Dabar populiaru
Publikuota: 2018 vasario 5d. 20:01

Žymus rašytojas apie gamtą Carlas Safina: „Būti drambliu Afrikoje – visiškas siaubas“

Carlas Safina
Leidyklos nuotr. / Carlas Safina

Gyvename masinio rūšių nykimo eroje. Klimato kaita, gyventojų perteklius, brakonieriavimas – mūsų sukurtame pasaulyje sparčiai mąžta vietos kaimynams – nuostabiems ir vis dar menkai pažintiems gyvūnams.

Mokslininkams šis metas kelia daug prieštaringų jausmų. Ir nors septintoji žymaus gamtosaugininko Carlo Safinos knyga „Anapus žodžių. Ką galvoja ir jaučia gyvūnai“(iš anglų kalbos vertė Gintaras Kaminskas, išleido „Tyto alba“) nėra persmelkta emocijų – ji parašyta remiantis išsamiais tyrimais ir kruopščiais stebėjimais, – elegantiškuose jo sakiniuose juntama nuoširdi meilė gyvūnams. Sunkiai rastume kitą daugiau kaip 500 puslapių ekologijos profesoriaus parašytą tomą, kuris spinduliuotų tokia šiluma.

C.Safiną pirmiausia domina trys rūšys: drambliai, vilkai ir orkos, kurių gyvenimas toks sudėtingas ir socialus, kas Safina juos priskiria prie gyvūnų-individų (angl. „who-animals“). Juos tyrinėdamas gamtosaugininkas nukeliauja iki Ambozelio nacionalinio parko Kenijoje, Jeloustono nacionalinio parko JAV ir Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų pakrantės. Pakeliui jis sutinka išmintingų, atsidavusių, kartais sielvartaujančių vietinių mokslininkų, kurių atradimai pribloškia.

Leidyklos nuotr./Carlas Safina
Leidyklos nuotr./Carlas Safina

Pagrindinė šios „New York Times“ ir „New York Review of Books“ išgirtos knygos mintis – ilgą laiką mokslininkai gyvūnus tyrinėjo iš žalingos „mes prieš juos“ pozicijos. „Idėja, kad kiti gyvūnai neturi minčių ir jausmų – tinkama prielaida naujo mokslo pradžiai. Tačiau nepajudinamas įsitikinimas – tai jau visai kas kita“, – rašo Carlas Safina. Taigi gyvūnų tyrinėjimas ilgą laiką buvo ir žmogaus arogancijos tyrinėjimas bei mūsų tariamo pranašumo įtvirtinimas. Pasak C. Safinos, dar visai neseniai net kompetentingos prielaidos apie gyvūnų motyvaciją galėjo sugriauti asmeninę profesinę karjerą.

Laimė, visa tai pamažu keičiasi, ir knygos „Anapus žodžių“ tikslas – apversti aukštyn kojomis mūsų ribotą supratimą apie tai, ką gali gyvūnai. „Žmogus nėra visų daiktų matas“, – autoriui tvirtina Cynthia Moss, legendinė kovotoja už dramblių teises. Perskaitę šią knygą sužinosite: kai kurie gyvūnai turi tokių pažintinių gebėjimų, iki kurių mums, žmonėms, dar toli.

Carlas Safina rašo apie orkas ir delfinus, kurie sugeba skaityti mintis – tarkim, padeda tyrinėtojams išeiti iš rūko, – ir vieną dramblių tyrinėtoją, įsitikinusį, kad jo mylimi gyvūnai gali tą patį. Jis rašo apie dramblių tyrinėtojus, kurie išmoko suprasti, kad dramblys netoliese, nors jo nesimato ir nesigirdi („manau, mes girdime jų ikigarsinius signalus“, – teigia vienas iš jų), ir apie du šimpanzių patinus, susikibusius už rankų ir kartu besigėrinčius saulėlydžiu Tanzanijoje.

„Anapus žodžių“ autorių Carlą Safiną kalbina žurnalistė, tinklaraštininkė Ellie Shechet

– Kada susidomėjote ekologija?

