Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 3d. 09:45

„Žalčių karalienės“ anatomija

Vytautas V.Landsbergis ir jo knyga
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Vytautas V.Landsbergis ir jo knyga

Knygos „Žalčių karalienės“ autoriai Vytautas V.Landsbergis, Ieva Babilaitė ir Ramunė Landsbergienė praveria duris į kūrybinius užkulisius.

KnyguKurejai.lt – projektas pasakojantis apie vaikų ir jaunimo knygas ir jų autorius. 2019-ųjų metų tema – knygų anatomija. Rašytojai ir dailininkai praveria duris į savo kūrinių užkulisius, dalinasi ypatingomis iki šiol niekur nepublikuotomis istorijomis. Projektą iš dalies finansuoja Kultūros taryba.

Teksto anatomija pagal Vytautą V.Landsbergį

  • Idėja

Yra kūrinių, kurie lydi visą gyvenimą, persekioja, klausinėja, neduoda ramybės. Tokia ir pasaka „Eglė žalčių karalienė“. Vis prašydavau, kad papasakotų ją dar ir dar sykį, ir labiausiai bijodavau pabaigos; galvodavau, o gal šį kartą močiutė, mama ar tėtis kažkaip kažką užmirš, pakeis, nusišnekės, prikurs... Gal galėtų visgi ši istorija pasibaigti geriau, viltingiau, neprasikeikiant ‒ nei savo vaikų, nei savęs, nei savo genties.

Gerokai vėliau į rankas pakliuvo A.Kurtinaičio studija apie „Eglę žalčių karalienę“, kurioje šis epas nagrinėjamas psicholingvistiniu požiūriu, t.y. aptarinėjama ir pasąmoninė pasakos irrealybė, koduojanti elgtis, jaustis vienaip ar kitaip.

Tai paskatino imtis atkodavimo pratybų ‒ juk tai šventraštis, kurio perskaitymo, dešifravimo būdų gali būti begalės. (Mūsų kultūroje tokių pavyzdžių apstu ir be manęs – pvz., M. Martinaičio „Po to, kai jie pavirto medžiais“ ir O.Koršunovo ar J.Tertelio teatriniai eksperimentai, perkeliantys „Eglę žalčių karalienę“ arčiau šių laikų. Ir t.t.).

Vytauto V.Landsbergio nuotr./Žaltys
Vytauto V.Landsbergio nuotr./Žaltys

Išsikėliau ir aš mintį kūrybiniams pasižaidimams ‒ o kaipgi reikėtų sukurti filmą apie Eglę, žalčių karalienę, koks galėtų būti scenarijus? Kaip kinematografiškai dešifruoti šią pasaką? Viskas prasidėjo nuo verlibrinio teksto, išspausdinto eilių knygoje „Persikūnijimai“ (trumpo metro sapnai). Pavadinau jį „Žilvinas“. Vėliau toji „Žilvino“ mintis išsiplėtojo ir prozos kūrinyje paaugliams „Anupro kupros“, bet rezultatu nelikau itin patenkintas.

Ir štai kartą, gilinantis partizanų tekstuosna, nušvito, jog Žilvinas ‒ tai partizanų vadas. Tada jau viskas rutuliojosi smagiai ir ramiai, tarsi užkibus didokai lydekai, kurios net nebeskubama traukti kuo greičiau. Beveik trejus metus traukiau šią lydeką.

Idėja paprasta – nuojauta, kad partizanai vis labiau tampa mūsų mitologinio mąstymo atspirtimi. Tad jų realybės supainiojimas su mitu pasirodė elementarus ir netgi savaip būtinas. Tik tokia forma įgalina šnekėti apie žmones ir pusdievius pokariu, t.y. apie žmones ir labiau žmones.

Šiaip ar taip, labiausiai gal esu pasakų autorius, tad ir Lietuvos istorija man regisi pakankamai pasakiška. Ypač ši pasaka, egzistencialistiniu patosu prilygstanti ir graikų mitams, ir realiai pokario dramai.

  • Tyrimas

Medžiagą knygai turbūt rinkau visą gyvenimą. Iš pradžių nesąmoningai, grybaudamas, vaikštinėdamas su tėvu po kaimus sovietmečiu ir vis nugirsdamas, kaip čia kas vyko pokariu ir kas nuo mūsų slepiama. Tėvukas mėgdavo sutiktus kaimo žmones tykiai pašnekint ir apie tai.

