Šiemet Vilniaus knygų mugėje centras pristato naujausius mokslinius ir publicistinius leidinius, kurių siūloma programa – nuo partizaninio karo liudijimų iki teminių studijų apie rezistenciją ir laisvės kovas.
Vilniaus knygų mugėje skaitytojai ir vėl kviečiami užsukti į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro stendą – išskirtinę mugės erdvę, kur susitinka akademiniai tyrimai, autentiški liudijimai ir gyvoji atmintis. Šių metų centro pristatomų knygų programa – apie žodį, kuris ieško žmogaus, pasirengusio išgirsti ir prisiminti.
– Šiemet mugėje pristatote leidinius po šūkiu „Žodis ieško žmogaus, kuris nori prisiminti“. Ką jis reiškia?
– Jau ne vienerius metus sakome, kad istorinė atmintis gyva tol, kol ją pasakojame. Tačiau šiemet norėjosi akcentuoti kitą pusę – klausytoją. Atmintis nėra vien istorinis dokumentas ar archyvinė byla, sena nuotrauka. Ji tęsiasi tik tada, kai atsiranda žmogus, kuris nori išgirsti, suprasti, perduoti. Todėl mūsų leidiniai – nuo partizanų dienoraščių iki naujausių mokslinių tyrimų – yra tarsi tiltas. Žodis ieško žmogaus, kaip sako mugės organizatoriai. Mes suprantame, kad tokio žmogaus, kuriam svarbus ryšys su savo tautos, savo valstybės istorija.
– Vienas pagrindinių pristatymų mugėje, kurį moderuos žinomas istorijos sužmoginimo lauke veidas – žurnalistas dokumentalistas Rimas Bružas – knyga apie partizanų vienytoją prezidentą Joną Žemaitį-Vytautą. Kodėl ši asmenybė šiandien svarbi?
– Knyga „Partizanų Vytautas. Jono Žemaičio-Vytauto gyvenimo ir atminties vaizdai“ skirta vienam svarbiausių ginkluoto pasipriešinimo vadų, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkui. Leidinį parengė istorikas Darius Juodis, daugelį metų tyrinėjantis partizaninį karą.
Tai ne tik biografija – tai ir atminties studija: kaip formavosi Žemaičio atradimas, kaip jis buvo nutylimas sovietmečiu ir kaip sugrįžo į viešąją erdvę atkūrus nepriklausomybę.
Pristatymą moderuos žurnalistas ir istorinių temų pasakotojas Rimas Bružas – tad tikimės gyvos, platesnei auditorijai atviros diskusijos.
– Dažnai knygų pristatymai tampa diskusijų klubais – su keliais istorikais, komentatoriais, polemika. Šįkart apie Joną Žemaitį-Vytautą kalbės tik knygos autorius. Kodėl pasirinkote tokio pokalbio formą?
– Sąmoningai. Kai kalbame apie Joną Žemaitį, labai lengva pasiduoti pagundai jį užsluoksniuoti interpretacijomis. Jis – valstybės vadovas rezistencijoje, simbolinė figūra, apie kurią kiekvienas turi nuomonę. Tačiau ši knyga – tai daugelio metų vieno geriausių partizaninio karo istorikų Lietuvoje darbo rezultatas, ilga nematoma archyvų analizė, nuoseklus pasakojimas.
Norėjosi suteikti erdvę būtent autoriui, nes kolega istorijos mokslų daktaras Darius Juodis leis išskirti knygą be triukšmo, be paralelinių balsų, kurie kartais užgožia patį tekstą. Pabrėšiu, kaip aš suprantu, pristatymo ramybė šiuo atveju nėra tuštuma. Ji leidžia susitelkti. Ji leidžia išgirsti argumentą, šaltinį, abejonę.
Man atrodo, kad kalbant apie partizaninį karą ir jo vadovus, pagarba prasideda nuo gebėjimo neskubėti. Kolegos komunikacijos patarėjai patikino, kad toks formatas sukuria ir kitą santykį su auditorija. Kai scenoje nėra būrelio ekspertų, atsiranda daugiau vietos klausimams iš salės. Tai tampa ne konferencija, o susitikimu.
Galbūt todėl šiuo pristatymu susidomėjo ir Marijos radijas – jie įrašys pokalbį ir transliuos savo laidoje „Knygų lentynoje“. Radijui svarbi ne polemika, o turinys ir balsas. O knyga apie Žemaitį reikalauja būtent tokio kalbėjimo – ramaus, argumentuoto, leidžiančio klausytojui pačiam mąstyti. Kartais tyla ir susitelkimas pasako daugiau nei gausus komentarų choras. Ypač tada, kai kalbame apie žmogų, kurio pasirinkimai buvo tylūs, bet istoriškai lemtingi.