– Gimiau Brukline, mano tėvas augino kanarėles. Mūsų namuose visada būdavo paukščių. Sulaukęs septynerių mūsų daugiabučio namo kiemo pašiūrėje pradėjau auginti balandžius. Kiekvienas iš jų turėjo po dėžutę su lizdeliu. Kiekviena porelė kasdien išlįsdavo paskraidyti, paskui parskrisdavo namo, vakarieniaudavo ir rūpindavosi savo mažyliais. O kitoje kiemo pusėje stovėjo mūsų daugiabutis, kuriame irgi turėjome po mažą kambarėlį; kiekvieną dieną suaugusieji kažkur išeidavo, paskui pareidavo, vakarieniaudavo ir rūpindavosi savo mažyliais. Dar nieko nenutuokdamas apie skirtumus tarp žmonių ir gyvūnų, aš jau žinojau, kad iš esmės mes tokie patys.

Dar nieko nenutuokdamas apie skirtumus tarp žmonių ir gyvūnų, aš jau žinojau, kad iš esmės mes tokie patys.

– Nesugebėdami bendrauti su gyvūnais, bet puikiai susišnekėdami tarpusavyje, priėjome išvadą, kad vidinis gyvūnų gyvenimas kur kas paprastesnis už mūsiškį. Bet ar tikrai, perfrazuojant Jūsų knygos pavadinimą, žodžiai tokie svarbūs?

– Mes iš tiesų pernelyg juos sureikšminame. Didžioji dalis empatijos ir daugelis mūsų minčių atsiranda be žodžių, kaip ir mūsų kasdieniai veiksmai. Vairuodamas automobilį juk nesakote „štai dar vienasautomobilis“, tiesiog pamatote automobilį ir į jį reaguojate. Mums patiems atrodo, kad ištisai vartojame žodžius, tačiau iš tikrųjų dažnai apsieiname be jų. Mūsų meilės, pykčio ar baimės jausmai labai panašūs į gyvūnų – įsijungia panašios smegenų dalys, užplūsta panašūs hormonai. Tik jie, pajutę jausmą, neapvynioja juo storu žodžių sluoksniu.

– Man taip pat pasirodė įdomi Jūsų mintis, kad žodžiai gali trukdyti.

– Jie iš tiesų trukdo. Aišku, jie mums padeda dalintis informacija, tačiau jų klausydami visą laiką tikriname, ar žmogus mums nemeluoja. Taigi yra žodžiai ir yra kiti būdai patikrinti, ar tie žodžiai iš tiesų atspindi tikrovę; turėdami žodžius, dažnai panaudojame juos melui.

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

– Knygoje „Anapus žodžių“ daug dėmesio skiriate intelektui. Pasak Jūsų, pati mintis vertinti gyvūno intelektą – kai nesugebame įvertinti net žmogaus intelekto – yra niekinė. Kas leidžia laikyti gyvūną individu?

– Gyvūnai-individai buriasi į socialines grupes, kuriose mezga santykius su kitais individais. Šimpanzė ir dramblys yra individai, bet uodas – ne, nes jis, kiek man žinoma, nemezga jokių socialinių santykių. Kaip ir silkė tūkstantiniame silkių guote, neturinti jokių nuolatinių kompanionių ir jokių santykių su savo palikuonimis – nors šis socialinės struktūros komentaras jokiu būdu nereiškia, kad silkė nėra stebuklingas ir gražus gyvūnas.

Yra ir tokių gyvūnų, kurie mezga tik trumpalaikius santykius – kaip stirna ir jos stirniukai, kartu gyvenantys apie metus. Kaip ir viskas gyvenime, individualumo idėja egzistuoja kontinuume. Tačiau gyvūnai, kuriuos aprašau šioje knygoje, visada gyvena sudėtingomis socialinėmis grupėmis ir visą gyvenimą yra susiję su kitais individais.

– Dvi iš trijų knygoje aprašomų rūšių (drambliai ir orkos) gyvena matriarchatinėse bendruomenėse. Kaip manote, ar yra ryšys tarp aukšto socialinio intelekto ir moteriškos lyderystės?

Gyvūnai, kuriuos aprašau šioje knygoje, visada gyvena sudėtingomis socialinėmis grupėmis ir visą gyvenimą yra susiję su kitais individais.

– Aš taip nesakyčiau. Manau, kad esama ryšio tarp aukšto socialinio intelekto ir struktūruotų socialinių grupių: jei skirtingi individai tau yra skirtingai svarbūs, jūsų santykiai tampa labiau niuansuoti.

Kita vertus, matriarchatinėse bendruomenėse atmosfera man atrodo kur kas malonesnė! Didžiausias kontrastas tarp šimpanzių ir bonobų: šie primatai labai panašūs, tik vieniems vadovauja patelės, kitiems – patinai. Patinai elgiasi patiniškai – jų bendruomenėse daug agresijos, daug kautynių, ir tai apriboja jų, kaip bendruomenės, galimybes. Neabejoju, kad tą patį galima pasakyti apie žmones. Nors pats esu patinas, bet patiniškumas man ne itin prie širdies.

– Perskaičius Jūsų knygą pati stipriausia reakcija buvo pavydas. Gyventi tyrinėjant gyvūnus – kas tai per profesija? Ar joje esama trupinėlio nirvanos, kuri atperka sielvartą ir rūpestį?

– Na, sielvarto ir rūpesčio šiame darbe tikrai per akis. Bet patiriu ir stiprų ryšį su grožiu bei įvairovės jausmą. Pasaulis ima atrodyti kur kas gyvesnis, kai supranti, kad aplinkui tave gyvena ir kiti padarai. Apima nepaprastas ramybės jausmas suvokus, jog visa ši gyvastis egzistuoja neįtikėtinai ilgą laiką ir kažkokiu nesuprantamu būdu suteikė pradžią ir mums patiems.

Pasaulis iš tiesų pradeda atrodyti kaip stebuklinga ir sakrali vieta, nes mes ne šiaip važinėjame apsipirkti ir sėdime prie darbo stalo, suprantate? Esame atėję iš amžiaus glūdumų ir susiję su visais aplinkui vykstančiais dalykais – nors per pastarąjį šimtmetį smarkiai nuo jų atitrūkome. Bet iš tikrųjų tie ryšiai svarbūs, nepaisant to, ar mes juos įsisąmoniname.

– Man pasirodė įdomu, kad mokslininkai, su kuriais dirbate, atkreipia dėmesį į netikėtus dalykus, kurie nebūtinai moksliškai patikrinti – tarkim, dramblių mimiką. Tai kas gi tie žmonės, gyvenantys visuomenės užribyje, įsimaišę tarp dramblių, vilkų, šimpanzių? Ar jie kažkuo skiriasi nuo mūsų?

– Na, jie kur kas malonesni už šiaip pilietį. Būti jų draugijoje – fantastiškai smagu. Dirbdami šie žmonės būna labai rimti ir disciplinuoti, užtat po darbo – labai paprasti ir draugiški. Manau, jie iš tiesų regi gilesnius realybės klodus. Darbo klausimai, kuriuos jie nešiojasi galvoje – toli gražu ne susirūpinimas dėl kompanijos ketvirčio metų pelno ar varžybos su rinkos konkurentais. Jų galvose – supratimas, kaip veikia šis pasaulis: vandens ciklai, geologinė istorija, organizmo funkcijos… Taigi jų požiūris į pasaulį kitoks nei daugumos.

– Jūsų knygoje pabrėžiate, kad negalime tvirtai žinoti, apie ką galvoja, tarkim, orka, tegalime daryti patirtimi grįstus mokslinius spėjimus. Tačiau toje pačioje knygoje radau ir neįtikėtiną dalyką, jog kai kurie banginių šeimos nariai – tos pačios orkos – gali skaityti mintis. Ar tikite, kad gyvūnams pasiekiami gilesni sąmonės lygmenys nei mums, žmonėms?

– Kodėl gi ne. Visų pirma, iki 1960 m. mes net nenutuokėme, kad jie turi povandeninio orientavimosi sistemą. Galbūt su jais vyksta ir kažkas kito, ko mes tiesiog nesuprantame. Esti įrodymų, kad jie gali skaityti mintis. Kaipgi čia yra? Ar tai klaida, ar mes tiesiog dar nesuprantame, kaip jie tai daro? Nežinau. Neseniai skaičiau, kad buvo atrasta nauja orkų smegenų dalis, kurios žmonės neturi – galbūt ji ir leidžia daryti kažką, ko žmonės nedaro. Bet tai – paslaptis. Kol kas nenoriu daugiau į tai gilintis, bet ir nenoriu visiškai to atmesti.

– Knygoje užsimenate, kad šiais laikais būti drambliu Afrikoje – visiškas siaubas. „Nuo romėnų laikų žmonės sumažino Afrikos dramblių populiaciją maždaug 99 procentų“, – rašote. Panašu, kad visą tūkstantį metų vyko lėtas dramblių genocidas.Tačiau drambliai vis dar nėra agresyvūs žmonėms arba vienas kitam, jie švelnūs ir mėgsta žaisti. Kaip tai įmanoma?

– Atsakymo neturiu. Mąsčiau, kad kažkas panašaus vyksta ir su žmonėmis – prisiminkime kad ir Londoną Antrojo pasaulinio karo metais, kai ištisi miesto kvartalai buvo sulyginti su žeme, bet žmonės karą išgyveno. Ir ką gi jie veikė tuos keletą metų, kol baigėsi karas? Juk jiems reikėjo ir dirbti, ir valgyti. Jiems reikėjo kažkokiu būdu neprarasti žmogiškumo – panašu, kad tas pat tinka ir gyvūnams. Matome, kaip keičiasi jų elgesys: kaip jie bijo kai kurių žmonių, vengia lankytis tam tikrose vietose, kaip smurtas išdrasko jų šeimas. Tačiau gilumoje jie stengiasi išlikti savimi – kaip ir mes stengiamės išlikti savimi, nepaisant vykstančių siaubingų dalykų.

– Pagrindiniai Afrikos dramblių ir raganosių priešai – brakonieriai, tačiau minios įtūžis pastaruoju metu nukrypo į trofėjų medžiotojus, kurie moka tūkstančius dolerių, kad galėtų pašaudyti dramblių, raganosių, liūtų ir kitų žvėrių. Dauguma šių medžiotojų ir juos remiančių organizacijų tiki esą gamtosaugininkai, nes medžioklė atneša daug pinigų. Kaip manote, ar trofėjų medžioklė – beprasmiškas blogis, ar tiesiog kvailystė?

– Manau, tai kvailystė. Visiška beprasmybė. Man nesuvokiama, kaip žmonės suploja šitiek pinigų, kad kažkur nukaktų, nusižiūrėtų gyvūną ir nuspaustų gaiduką, užuot už tuos pinigus nuvykę į tą pačią vietą, nusižiūrėję tą patį gyvūną ir padarę puikią jo nuotrauką – tiesa, tam reikia kur kas daugiau gabumų. Aš tiesiog nesuvokiu, kam naikinti tai, ką randi.

Iš dalies galiu suprasti medžioklę ir žudymą – tai kita motyvacija. Bet eiti ir žudyti didžiulį, įspūdingą gyvūną vien tam, kad užsidėtum varnelę jį nužudęs – šito aš visiškai nesuprantu. Tai labai keista.

– Keičiantis klimatui, tokioms rūšims kaip drambliai ir orkos grėsmę kelia ne tik brakonieriavimas, bet ir nauji veiksniai, kurių tikriausiai negalime kontroliuoti. Ar turite vilčių dėl šių gyvūnų ateities? Ar jie sugebės prisitaikyti?

– Manau, kad auganti žmonijos populiacija neabejotinai turės neigiamų pasekmių drambliams – tiesą sakant, turi jau dabar. Nežinau, ar artimiausius porą šimtmečių drambliams pavyks išgyventi. Greičiausiai taip, tik jų gerokai sumažės. Visi tie gyvūnai lengvai prisitaiko prie klimato pokyčių, nes jiems teko patirti daug klimato pokyčių praeityje, nors jų eiga būdavo kur kas lėtesnė. Dauguma gyvūnų klajoja iš vietos į vietą, tad vienoms populiacijoms pasiseka prasčiau, kitoms – geriau.

Keičiantis klimatui orkos vandenyne irgi persikelia į kitą platumą. Tačiau rimtų pasekmių jų populiacijai turi vandenyno rūgštėjimas. Sunku nuspėti, kas išliks, o kas išnyks. Yra daug nežinomųjų. Manau, Azijos dramblių situacija daug blogesnė nei jų afrikinių brolių. Laukinėje gamtoje jų belikę apie 30 tūkstančių, o Afrikoje – apie pusę milijono. Kita vertus, Azijos žmonių požiūris į dramblius kitoks: mažiau brakonieriavimo, mažiau priešiškumo.

– Kaip manote, iš etinio požiūrio taško: ar verčiau leisti rūšiai natūraliai išnykti, ar reikėtų sukurti dirbtinę aplinką – uždaryti į zoologijos sodus?

