalima eiti į knygyną ir į žvejybos reikmenų parduotuvę. Tuomet norisi ką nors nusipirkti, tad, jei turim pinigų – liekam be jų“, – interviu „15min knygoms“ pasakojo V.Radzevičius.

Jūsų dėmesiui – pokalbis apie keliones, šmaikščias su knygomis susijusias istorijas, geriausias skaitytas knygas ir kitus literatūrinius reikalus, su kuriais susidurti tenka knygas mėgstantiems žmonėms. Susipažinkite: šio mėnesio svečias – V.Radzevičius.

Visus specialius 15min reportažus apie knygas galite rasti čia, o jei ieškote patarimų, ką skaityti, čia rasite naujausių knygų apžvalgas. Taip pat sekite „15min knygų“ naujienas socialiniame tinkle „Facebook“.

Su draugu Martynu Starkumi juokaujame, kad negalima eiti į knygyną ir į žvejybos reikmenų parduotuvę. Tuomet norisi nusipirkti ką nors, tad, jei turime pinigų – liekame be jų.

– Ką skaitėte vaikystėje? Pamenate pirmą perskaitytą knygą?

– Vaikystėje daug skaičiau. Žinoma, iš pradžių mama arba tėtis man skaitė, pavyzdžiui, Charles'o Thorsono „Indėniuko Kiko nuotykius“, „Šunį Pifą“ – turbūt visi esame skaitę šias knygas.

Vėliau pats išmokau skaityti, o gal ketvirtoje klasėje užsirašiau į biblioteką, kuri buvo prie Vilniaus septintos vidurinės mokyklos (dabartinė Vilniaus Žirmūnų gimnazija – aut. past.). Ir labai gerai prisimenu, kokią pirmą knygą iš jos pasiėmiau – tai „Ozo šalies burtininkas“. Kuomet pradėjau ją skaityti – prasmegau fantazijose ir negalėjau atsitraukti.

Ir vaikystėje, ir paauglystėje mano skaitymas buvo labai aistringas. Knygas „rydavau“, aukodamas miegą, laisvalaikį arba skaitydamas iki paskutinės akimirkos, kuomet reikia kažkur išbėgti.

Aišku, tai ne visada buvo kokybiškas skaitymas. Buvo tokių knygų, kurias perskaitydavau, norėdamas sužinoti, kuo jos baigsis, ir pamiršdavau tai. Bet buvo tokių, kurios įsiminė ir visam gyvenimui.

– Sklando tokia mintis, kad tikrasis skaitymo malonumas vaikystėje prasideda tuomet, kai į rankas tenka paimti ne vaikiškas knygas, o suaugusiųjų, rimtesnes. Nepatyrėt šio lūžio?

– Kada paauglys pradeda laikyti save suaugusiu? Ta riba nuolatos keičiasi, ji yra slankiojanti. Aš rinkausi nuotykinio, kelionių, fantastikos žanro literatūrą ir Prano Mašioto knygynėlį – jis dabar kiek primirštas, bet man buvo labai svarbus. Net keista, kaip sovietmečiu buvo leidžiamos tos knygelės. Iš jų labai daug ko pasisėmiau.

Negaliu pasakyti, kokia buvo pirmoji suaugusiųjų knyga. Sakykime, kad tai buvo nuotykinė: kai perskaičiau Herberto George'o Wellso knygą „Daktaro Moro sala“, buvau vienas namuose, Žirmūnuose, vieno kambario bute. Aš bijojau nueiti į tualetą, nes ten buvo tamsu, reikėjo įsijungti šviesą ir aš bijojau, kad ten išlįs tos vivisekcijos būdu išvestos būtybės ir mane sučiups. Vaizduotė buvo laki, bet galbūt tada knyga didesnius fantazijos vaisius duodavo – nebuvo interneto, televizijos, filmų, kokius dabar matome. Tas vizualinis pasaulis buvo mažesnis, o knygose galėjai keliauti su Jules'iu Verne'u arba su Jamesu Fenimore'u Cooperiu.

Esu kažkada į knygų mugę net lagaminą su ratukais pasiėmęs – labai patogu, nes gali viską su savimi tampytis po visą ekspoziciją.

– Nepasikeitė knygų „skonis“? Kokias knygas mėgstate dabar?

– Dabar esu greitasis skaitytojas. Viskas susieta su mano veikla – aš rengiu protų mūšius ir skaitau labai greitai, gana paviršutiniškai. Tad tokias knygas ir renkuosi, kuriose galiu aptikti įdomybių, faktų. Bet turbūt dabar mieliausias žanras yra istorinės knygos. Ypač apie Antrąjį pasaulinį karą, militaristika mane visą laiką domino. Labai domina detalės, smulkmenos. Įdomu suprasti, kokie kartais atsitiktinumai lemia didelius dalykus arba atvirkščiai – kaip dideli dalykai nelemia nieko.