– Kita knyga nukelia jau į 1991-uosius. Kodėl svarbu kalbėti ir apie šį laikotarpį?
– Leidinyje „Nematomi, bet reikalingi. Lietuvos ryšininkų atsiminimai, 1991 metų sausis–rugpjūtis“ atveriama mažiau matoma nepriklausomybės gynimo pusė – ryšininkų, informacijos perdavėjų, organizatorių kasdienybė.
Šios knygos autorius yra mūsų centro Memorialinio departamento istorikas dr. Valdas Selenis. Diskusijoje dalyvaus ir Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis dr. Artūras Svarauskas, ilgametė trauminės atminties tyrimų mokslininkė dr. Irena Šutinienė, to meto įvykių liudininkai. Diskusiją moderuos dr. Linas Jašinauskas. Ši knyga ypač svarbi mokytojams ir jaunimui – ji leidžia suvokti, kad istoriją kuria ne tik matomi lyderiai, bet ir tylūs, atsakingi žmonės. Tai puiki medžiaga pilietiškumo pamokoms.
– Jūsų leidžiama knyga apie 1991 metų ryšininkus aktuali ne tik istorikams. Ar galime ją skaityti ir kaip komunikacijos, net informacinio karo studiją?
– Nuoširdžiai pasidžiaugsiu klausimu. Kai rengėmės su kolegomis mugei, man centro komunikacijos žmonės sakė, būtinai šitai paminėk, nes tai dabartinė aktualija, sudomins žurnalistus. Tai absoliučiai, taip. Man atrodo, kad ši knyga labai laiku sugrįžta į viešąją erdvę. Nes, kaip kalbėjome su kolegomis, 1991-ieji buvo ne tik fizinės gynybos, bet ir informacijos kontrolės, ryšių, žinių perdavimo klausimas. Iš sovietinės okupacinės, cenzūra grįstos sistemos Lietuva perėjo į atvirą, demokratinę komunikacijos erdvę ir tai vyko realiu laiku, spaudžiant karinei ir propagandinei jėgai.
Leidinyje „Nematomi, bet reikalingi. Lietuvos ryšininkų atsiminimai, 1991 metų sausis–rugpjūtis“ matome, kaip veikė informacijos tinklai, kaip buvo palaikomas ryšys tarp institucijų, tarp Vilniaus ir regionų, tarp Lietuvos ir užsienio. Tai gyva komunikacijos istorija. Šiandien, kai kalbame apie hibridinį karą, dezinformaciją, strateginę komunikaciją, 1991 m. patirtis tampa labai aktuali. Tada laimėjome ne tik politinę, bet ir informacinę kovą. Ir tai įvyko ne atsitiktinai, o dėl žmonių, kurie dirbo tyliai, profesionaliai ir atsakingai.
Aišku, technologijos buvo kitos, labiau sąjungininkės, nei priešės, kaip galima kartais pamąstyti iš jų sugeneruojamo triukšmo, kakofonijos. Bet tai ir yra demokratija. Tas vienodas švarumas geriau, kad negrįžtų. Todėl sakyčiau: tai knyga ir komunikacijos specialistams, ir viešųjų ryšių studentams, ir visiems, kurie nori suprasti, kaip valstybė apgina save informaciniame lauke.
– Pristatyme dalyvaus ir istorikai, ir vienas 1991 metų dalyvių. Ką toks derinys duoda skaitytojui?
– Man labai svarbu, kad kartu su kolegomis šiame pristatyme pavyko susieti tris lygmenis. Knygos autorius dr. Valdas Selenis atlieka sisteminį tyrimą – jis surenka liudijimus, juos kontekstualizuoja, patikrina, įveda į istorinį pasakojimą.
Mūsų istorikė Irena Šutinienė padeda pažvelgti į tai kaip į kolektyvinės atminties fenomeną – kaip tokie įvykiai tampa visuomenės tapatybės dalimi. Knygos recenzentas dr. Artūras Svarauskas įvertina knygos vietą platesniame XX amžiaus politinės istorijos kontekste. Ir kartu dalyvauja Alfredas Antanas Basevičius – žmogus, kuris 1991 metais pats buvo tirtų procesų dalis. Tai suteikia autentiškumo. Tai primena, kad istorija nėra tik tekstas – ji yra išgyventa patirtis. Šis derinys leidžia išvengti ir romantizavimo, ir sausos akademinės distancijos. Skaitytojas gauna ir faktą, ir refleksiją, ir gyvą balsą. O mums, kaip leidėjams, svarbu, kad istorinė atmintis būtų ne tik išsaugota, bet ir suprasta.
– Šeštadienį pristatomas ir partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko palikimas. Tai daug kartų leista ir tarsi jau žinoma knyga. Kas naujo šį kartą, ypač tiems, kurie ir Dzūką žino, ir jo dienoraštį skaitė?
– Taip, pristatysime dienoraščio ir nuotraukų aplanką „Partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Gyvenimo ir kovos kelias“. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas dienoraštis – vienas autentiškiausių partizaninio karo liudijimų. Sudarytojai Algis Kašėta ir Dalius Žygelis atliko didžiulį darbą, o pristatymą moderuos Vytaras Radzevičius. Šis leidimas išsiskiria vizualine medžiaga – nuotraukų aplankas leidžia pažinti kovotojus kaip jaunus žmones su svajonėmis, abejonėmis, viltimis.
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas yra viena iš tų asmenybių, kurios peržengė siaurą akademinį lauką ir tapo moraliniu atskaitos tašku platesnei visuomenei. Jo dienoraštis – intelektualus, skausmingas, labai sąmoningas jauno žmogaus liudijimas. Neseniai pristatytame dokumentiniame filme „Mes nugalėjome mirtį“ (rež. A. Kuzmickas), kurį žada transliuoti LRT televizija, jau buvo išryškintas jo vidinis dramatiškumas – pasirinkimas tarp gyvenimo ir pareigos, tarp jausmų ir atsakomybės. Tačiau knyga leidžia sustoti. Perskaityti ne fragmentą, o visumą. Pamatyti ne tik mitą, bet ir žmogų – su abejonėmis, su humoru, su ilgesiu. Tai labai svarbu, nes mūsų tikslas nėra kurti ikoną. Mūsų tikslas – grąžinti autentišką balsą.
Šiam pristatymui pakvietėme ir visuomenėje žinomą moderatorių Vytarą Radzevičių. Jis yra viešas veidas, žmogus, gebantis kalbėti plačiajai auditorijai suprantama kalba. Tokios temos kartais užsidaro specialistų rate, o Radzevičius padeda jas atverti – užduoda paprastą, bet tikslų klausimą, kuris leidžia istorijai skambėti gyvai.
Ir, žinoma, ypatingas vaidmuo tenka sudarytojui Daliui Žygeliui. Tai tyrėjas, kurį labai gerbia profesionalų bendruomenė. Jis buvo tas žmogus, kuris atrado ir identifikavo Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus – tai milžiniškos reikšmės darbas mūsų istorinės atminties lauke.
Atversiu, kad Dalius Žygelis turi ypatingą įgūdį darbe su šaltiniais. Jis „prakalbina“ nuotraukas, įgarsina jų pasakojimą. Nuotraukos šiame leidinyje nėra iliustracija teksto paraštėje. Jos tampa savarankišku pasakojimu. Jauni veidai, uniformos detalė, žvilgsnis į objektyvą – visa tai leidžia suvokti, kad kalbame ne apie abstrakčią rezistenciją, o apie konkrečius žmones.Todėl sakyčiau: jei filmas leidžia pajusti emocinę įtampą, tai šis leidinys leidžia ją suprasti. O kai emocija susitinka su dokumentu – atsiranda tikra atmintis.
– Koks šiemet Centro leidybos spektras?
– Mūsų leidyba apima akademines monografijas, dokumentų rinkinius, atsiminimus, albumus, šaltinių publikacijas. Dirbame su profesionaliais istorikais, archyvais, profesionaliais istorinių dokumentų rinkinių sudarytojais. Kartu labai sąmoningai stipriname edukacinę kryptį. Mūsų knygos randa vietą mokyklų bibliotekose, naudojamos istorijos ir pilietiškumo pamokose, tampa diskusijų pagrindu bendruomenėse, tremtinių ir politinių kalinių organizacijose. Galima sakyti, kad mūsų unikalus pasiūlymas – patikimumas ir pritaikomumas. Tai moksliškai pagrįsti, bet skaitomi, pasakojantys leidiniai.
– Kam pirmiausia skirtas Centro stendas mugėje?
– Mokytojams, istorikams, studentams, tremtiniams, politinių kalinių artimiesiems, patriotinėms nevyriausybinėms organizacijoms, bet kartu ir kiekvienam, kuris ieško atsakymo į klausimą: kas mes esame ir kodėl šiandien esame laisvi. Po kiekvieno pristatymo autoriai dalins autografus mūsų stende. Tai galimybė ne tik įsigyti knygą, bet ir pabendrauti su tyrėjais.
– Kodėl verta ateiti į pristatymus, o ne tik nusipirkti knygą?
– Todėl, kad pristatymas – tai gyvas atminties veiksmas. Ten susitinka autorius, liudininkas ir skaitytojas. Ten užsimezga klausimai, kurie galbūt paskui taps naujais tyrimais ar pokalbiais šeimoje. Istorinė atmintis nėra užbaigtas pasakojimas. Ji gyva tol, kol ją pasakojame – ir kol atsiranda žmogus, kuris nori prisiminti.
