– O kaip (iš kur?), Andriau, jūsų galvoje atsiranda daina?
– A.Kaniava: Čia labai sunkus klausimas, į kurį atsakinėju daugybę metų, ir kiekvieną kartą skirtingai. Vieną kartą – nuoširdžiai, kitą kartą – ne, nes aš dar ir pats nuoširdžiai neišsiaiškinau, ir matyt vargiai išsiaiškinsiu... (juokiasi)
...nes aš kartais nesuprantu, kodėl jos negimsta! (juokiasi). Jau matai, kad ji turėtų būti, bet jos nėra. Tada gimsta kita, bet į ją nekreipi dėmesio, nes tau reikėjo anos, o anos nėra...
– Kiek dainų, kurias parašote, pasiekia sceną?
– A.Kaniava: Ai, pas mane, žinokit, reitingai yra. Jos turi išsikovoti savo vietą (juokiasi). Aš pabandau visas po truputį, bet kartais jos nepateisina vilčių, ir viskas.
– A.Storpirštis: O ką tada, meti? (red. kreipiasi į A.Kaniavą)
– A.Kaniava: Metu. Kartais, po to vėl prie jų sugrįžtu. Pagalvoju, kad ne daina kalta, o aš. Kažką reikia pridėti, o gal nuimti. Kartais būna sugrąžini tą dainą po kurio laiko.
Nėra tokių, kurios taip kažkur dingtų. Jos paguli, po to tu jas apsuki kitu kampu ir žiūri, jog jau galima kitaip.
– Ar sunku bardui iš „nematomybės“ išlįsti į didžiąją sceną?
– A.Storpirštis: Ne. Bent jau pabandyti – tikrai ne. Esame labai nedidelė šalis, o galimybių ir renginių jaunoms grupėms ir atlikėjams yra pilna. Tačiau ne tavęs turi ieškoti, bet tu pats turi susirasti.
O jeigu sėdi bute ir groji gitara, kaip tu tikiesi, kad tave pastebės? Manai, jog gatvėje einantis žmogus ims šaukti: „ĖĖĖĖ, išlįsk! Kas tu?“
– A.Kaniava: ...„Dar!“
– A.Storpirštis: Gėda šaukti iš gatvės. Juk dar kas policiją iškvies (juokiasi).
– Ar išeiti vienam į sceną su instrumentu ir atlikti visą koncertinę programą nėra itin sunkus uždavinys? Grupėje, rodos, visada yra už ko „pasislėpti“...
– A.Kaniava: Ne, žinokit, kartais visai gerai, gali dainuoti ką nori, o ne tai, kas patinka tavo grupės muzikantams.
– Tačiau publika šiandien yra tiek visko persisotinusi. Jai reikia vis daugiau įvairovės...
– A.Semionova: Bardų publika kiek kitokia. Kaskart matau joje labai daug pažįstamų veidų, nors ir nežinau tų žmonių vardų.
– A.Kaniava: Tuos pačius žmones ir aš koncertuose matau nuo scenos.
– A.Semionova: Jie nori kitokio pokalbio, kitokio įsiklausymo.