Mėgstu dar kitą populiarų žanrą. Tai istorinė beletristika – kuomet išleidžiama knyga, kurioje istoriniai rimti dalykai pateikiami gana lengva forma.

– Kokias geriausias penkias skaitytas knygas išskirtumėt?

– Išskirti penketuką yra labai sudėtinga. Vadovaujuosi logika, kad knygas, kurios man padarė didžiulę įtaką, palieku nuošalyje. Tai tokie autoriai, kaip Ernestas Hemingway'us ir Jackas Londonas. Aš jų neįtraukiu į penketuką. Kaip ir neįtraukiu knygų, kurios pagal žanrą, stilistiką ir humorą man labai patinka – tai O.Henry ir Jaroslavo Hašeko kūriniai.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Vytaras Radzevičius
Luko Balandžio / 15min nuotr./Vytaras Radzevičius

Išskirčiau knygas, kurias ir dabar puikiai atsimenu. Tai būtų Williamo Goldingo „Musių valdovas“ – galbūt ji ir buvo pirma suaugusiųjų knyga, kuri yra alegoriškai užmaskuota. Taip pat George'o Orwello „Gyvulių ūkis“ – aš ją perskaičiau seniai, padarė labai didelį įspūdį. Taip pat Ericho Marios Remarque'o „Vakarų fronte nieko naujo“ – knyga apie labai trumpą laikotarpį, bet mano ne vieną kartą skaityta, ji unikali. Edgaro Allano Poe apsakymai – neišskirčiau vienos knygos. Anksčiau buvo apsakymų rinkinys „Auksinis vabalas“. Tai apsakymai, kuriuos ir dabar mėgstu vis iš naujo perskaityti.

Ir į penketuką būtinai įtraukčiau knygą, kurią laikau pasauliniu šedevru ir tik dėl politinių priežasčių, dėl kurių mes buvome uždaryti nuo laisvo pasaulio, manau, ši knyga ir nepatenka į pasaulinį lobyną. Tai yra Balio Sruogos „Dievų miškas“. Mano supratimu, tai pirmasis pasaulyje mėginimas ironiškai pažiūrėti į šią tragediją. Itin stiprus kūrinys.

– O kaip iš tiek daug išleidžiamų knygų išsirenkate, ką skaityti?

– Su draugu Martynu Starkumi juokaujame, kad negalima eiti į knygyną ir į žvejybos reikmenų parduotuvę. Tuomet norisi ką nors nusipirkti, tad, jei turime pinigų – liekame be jų.

Turbūt dabar mieliausias žanras yra istorinės knygos. Ypač apie Antrąjį pasaulinį karą.

Atranka labai sudėtinga, bet dabar esu užsibrėžęs tikslą, kad vienu metu perku ne daugiau kaip vieną knygą. Anksčiau būdavo, kad ir po tris ar keturias iš karto nusiperku.

Taip pat labai gera praktika įsigyti knygų per knygų muges – tada visiems metams prisiperki. Esu kažkada į knygų mugę net lagaminą su ratukais pasiėmęs – labai patogu, nes gali viską su savimi tampytis po visą ekspoziciją.

Bet iš esmės mane pasiekia aplinkinė informacija ir iš jos daugmaž susidarau nuomonę, ką pirksiu. Retai būna taip, kad knygą nusiperku spontaniškai. Aš jau žinau ką nors apie tą knygą, kurią perku.

– Esate Kupiškio bibliotekos globėjas ir jai padovanojęs kelias dešimtis knygų. Kokios tai knygos?

– Mano vyriškoji giminės linija kilusi iš Kupiškio, tad kupiškėnai man pasiūlė tokia veikla užsiimti ir aš mielai sutikau. Kokios tai knygos? Aš perrinkau namų biblioteką – buvo detektyvų, istorinių knygų, žinynų, visa serija Haruki Murakami, nes visi šeimoje jau esme perskaitę jo kūrinius. Iš viso padovanojau apie šimtą knygų.

– O pačiam dažnai tenka lankytis bibliotekoje?

– Dabar vis mažiau ir mažiau. Esu „Kindle“ turėtojas, daug knygų parsisiunčiu ne lietuvių kalba, bet čia labiau skirta profesinei veiklai.

Nors įsivaizduoju, kad man būtų įdomu ateiti į biblioteką ir ten dirbti – visi šaltiniai po ranka, gali atsiriboti nuo įprastos aplinkos, kasdienybės trikdžių. Atėjai į biblioteką, išjungei telefoną ir gali dirbti. To nedarau, bet pagalvoju apie tai.