Asmeninio archyvo nuotr./VytautasV.Landsbergis vaikystėje
Asmeninio archyvo nuotr./VytautasV.Landsbergis vaikystėje

Bet bene labiausiai sukrėtusi vaikystės partizaniška istorija su sliekais ‒ ėjau rytą pasirinkt sliekų prie Aiseto ežero atokioje laukymėje, kur riogsojo daugybė apsamanojusių akmenų. Varčiau juos švintant, rinkau riebius naktinius sliekus ir už nugaros išgirdau pagyvenusios moterėlės balsą: „Nerink čia sliekų, vaikeli. Pasiieškok jų geriau kur kitur.“ Paklausiau, kodėl, ir gavau atsaką: „Matai, šioje vietoje stovėjo klėtis. Po ta klėtim, po šienu buvo bunkeris, ir ten slėpėsi septyni mūsų broliai. Jie buvo partizanai, bet juos apsupo, šaudė padegamom kulkom, ir klėtis sudegė, kartu su ja ‒ ir broliai. O mudvi su seserim stovėjom čia ir žiūrėjom, ir negalėjom išsiduot. Būk geras, nerink čia sliekų.“

Taip ir likau su tais nebesurinktais požemių sliekais... Su atsivėrusiu kraupiu atminties akivaru, su krauju pagirdytais paaisetės akmenimis ir dviem gyvom likusiom partizanų seserim. Man buvo gal dešimt.

Po to partizanų tema jau ir nebepaleido. Sovietmečiu iš kažkur gauta Daumanto knyga „Partizanai už geležinės uždangos“, nukonkuravusi visas grožines... Pirmieji dokumentiniai filmai po Gruzijos kino mokslų irgi buvo apie Daumantą, Pečiulaitį-Lakštingalą, paskui spektaklis „Bunkeris“ nacionaliniame ‒ apie K. Kubilinską ir jo išduotą Dzūką; po to ‒ vaidybinis „Kai aš buvau partizanas“, paskui ‒ vėl dokumentinis „Trispalvis“, dar ‒ knyga vaikams „Varlė bunkeryje“...

Tad medžiagos susikaupė apsčiai, ir „Žalčių karalienė“ ‒ jau tarsi apibendrinimas, netgi bandymas tolti nuo konkrečios dokumentinės/istorinės realybės link mito, pasakos.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vytautas V. Landsbergis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vytautas V. Landsbergis
  • Veikėjai

Manęs paties irgi esama. Kaip kitaip... Daugybė asmeninių patirčių – net vaikystės vasaros Šventojoje, prie jūros, keistuolių latvių Balcerių sodyboje – tapo lokacijų ir siužetinių vingių atspirties taškais. Šioje knygoje rado vietą ir daugybė partizaniškų istorijų, nugirstų kuriant filmus, kalbantis su miško broliais ar jų artimaisiais. Kai kur dokumentiniai perpasakojimai (pvz., iš „Trispalvio“ filmo pasiskolintas šiurpokas vieno partizano mūšio bei draugų žūties liudijimas) tapo pamatu ir Žilvino monologams, kuomet grįžęs pas Eglę jis paatvirauja apie jųdviejų artimo bičiulio Nykščio žūtį.

Visgi rašiau „Žalčių karalienę“ ne nuo savęs, o persikūnydamas į moterišką personažą, „mergaitiškų“ ar „moteriškų“ eilėraščių pakurdamas; visa knyga surašyta tarsi pokario moksleivės, vėliau – partizanų vado žmonos Eglės dienoraštis.

Kai rašau knygą, stengiuosi įsivazduoti galimą prototipą iš gerai pažįstamų, artimų žmonių (kas geriausiai suvaidintų?). Tad ir Eglę moduliavau prisimindamas šviesios atminties poetę Nijolę Miliauskaitę; iš pradžių buvo minčių net jos moksleiviškų eilėraščių panaudoti, bet vėliau atsisakiau, pabandžiau susikurti naujų.

Žilvino personažas suklijuotas iš daugelio; labiausiai gal Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, nors jame rastume ir Daumanto, ir Vanago. Kita vertus, visi personažai įsibėgėjus tampa savimi, atsiplėšia nuo prototipinių paralelizmų ir patys diktuoja siužetines ar stilistines vingrybes.

  • Aplinka

Pradinėje fazėje, kaip jau minėjau, buvo projektuotas filmo scenarijus; tas kodas ir išliko – gal dėl to bičiulis A.Matelis perskaitęs knygą paprašė „rezervuoti“ jam autorines teises kurti vaidybinį kiną. Tad, regis, knygos kinematografiškumas yra lyg ir užčiuoptas.

Beje, repeticijos rašyti knygą prasidėjo jau gerokai anksčiau: prieš keletą metų vienoje moksleivių kino stovykloje, kurias organizuoju kiekvieną vasarą, likus laisvadieniui, pasiūliau vaikams pažaisti partizaniškos Eglės versiją kine. Vaikai gabūs, įsijautė, įsižaidė ir įsiplepėjom neblogą galimo scenarijaus versiją. Paskui, jau rašydamas knygą, kelis momentus pasiskolinau iš tų jaunatviškų mūsų stovyklos improvizacijų: pvz., kruvinų tėvo rūbų laidojimas sniege.

  • Siužetas

Daug kas toje knygoje yra asmeniška. Tarkim, Daumanto laiškai mylimajai Nijolei Bražėnaitei, kuri yra mano krikšto mama; norėjau tų laiškų fragmentus (dokumentinius intarpus) naudoti kaip Žilvino laiškus Eglei, bet Nijolė nesutiko. Teko keisti į Dzūko tekstus, nes to tikro (faktinio) teksto vis tiek norėjau lašelį palikt...

Tačiau ir Daumanto „Laiškų mylimosioms“ stilius parafrazuojamas Žilvino laiškų pradžiose. (Kas galėtų paneigti, kad Juozo Lukšos-Daumanto laiškai Nijolei, ko gero, gražiausi meilės laiškai mūsų epistoliarinėje literatūroje.)

  • Kūrybinis procesas

Užsidarydavau pajūriuos ir rašydavau vienas; tai knyga, kuriai reikėjo daug vienatvės. Bastydavaus žiemos pajūriais, paskui – vėl prie stalo.

Man pasisekė, kad turėjau keletą mūzų, kurios skaitė ir koregavo dienoraščius moteriškumo linkme. Visų pirma – tai mano Ramunė. Bet rankraštį patikrino ir kelios kitos „egliškos“ prigimties bičiulės, pasiūliusios neblogų sprendimų. O viską apvainikavo dvi profesionalės redaktorės – Erika Urbelevič ir rašytoja Ilona Ežerinytė, privertusios knygą darsyk ir darsyk perrašyti. Pasidaviau tokiems postūmiams, nes norėjosi kuo labiau nesumeluoti Eglės personažo (tiksliau – kuo įtaigiau sumeluoti.).

Viršelio anatomija pagal Ievą Babilaitę ir Ramunę Landsbergienę

  • Idėja. Ramunė Landsbergienė

Vis galvodama apie būsimą knygą, Vytautui išsakiau mintį, kad matau jos viršelį geležinį/varinį, iš kulkų/gilzių/geležinių žvynų ar ko nors panašaus. Tada Vytautas prisiminė matęs Linos Jonikaitės instaliaciją, kiurioje būtent sukaltos viena šalia kitos kulkos, ir turįs iš to renginio fotografo Ričardo Grigo nuotraukų. Pasižiūrėjau – tai, ko reikia!

Organizatorių nuotr./Ramunė Landsbergienė
Organizatorių nuotr./Ramunė Landsbergienė

Atsiuntė Ričardas ir spalvotą, ir nespalvotą nuotraukas. Viršelius kūrė du dailininkai. Puikus buvo ir Aisčio Baltušniko – gal kada dėl įvairovės ir su šiuo išleisime knygą.

