TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Vytautas V.Landsbergis: „Kurdamas knygas vaikams vežu juos į darbą, vadinamą gyvenimu“

Vytautas V.Landsbergis
Asmeninio archyvo nuotr. / Vytautas V.Landsbergis
Šaltinis: 15min
0
A A

Švenčiant Tarptautinę vaikiškos knygos dieną Vytautas V. Landsbergis dalinasi savo pirmaisiais prisiminimais apie knygas.

Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“ puslapio socialiniame tinkle „Facebook“ ir sekite naujienas apie literatūras bei dalyvaukite knygų konkursuose.  

– Ar vaikystėje buvote uolus skaitytojas?

– Ne tas žodis.

– Kas skaitydavo Jums knygas – seneliai, tėvai, seserys?

– Seneliai sekdavo gyvai, tėtis irgi, o mama, kiek pamenu, skaitydavo. Ir ne tik lietuviškai, skaitė iš Sibiro parsivežtą „Murzilką“ keistu, senovišku rusišku šriftu parašytą. Iki šiol atsimenu. 

– Ar žaisdavote, statydavote spektaklius pagal knygas su draugais kieme, mokykloje?

– Turėjom laiptinės lėlių teatrą. Kartais užtverdavom ir nepraleisdavom skubančių į darbą, kol saldainiais neišsipirkdavo. Toks teatras su reketo prieskoniu. O mokykloj su klasiokais Gediminu Storpirščiu, Gintaru Varnu ir kitais nuo devintos klasės statėm spektaklius, kad kuo mažiau į pamokas tektų nueit. K.Sajos „Džinsai“, paskui N.Gogolio „Revizorius“. Derinom modernią lietuvių literatūrą su klasika. 

– Ar turėjote savo bibliotelėlę? 

– Tėvai didelę biblioteką turėjo, seneliai turėjo, tad savos dar papildomai turėt nebuvo būtinybės. 

– Ar vaikystėje svajojote tapti rašytoju?

– Mėgau prisigalvot nebūtų istorijų, pvz., kad naktį nuskridau į mėnulį su UFO. Kartais pagaudavo – sakydavo „melagis“. Gal tai ir galima pavadint rašytojo svajonių pradžia. 

– Gal prisimenate, kokią pirmą knygą perskaitėte savarankiškai?

– Vytės Nemunėlio „Rudnosiuką“.

– Kokia jūsų mėgstamiausia vaikystės knyga ( – os)?

– Vaikystės yra kelios fazės – labai labai vaikystė, labai vaikystė, vaikystė normalioji ir senyvoji vaikystė. Geriausiai atmenu knygas iš senyvosios vaikystės – „Aukštyn kojom“, „Mikė Pūkuotukas“, „Mažasis princas“ ir dar begalė Diuma bei kitokių vinetūūūū…

– Ar jums įdomu rašyti vaikams? Daugelio Jūsų knygų skaitytojai ir vaikai, ir jų tėvai, ir seneliai. Ar rašydamas galvojate – kam knyga skirta, kokiam skaitytojui?

– Ir įdomu, ir reikia. Troleibuso vairuotojui irgi reikia vairuoti, juk turi kažkas žmones nuvežti į darbą. Panašiai ir aš vežu vaikus į darbą, vadinamą gyvenimu. O vairuot mėgstu. Taip užsiliūliuoji, sėdi minkštai savo mintyse ir sukioji vairą (t.y. spaudai kompiuterio klavišus), papypini, pamojuoji kokiam nors pasimetusiam praeiviui – kuo ne smagumas. Rašydamas knygą įsivaizduoju kurį nors savo vaiką ar anūką – ir pasakoju tarsi jam. Tada negalvoju apie tai, kokio amžiaus skaitytojui skiriama. Jei anūkas labai protingas, tai pasirašo knyga suaugusiems, niekur nedingsi. Štai galvodamas apie anūką Augustą parašiau „Anupro kupras“, nežinau kaip ten kitiems vaikams seksis skaityt.

– Ar skaito Jūsų knygas Jūsų vaikai, anūkai? Kokių pastabų gaunate? Ar Jums svarbu, ką apie Jūsų kūrybą mano Jūsų vaikai ir anūkai? Gal jie taip pat rašo knygas ar nori tapti rašytojais?

– Skaitydavo, o kai kurias net kurdavome kartu – taip „Obuolių pasakas“ parašėm su Jonu, kai jam buvo kokie aštuoneri. Dabar turbūt turėčiau kurti kompiuterinius žaidimus, kad jie „skaitytų“. 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau