Perskaičiusios pastebėjome, kad abi ėjome panašiais takais, kurie natūraliai susiėjo į vieną tekstą. Ši recenzija – dviejų savarankiškų skaitymų susitikimas viename pasakojime.
Knygos skaitymas įgavo fizinę ir vietinę dimensiją – jis vyko sugrįžus į gimtosios žemės erdvę. Ant dirvos, kuria skirtingais laikotarpiais vaikščiojo ir stribai, ir partizanai, ir čia gyvenusios kartos – visi ieškodami savo tiesos grumsto. Prigludome prie pušų spygliais nudengtos žemės, nuo kurios dar kelios sagos buvo nutemptos į miško gausmą, Sibiro vėsą, ieškančią savo pavargėlių. Ši žemė tapo ne fonu, o gyvu knygos kūnu – istorijos sluoksniu, leidžiančiu pajusti, kaip atmintis persiduoda per vietą, kūną, kalbą.
Nuo pirmųjų „Bevardžio sagų“ puslapių juntama, kad gyvybės syvai esti ne tik siužeto vystyme, struktūroje ar veikėjuose. Knyga kviečia žvelgti giliau – į akiduobes, kuriose telpa šviesos ir tamsos tarša, nuoširdumo gėla, nuosavybės tyla. Čia telpa savos ir svetimos širdies paieška bei ją lydinti pasirinkimo ir atsakomybės dilema.
Šioje vietoje neišvengiamai iškyla Marcelijaus Martinaičio eilėraščio žodžiai:
„Jeigu akis man išplėš –
niekam neleisk,
kad į tamsą jų –
melą įdėtų
ir akiduobių tamsoje
rodytų saulę.“
Ši laikysena tampa esmine ir „Bevardžio sagose“. Knygos autorius nesiūlo patogių išteisinimų, bet ir nesiekia teismo. Kaltinimas nublanksta, tačiau išryškėja tai, kas nepaneigiama – kaulų teisybė. Ar pasirinkimas visada susijęs su galia? Ar gali būti pasirinkimas be pasirinkimo? Ar naratyvas, kad privalome vykdyti įsakymą, atriboja mus nuo kaltės, bet suteikia galią perkelti kaltę kitiems? „Bevardžio sagos“ neįdeda svetimos širdies – jos įberia saują žemių, kad galėtume išgirsti gyvybę, justi mūsų tautos praamžiškumą ir patirti lietuvių kalbą kaip poeziją. Tik reikia leisti išgirsti.
Vytauto V. Landsbergio tekstas veikia kaip mitas – ne paaiškinantis, o įtraukiantis ir kviečiantis būti išgyventas. Tai mitas, siejantis žmones su laiku, vieta ir sapnais. Tarsi sapnas, kuris kreipiasi į dar negimusius ir leidžia tikėti, kad mirusieji niekada nėra mirę, o praeitis negali būti uždaryta. Gal todėl juntama, kad knygoje ne tik autorius rašo tekstą, bet ir tekstas rašo apie autorių. Jautiesi tarsi žinotum nežinodamas.
Ši knyga priartina pažvelgti į savo šeimos, genties gelmę, kad žinotume savo vietą. Miškas, medžiai, ąžuolai tampa ne tik vietos, bet ir žmogaus praamžiškumo nuorodomis: jie naikina nuotolį nuo mūsų žemės šaknų istorijos ir leidžia rastis pusiausvyrai tarp ėjimo atbulomis į ateitį. „Bevardžio sagos“ veda vaizdų, kvapų ir dialogų takais, kuriais išeinama už linijinio laiko ribų. Gamta liudija intuityvius susikalbėjimo būdus – pokalbį su lape, su pelke, kuri tampa pasislėpimo nuo stribų vieta, tarnaujančios motinos, gyvybinių įsčių įvaizdžiu. Eiti į pelkę – tai ieškoti vilties prieglobsčio, laikyti ją šventa vieta, galbūt net atrasti nekalbančią religiją.
Šis tekstas reikalauja kūniško skaitymo. Kūnas čia tampa atminties terpe – emocijos nesulaikomos, jos verčia lėtinti kvėpavimą, įsiklausyti į kurtinančią tylą. Žmogus čia nėra skaičiai, net tada, kai istorijoje buvo skaičiuojama, kiek žuvo kare. Tačiau ir skaičiai negali tapti priežastimi naujam žmogaus nužudymui. Mitiniu žvilgsniu čia susimaišo stichijos – žemė, vanduo, oras ir ugnis – kurdamos nešventą sąjungą, kurioje naktis laukinė labiau nei miškas, o diena niūresnė nei kapinės. Tai būsenų kalba, perduodama ateinančioms kartoms kaip ritminė atmintis.
„Bevardžio sagos“ – literatūrinė, kinematografinė, teatrinė knyga, raginanti gaivinti atmintį ir pasakoti istorijas apie sudėtingus praeities ir dabarties, kultūros ir gamtos, vietos ir žmogaus santykius. Perskaičius klausiame savęs, o gal Bevardžio: ar mes esame tuščio kapo žmonės? Ir vis tik išdavėme, ar išlaisvinome? O gal viltis sodo aviliuose?
Knygos autorius primena, kad negalime atsipalaiduoti nuo savo istorijos kultūrinės atminties. Kūrinys kviečia išgerti mūsų žemės šaknų sulčių. Ragaukim, kad neužmirštume skonio.