Bet vis dėlto pasirinkau Ievos Babilaitės – moterišką ir skaudų, kraujo takeliais/arterijom išrašytą… Beje, dėl viršelio gavau daug velnių nuo K. Urbos – kad nelabai įskaitomas, per margas etc. Aišku, kibau į atlapus atgal, nes man šis viršelis labai patinka – kad nerėkia, kad turi įsižiūrėt, ką tas kraujas žiburiuoja, kad tos sukaltos gilzės taip primena žalčio odą, kad knyga gal tikrai labiau panaši į dienoraštį ar kalendorių… Betgi tai ir yra merginos/moters dienoraštis. Tokia istorija…

  • Idėja. Ieva Babilaitė

Kadangi pieštukinių-eskizinių breinstorminimų susikaupia daug, kiekvienąkart įgyvendinusi idėją ir baigusi iliustraciją ar šiaip ką nors, pradinius eskizus išmetu, nebent jie geresni už baigtą darbą. Taigi eskizų neturiu. Idėjos kelias kiekvieną kartą skirtingas, ypač kai tai susiję su kitu žmogumi, t.y. rašytoju ir leidėju.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Ieva Babilaitė
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Ieva Babilaitė

O buvo taip: sėdėjau patogiai įsitaisiusi atverčiamoje kėdėje, salėje, per pertrauką (vyko 6 pt konferencija) ir priėjo prie manęs Ramunė Lansbergienė. Pasakojo, pasakojo, kaip sekasi kurti V.V.Lansbergio naujos knygos viršelį ir jau baigdama pasakojimą tarė: „Gal gali sugalvoti – nupiešti pavadinimą, tai yra parinkti šriftą ar kaip kitaip užrašyti, nes dabartiniai pasiūlytų šriftų variantai neatspindi knygos turinio.“

Tuomet dar papasakojo, kad turi gražią nuotrauką, kurioje gausybė kulkų, ir kad kulkos galėtų atsidurti ant viršelio. Ramunė Lansbergienė, leidėja, pasidalino viršelio vizija, man tereikėjo sugalvoti-parinkti ir įkomponuoti knygos pavadinimą. Pavadinimas „Žalčių karalienė“ savaime padiktavo sprendimą. Moteris tarp kulkų. Švelniai prašliaužianti kaip žaltys, kad išgyventų. Raudoną spalvą parinkau todėl, kad kulkos ir kraujas glaudžiai susiję.

  • Kūrybinis procesas

Nuotrauką persiuntė Ramunė, ji puikiai tiko. Na, ją šiek tiek pakoregavau, pakeičiau atspalvius. Pavadinimą rašiau ranka, tada perkėliau į planšetę, o paskui jau sutvarkiau photoshop'u. Viršelį sudėliojau gal per porą savaičių, bet užtrukau „stumdydama“ raides ir koreguodama maketą su maketuotoju Aivaru. Mano dirbtuvė namuose. Pirminei idėjai sudėlioti tyla ir nepertraukiamas darbas būtini.

Asmeninio archyvo nuotr./Ievos Babilaitės darbos stalas
Asmeninio archyvo nuotr./Ievos Babilaitės darbos stalas

Nuo ryto iki kokių 16 val. dirbtuvėje tylu, girdimas tik šuns kvėpavimas, na nebent kokia katė keliu prabėga – tada tylą sutrikdo Kordžio lojimas. Dažnai žvilgteliu pro langą (vietą kompiuteriui parinkau taip, kad nereikėtų sukiotis, tik akis pakelti): ten auga spalvoti jurginai, taip pat tyliai. Na dar mėgstu dienos darbą patikrinti ir pratęsti, kai visi užmiega, būna, kad prarandu orientaciją laike, tyla tiek ryte tiek naktį užburia ir įtraukia į nesibaigiančių sprendimų paieškas.

Kūrėjų biografijos

Vytautas V.Landsbergis

Gimiau 1962 gegužės 25 d., Vilniuje.

Studijavau VU lietuvių kalbą ir literatūrą, kino režisūrą Gruzijoje, Š.Rustavelio teatro institute, stažavausi pas J.Meką, K.Kiesliovskį, K.Zanusį. 1984–1985 Vilniaus A.Vienuolio mokykloje dirbau mokytoju lituanistu, 1984–1986 – Folklorinio ansamblio vadovu, 1985–1987 – estetinio lavinimo skyriaus vedėju laikraštyje „Lietuvos pionierius“.

2014–2018 Klaipėdos universitete dėsčiau vaidybos studentams.

Esu rašytojas, kino režisierius.

Knygos:

  • „Pasakojimai apie namus“, eilėraščiai (1992, Vaga).
  • „Rudnosiuko istorijos“, pasakos vaikams ir suaugusiems (1994, Vaga).
  • „Pasakos-nepasakos“, eilėraščiai vaikams (1995, Vyturys).
  • „Obuolių pasakos“, pasakos vaikams (1999, Vaga).
  • „Tik sapnininkas“, eilėraščiai (2000, Vaga).
  • „Angelų pasakos“, pasakos vaikams, (2003, Šviesa).
  • „Arklio Dominyko meilė“, pasakos vaikams (2004, Nieko rimto).
  • „Lunatikų dainos“, eilėraščiai (2004, Vaga).
  • „Pelytė Zita“, pasakos vaikams (2005, Nieko rimto).
  • „Žuveliukas“, eiliuota pasakėčia vaikams (2005, Nieko rimto).
  • „Berniukas ir žuvėdros“, psichologinė apysaka (2005, Nieko rimto).
  • „Tinginių pasakos“, pasakos vaikams (2006, Nieko rimto).
  • „Julijos sapnai“, pasakos vaikams (2006, Nieko rimto).
  • „Kiaušinių pasakos“, eilėraščiai vaikams (2006, Nieko rimto).
  • „Briedis Eugenijus“, pasakos vaikams (2007, Kronta).
  • „Šisbeitas“, esė (2007, Kronta).
  • „Debesys panašūs į žmones“, eilėraščiai (2007, Mijalba).
  • „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“, pasakos vaikams (2007, Dominicus Lituanus).
  • „Kiškis Pranciškus“, pasakos vaikams (2007, Dominicus Lituanus).
  • „Gediminas ir keturi seneliai“, pasakos vaikams (2007, Dominicus Lituanus).
  • „Kiškio Pranciškaus senelis Palemonas“, pasakos vaikams (2008, Dominicus Lituanus).
  • „Obuolių pasakos ir kriaušių“, pasakos vaikams (2008, Dominicus Lituanus).
  • „Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo“, pasakos vaikams (2009, Dominicus Lituanus).
  • „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“, pasakos vaikams, (2010, Dominicus Lituanus).
  • „Varlė bunkeryje“, apysaka (2010, Dominicus Lituanus).
  • „Undinas. Žuveliukas“, eiliuotos pasakėčios vaikams (2010, Dominicus Lituanus).
  • „Kaip Zitutė mišką tvarkė“, pasakos vaikams, (2011, Dominicus Lituanus).
  • „Kaip pelytė Zita išgelbėjo mamytę“, pasakos vaikams (2011, Dominicus Lituanus).
  • „Kiškis Pranciškus, be abejo“, pasakos vaikams (2011, Dominicus Lituanus).
  • „Erelio sakmė“, istorinė apysaka vaikams (2012, Dominicus Lituanus).
  • „Anupro kupros“, detektyvinis mistinis romanas vaikams (2013, Dominicus Lituanus).
  • „Iš kur atsirado Pūkis?“, pasaka mažiausiems vaikams (2013, Dominicus Lituanus).
  • „Kieno liežuvis ilgesnis?“, pasaka mažiausiems vaikams (2014, Dominicus Lituanus).
  • „Pūkis ir Šarka“, pasaka mažiausiems vaikams (2014, Dominicus Lituanus).
  • „Skruzdėlytė Birutė“, pasakos vaikams (2015, Dominicus Lituanus).
  • „Birutė ‒ skruzdžių generolė“, pasakos vaikams (2015, Dominicus Lituanus).
  • „Rudnosiuko istorijos-2“, pasakos, anekdotai paaugusiems (2015, Dominicus Lituanus).
  • „Pūkis ir traktorius“, pasaka mažiausiems vaikams (2017, Dominicus Lituanus).
  • „Iš gyvenimo laumių“, mitologinė apysaka, paaugliams (2017, Dominicus Lituanus).
  • „Žolių kambarys“, eilėraščių rinktinė (2018, Dominicus Lituanus).
  • „Dominykas ąžuolų slėnyje“, pasakos vaikams (2018, Dominicus Lituanus).
  • „Suvaikėjusios pjesės“, vaikiškos pjesės teatrams (2018, Dominicus Lituanus).
  • „Žalčių karalienė“, pokario pasaka (2019, Dominicus Lituanus).

Apdovanojimai:

  • „Rudnosiuko istorijos“ geriausia 1994 metų knyga vaikams (1995).
  • „Arklio Dominyko meilė“ geriausia 2004 metų knyga vaikams (2005).
  • LR švietimo ministerijos premija už nuopelnus vaikų literatūrai (2006).
  • Riterio kryžius „Už nuopelnus Lietuvai“ (2007).
  • Baltijos valstybių teatrų festivalyje Panevėžyje pripažintas geriausiu režisieriumi (2007).
  • J.Aisčio literatūrinė premija už eilėraščių knygą „Debesys panašūs į žmones“ (2008).
  • LR Vyriausybės kultūros ir meno premija (2009).
  • „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“ išrinkta geriausia metų knyga vaikams (2010).

Ieva Babilaitė

Gimiau 1973 m. rugsėjo 19 d., Vilniuje.

1990 m. baigiau Vilniaus M.K.Čiurlionio meno mokyklą, grafikos ir dizaino skyrių. 1990–1996 m. studijavau Vilniaus dailės akademijoje, grafikos specialybę, 2015–2017 m. ten pat baigiau Meno terapijos kursus. Vedu kūrybines dirbtuves, edukacinius užsiėmimus, kuruoju parodas, iliustruoju.

Iliustruotos knygos:

  • Aad, P. „Boružėlės“ (2000, Olandija).
  • Babilaitė, I. „Ulė ir peliukas“ (2005, Tyto alba).
  • Landsbergis, V.V. „Pranciškus ir jo senelis Palemonas“ (2009, Dominicus Lituanus).
  • Čekatauskaitė, J. „Uršulė eis į mokyklą“ (2009, Dominicus Lituanus).
  • Babilaitė, J., Kučinskaitė E. „Švytintis Vilnius“ (2009, Žara).
  • Čekatauskaitė, J. „Čiauškančios raidės“ 2010, Žara).
  • Landsbergis, V.V. „Kiškis Pranciškus, be abejo“ (2011, Dominicus Lituanus).
  • „Meškiukas Tedis“ (2011, Taiwan: Agaword).
  • Šimkus, A. „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ (2012, Všį „Bernardinai.lt“).
  • Paltanavičius, S. „Kai sugenda telefonas“ (2012, Žara).
  • Mašiotas, P. „Kiškis Smaližis“ (2014, išleido I. Babilaitė).
  • Paltanavičius, S. „Dėdė Debesėlis“ (2014, Žara).
  • Babilaitė, I. „Skrisiu“ (2014, išleido I. Babilaitė).
  • Svigarytė, E.-S. „Saulutė ir žiema“ (2016).
  • Čepauskaitė, D., „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (2017, Žalias kalnas).
  • Latvėnaitė, R. „Kas tas Asis?“ (2018, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
  • Babilaitė, I. „(Ne)Vienas“ (2018, Tikra knyga).

Apdovanojimai:

  • Premija už iliustracijas knygai „Ulė ir peliukas“ knygos meno konkurse „Vilnius’ 2005“ (2005).
  • IBBY diplomas už meniškiausiai iliustruotą Vytauto V.Landsbergio knygą „Kiškis Pranciškus, be abejo“ (2012).
  • Pirmoji premija už iliustracijas A.Šimkaus knygai „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ „Knygos meno paroda 2012“ (2012).
  • Diplomas už iliustracijas A.Šimkaus knygai „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ 14-oje Talino iliustracijų trienalėje „The Power of Pictures“ (2013).
  • Pirmoji premija už knygą „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ knygos meno konkurse „Vilnius’ 2012“ (2013).
  • Premija už iliustracijas knygai „Kiškis Smaližis“ P.Mašioto 150-osioms gimimo metinėms skirtame paveikslėlių knygų konkurse (2014).
  • Autorinė knyga „Skrisiu“ įtraukta į IBBY garbės sąrašą. Portsmuto universiteto biblioteka (Anglija) knygą „Skrisiu“ išrinko mėgstamiausia iš 52 knygų, įtrauktų į 2016 m. IBBY garbės sąrašą (2016).
  • Knygos meno parodos diplomas už iliustracijas D.Čepauskaitės knygai „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (2018).
  • Diplomas knygos meno konkurse „Knyga, prakalbinusi popierių“ už R.Latvėnaitės knygą „Kas tas Asis“ (2019).
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:07
01:20
02:44

Esports namai