Arklys Dominykas – nenuilstantis pasakų herojus – šuoliuoja jau per ketvirtąją knygą „Dominykas Dvasių Karalystėje“. Šį kartą jis netikėtai atsiduria anapusiniame pasaulyje, kur sutinka seniai regėtus savo artimuosius ir sužino, kaip grįžti į pievą pas liūdinčią mylimąją. Taip arklio ir jo rugiagėlės istorija pasipuošia naujomis, dramatiškesnėmis spalvomis, jungiančiomis dvi pagrindines šios jausmingos ir žaismingos istorijos temas – meilę ir mirtį.
Kodėl atsirado ši knyga ir apie ką ji, atsako knygos autorius Vytautas V. Landsbergis:
„Kartais pagalvoju sau, kad arkliukas jau gyvena savo gyvenimą, jis pats nusprendžia, kas ir kaip jam turi atsitikti, o aš – tarsi koks arklių bei rugiagėlių metraštininkas – tik pildau jo pageidavimus. Ir niekad nežinau – apie ką jis paprašys papasakoti kitą kartą. Taip jau atsitiko, kad ši istorija nuolat sukasi apie meilę ir mirtį: pirmojoje knygoje, jeigu pamenate, arkliuko mylimoji rugiagėlė rudenį, pajutus, kad netrukus teks atsisveikint su šiuo pasauliu, paprašo Dominyko, kad ją išrautų ir paslėptų po akmeniu, o pavasarį vėl pasodintų jųdviejų meilės pievoje. Vėlesnėse knygose arklys vis rūpinasi savo brangiausiaja, keliauja net į kosmosą ieškot stebuklingų brangakmenių, kuriuos paskui kažkas pavagia, tada ieškomas vagis, netikėtai atsiranda konkurentas karkvabalis Barabas ir t.t.
Parašius trečiąją knygą „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“ tapo aišku, kad toliau tęsti rugiagėlės gelbėjimo darbus nebūtina, nes tema tarsi išsemta, nebent susigalvotų kas nors visiškai nauja. Ir tada šovė mintis, kad būtų neblogai sukurti priešingą situaciją, kai rugiagėlė gelbsti savo brangiausiąjį. Šią mintį tuoj papildė kita, kad Dominyko istorijas praturtintų jo kelionė į Anapilį, pas savo mirusius artimuosius – juk tas nežinomas, nematomas, egiptiečių, tibetiečių ir daktaro J.Basanavičiaus aprašytas dvasių pasaulis traukia fantazuotojus nuo neatmenamų laikų ir liudija paprastą dalyką: gyvenimas po mirties nesibaigia, tęsiasi, smagiai vyksta toliau.
Netikėtai dvasių pasauly atsidūręs Dominykas irgi sprendžia – ką daryti toliau… O ką jis nusprendžia – neišduosiu. Pasakysiu tik tiek, kad nemėgstu pasakų, filmų ir gyvenimų, kurie baigiasi baisiai liūdnai ir negražiai…”