– Na, gamtoje nebūtų nieko neetiško, jei viena ar kita rūšis išnyktų. Tačiau mes, žmonės, sukūrėme pasaulį, kuriame gyvūnai nyksta tūkstantį kartų greičiau nei ankstesniais laikais. Mes perimame jų buveines, keičiame jų klimatą, vagiame jų maistą. Čia nėra nieko etiško, todėl manau, kad turėtume stengtis užkirsti kelią išnykimui, nes mes patys jį ir sukeliame.

Daugelis gyvūnų su mumis elgiasi taip, lyg jie suprastų, kad mes sąmoningi, kad mes suprantame. Šiuo atžvilgiu jie už mus pranašesni.

Daugybė gyvūnų šiais laikais sutinkami tik parkuose. Nemanau, kad tai gerai, bet tikiu, jog blogiau būtų leisti jiems išnykti. Zoologijos sodas negali atstoti gyvenimo tikrame pasaulyje, ir manau, kad dirbtinai sukurtomis sąlygomis jokia rūšis ilgai neištemps. Zoologijos sodas gali būti laikinas sprendimas beviltiškoje situacijoje, kaip Kalifornijos kondorų atveju – paskutiniai šeši buvo sugauti ir apgyvendinti zoologijos sode, nes visa rūšis baigė išmirti nuo apsinuodijimo švinu. Juos apgyvendino zoologijos sode, padėjo jiems veistis ir vėl paleido į laisvę. Idėja yra tokia: ištaisyti padėtį ir paleisti gyvūnus atgal į laisvę.

– Vienas iš nuostabiausių Jūsų knygoje aprašytų dalykų – nepaaiškinamas dramblių ir orkų atsargumas ir santūrumas bendraujant su žmonėmis – ir tiktai žmonėmis. Leidote suprasti, kad priežastis lieka nesuprantama, bet gal turite hipotezių? Galbūt jie supranta, kad nuskriaudę mus nukentėtų patys?

– Visai galimas daiktas, kad jie tai supranta. Nebūtinai taip ir yra, bet gali būti. Aš pats mąstau paprasčiau: galbūt ryšio mezgimas su žmonėmis jiems yra nepažįstamas dalykas, taigi jie vengia daryti tai, ko nesupranta, nes rezultatai gali būti nenuspėjami. Kad ir kaip būtų, pažįstu daugybę žmonių, plaukiojusių kajakais ir vandenyje susidūrusių su orkomis, o juk orkos didžiulės, ir kai kurios iš jų minta žinduoliais. Man pasirodė labai keista, kad jos nepuolė žmonių.

Daugelis gyvūnų su mumis elgiasi taip, lyg jie suprastų, kad mes sąmoningi, kad mes suprantame. Šiuo atžvilgiu jie už mus pranašesni. Pastaruoju metu teko girdėti istorijų apie mantas, įsipainiojusias žvejų tinkluose: jos priplaukia prie nardytojų ir leidžiasi išpainiojamos, o kartais ilgam lieka plaukioti ratais aplink savo gelbėtojus. Tarsi jos tiksliai žinotų, ko joms reikia, suprastų, kad mes galime joms padėti, o paskui už gerą darbą atsidėkotų. Būtų suprantama, jei taip elgtųsi dramblys, bet manta... Žinote, mantos – labai simpatiškos žuvys. Sakyčiau, žuvys nusipelno kur kas daugiau pagarbos už žmogų. Keista, kad mūsų planetos kognityvinėje realybėje vyksta daug daugiau, nei žmonės mano.

Pagal jezebel.com parengė Emilija Ferdmanaitė

Temos: 2 Knyga Literatūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Nauji požeminiai konteineriai Vilniuje: bus patogu ar drums gyventojų ramybę?

Aktualu

Audringa „Putino virėjo“ J.Prigožino jaunystė: vagystės, išgertuvės su paaugliais ir kalėjimas

Aktualu

Orai.lt: darganą papildys vėtra

Verslas

Buvęs Estijos premjeras Taavi Roivas: kai Lietuva mus aplenkia, priimame tai kaip iššūkį

Pasaulis kišenėje

Raudona plyta pamena Šiaurės Lietuvos miestelių klestėjimo laikus

Aktualu

Kremliaus kritikui A.Navalnui skirta dar 20 parų arešto

Vardai

Prancūzijos ambasadoriaus atsisveikinimo vakare – svečių padėka už „protokolo laužymą“

24sek

Broliai Ballai sugrįžo į Lietuvą – iš autobuso tiesiai į greito maisto restoraną

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežiui Pranciškui ranką spaudęs vienuolis: „Iš arti matyti, kokią sunkią naštą jis neša“

Gazas

Koks likimas laukia „Fiat“, po Lietuvą vežiojusio popiežių Pranciškų?