– Namuose turite didelę biblioteką?

– Kuomet padovanojau knygų Kupiškio bibliotekai, tai namuose biblioteka sumažėjo. Dabar stengiuosi turėti tokias knygas, kurios man tinkamos profesinei veiklai, kitomis tiesiog dalinuosi, nes nesutalpinčiau namie tiek knygų, kiek norėčiau turėti. Biblioteka yra, bet dabar stengiuosi ją truputį kristalizuoti, jei taip galima pasakyti.

– Garsiai kalbama, kad per mažai skaitome. Turite receptą, kaip sudominti skaitymu?

– Turiu paauglį sūnų ir galų gale aš supratau savo klaidas – nereikia siūlyti skaityti tai, kas pačiam buvo įdomu, dabartiniams vaikams tai nebėra įdomu. Tiesiog kartos keičiasi, tai natūralu, kad atsiranda kiti poreikiai, kiti interesai, jie gal net gyvena greičiau ir yra pripratę viską gauti greičiau, paprasčiau. Todėl jiems skaitymas apie devyniolikto arba aštuoniolikto šimtmečio keliones burlaiviais yra toks anachronizmas, kurio jie visiškai nesupranta – mėnesį plaukti, ką ten veikti?

Juos vis sunkiau sudominti skaitymu ir tai yra problema. Kaip ją išspręsti – man pačiam yra didžiulis klausimas. Aš apie tai galvoju, nes manau, kad vis dėlto skaitymas yra milžiniška išsilavinimo dalis. Knygos lavina vaizduotę, išmonę, fantaziją, gali pakreipti žmogaus gyvenimą. Geros knygos yra kertiniai dalykai išsilavinime ir pasaulio supratime.

Įsivaizduoju, kad man būtų įdomu ateiti į biblioteką ir ten dirbti – visi šaltiniai po ranka, gali atsiriboti nuo įprastos aplinkos, kasdienybės trikdžių.

– Daug keliaujate. Ar knygose ieškote įkvėpimo kelionėms?

– Kiek žinau, Jules'is Verne'as didžiąją dalį knygų, o gal net ir viskas, parašė neiškeliavęs iš Paryžiaus. Arba Jamesas Fenimore'as Cooperis, Jackas Londonas, E.Hemingway'us. Tai autoriai, kurie skatina keliauti, patirti nuotykius. Manau, tai man turėjo didelę įtaką: aš skaitydamas knygas įsivaizduodavau įvairius kraštus ir po to, kai jau galėjau savo akimis tai pamatyti, buvo neįtikėtinas jausmas.

– Esate parašęs kelias knygas – apie pasaulio receptus, Arvydą Sabonį. Kaip gimė šios idėjos?

– „Pasaulio puodai“ buvo tiesioginis mūsų su Martynu Starkumi kelionių kūdikis – pirmoje kelionėje į Afriką atsirado tokia laidos rubrika, kad aš kažką turėjau gaminti. Vėliau mintis išsirutuliojo iki to, kad reikia gaminti lietuvišką patiekalą neįprastoje aplinkoje – šalyje, kurioje niekas nežino, kas tai yra. Rubrika buvo pakrikštyta „Pasaulio puodais“.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Vytaras Radzevičius
Luko Balandžio / 15min nuotr./Vytaras Radzevičius

Vėliau kilo mintis parašyti apie tai knygą. Šią idėją ilgai brandinau, bet vis trūko laiko, kol leidykla „Obuolys“ pasiūlė imti ir parašyti. Sutikau ir tokiu būdu sau užsidėjau tokį apynasrį, kad iki tam tikros datos turiu baigti knygą. Tai nėra tik kulinarinė knyga: tai 50 receptų ir 50 mano gyvenimo istorijų. Aš juokauju – kol kažką gamini, gali perskaityti istoriją.

O Arvydas Sabonis buvo mūsų epochos, kaip anksčiau buvo populiaru sakyti, simbolis. Mes su juo užaugome tame pačiame laikmetyje. Mums su žmona Laisve buvo pažįstama visa istorinė retrospektyva ir aplinkybės, tad nepraleidome galimybės parašyti apie jį knygos.

– Galbūt ir šiuo metu ką nors kuriate?

– Yra planų, bet nenoriu apie juos dar kalbėti. Tik užsiminsiu, kad jau daug metų esu subrandinęs vaikiškos knygos idėją, kurią jau reikia išlieti ant popieriaus. Ir dar yra keli sumanymai, tikiuosi, pavyks juos įgyvendinti.

– Ačiū už pokalbį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Video

00:32
21:00
02:06

Praktiški patarimai