Aktualu

V.Ušackas: pralošus pirminius partijos rinkimus vargu, ar galima laimėti nacionalinius

Vardai

Žuvusio modelio mamą įskaudino kalbos apie mįslingą vaizdo įrašą: „Tai juodina mano dukrą“

Aktualu

Popiežiaus vizitas Agluonoje yra ypatingesnis nei Rygos lankymas

Gyvenimas

Tai – labai garsi optinė iliuzija, bet ar žinote, kas ją sukūrė ir kuo ji sudomino psichologus?

Sportas

„The Best“: C.Ronaldo nukarūnuotas – geriausiu metų futbolininku tapo L.Modričius

Aktualu

I.Šimonytė: mano lyginimas su D.Grybauskaite – tobula klišė

Vardai

Su vyro šmeižtu Mia nesitaikys: „Jis turi manęs miegančios nuogos nuotraukų, kuriomis grasina“

Popiežiaus vizitas Aktualu

Dalia Grybauskaitė giria popiežiaus drąsą reformuoti Bažnyčią

Aktualu

Norvegija iškvietė Norvegijos ambasadorių dėl „šnipo“ arešto

Gyvenimas

„Christian Dior“ įspūdingu šou su baleto šokėjais pradėjo Paryžiaus mados savaitę

Naujienos

Aktualu

Nauji požeminiai konteineriai Vilniuje: bus patogu ar drums gyventojų ramybę?

Aktualu

Vytautas Plečkaitis: Kada kris Vokietijos kanclerės A.Merkel Vyriausybė?

Aktualu

Orai.lt: darganą papildys vėtra

Gazas

Skaitytojas užfiksavo chaosą Vilniuje: „Porsche“ kerta ištisinę liniją, BMW lekia per raudoną

Aktualu

Audringa „Putino virėjo“ J.Prigožino jaunystė: vagystės, išgertuvės su paaugliais ir kalėjimas

Pasaulis kišenėje

Vieni gražiausių Lenkijos rūmų – pasakiška Mošnos pilis su 99 bokšteliais

Verslas

Buvęs Estijos premjeras Taavi Roivas: kai Lietuva mus aplenkia, priimame tai kaip iššūkį

Pasaulis kišenėje

Raudona plyta pamena Šiaurės Lietuvos miestelių klestėjimo laikus

Aktualu

Kremliaus kritikui A.Navalnui skirta dar 20 parų arešto

Vardai

Prancūzijos ambasadoriaus atsisveikinimo vakare – svečių padėka už „protokolo laužymą“

Popiežiaus vizitas Aktualu

Popiežiui Pranciškui ranką spaudęs vienuolis: „Iš arti matyti, kokią sunkią naštą jis neša“

Vardai

Žuvusio modelio mamą įskaudino kalbos apie mįslingą vaizdo įrašą: „Tai juodina mano dukrą“

Aktualu

Popiežiaus vizitas Agluonoje yra ypatingesnis nei Rygos lankymas

Vardai

Su vyro šmeižtu Mia nesitaikys: „Jis turi manęs miegančios nuogos nuotraukų, kuriomis grasina“

Gyvenimas

Tai – labai garsi optinė iliuzija, bet ar žinote, kas ją sukūrė ir kuo ji sudomino psichologus?

Sportas

„The Best“: C.Ronaldo nukarūnuotas – geriausiu metų futbolininku tapo L.Modričius

Aktualu

I.Šimonytė: mano lyginimas su D.Grybauskaite – tobula klišė

Gazas

Koks likimas laukia „Fiat“, po Lietuvą vežiojusio popiežių Pranciškų?

24sek

Broliai Ballai sugrįžo į Lietuvą – iš autobuso tiesiai į greito maisto restoraną

Aktualu

V.Ušackas: pralošus pirminius partijos rinkimus vargu, ar galima laimėti nacionalinius

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų