Nuogo kūno Lion Ceccah savo kūryboje nevengia, ir kaip prisipažįsta, tai nėra vien provokacija ar žaidimas. Šiame pokalbyje jis leidžia pamatyti, kaip iš kompleksų, nuostatų ir kasdienybės sluoksnių gimsta kūno laisvė – akimirka, kai paspaudus nematomą mygtuką kūnas tampa menu.
– Kada pirmą kartą pajutai, kad tavo kūnas pats gali tapti menu?
– Nėra tikslaus pirmo karto, kai pajunti kūną. Tai ateina palaipsniui – bręstant, išsivaduojant iš vaikystės traumų, nusistatymų prieš kūną, išmoktų iš kompleksų turinčių senelių, tėvų ir visuomenės. Jis tampa menu tuo momentu, kai tu nusprendi kad jis yra menas, tarsi įjungus kažkokį nematomą mygtuką – tu pradedi šokti, dainuoti, pozuoti be jokių nuomonių ir sąlygų. Tai ir yra menas.
– Ar tau kūnas yra drobė, kurią nuolat perpieši, ar labiau eksponatas, kurį rodai kitiems?
– Ir tai, ir tai. Čia nėra atskirties. Visą gyvenimą mūsų kūnai yra asmeninės drobės, kurios renka tam tikrus gyvenimo „potėpius“: randus, strijas, spuogus, pigmentinės dėmes, raukšles. Kiekvieną dieną kūnas tampa vis nauju eksponatu, kurį mes rodome – arba ne. Aš kūną rodau tada, kai jaučiuosi, kad noriu jį rodyti. Scenoje tai mano išraiškos įrankis – kaip ir balsas ar rūbas.
– Kaip skiriasi jausmas būti scenoje su muzika ir „scenoje“ su savo kūnu – ar tai skirtingos patirtys?
– Scenoje abu dalykai susilieja. Muzika – valdovas, o kūnas – įrankis, per kurį tas valdovas veikia.
– Kur yra riba tarp nuogumo kaip provokacijos ir nuogumo kaip meno?
– Ribos čia nelabai gali būti, nes, manau, visas menas yra tam tikra provokacija – kvietimas į pasaulį pažiūrėti menininko akimis. Provokuojantis atsimerkti ir sustoti, atsibusti ir atsiminti. Menas taip pat yra intymus, kaip ir nuogas kūnas.
– Ar kada nors jautiesi, kad tavo kūnas „kalba“ garsiau nei tavo muzika?
– Galbūt. Bet niekad tam ir nesipriešinu. Vieną dieną norisi veikti tiesiog tyloje, šokant nuogam, kitą – sėdžiu sukaustytas ir dainuoju. Viskam yra savas laikas. Balansas. Arba gražus chaosas.
– Kiek kūryboje tau svarbus kontrolės jausmas valdant kūną, jo įvaizdį? Ar leidi jam pačiam „pasakoti“ istoriją?
– Čia painus klausimas. Jeigu yra tam tikri rėmai ir noras pasakyti kažką per trumpą laiką, tuomet kontrolės reikia – tam, kad kūnas spėtų papasakoti istoriją pagal choreografiją ar pozas.
Tačiau, tarkim, šiuolaikinio šokio improvizacijoje, labai svarbu rasti kūno tėkmę ir tiesiog jį paleisti. Tokiais atvejais kūnas lyg pats pradeda „pasakoti“ ir vesti tave, o iš to gali gimti įdomūs dalykai, apie kuriuos niekad nebūtum pagalvojęs.
– Ar kūno transformacijos (per perukus, kostiumus, įvaizdžius) tau labiau reiškia žaidimą ar terapiją?
– Man žaidimas ir yra terapija.
– Ką tau reiškia dalintis savo kūnu su auditorija? Ar tai dovana, protestas, ar tiesiog dar viena meno forma?
– Viskas kartu. Tai pati geriausia savęs pažinimo dovana, protestas prieš nusistovėjusius ir pasenusius požiūrius, ir meno forma, kurios mokaisi per kūną: išmokdamas tam tikras pozas, stebėdamas, kaip medžiagos slysta oda ir kaulais, kaip makiažas keičia bruožus.
– Ar manai, kad kūnas gali pasakyti tai, ko neįmanoma perteikti žodžiais ar muzika?
– Žodžiais apskritai daug ko neįmanoma pasakyti. Yra visas mokslas apie gestikuliaciją ir kūno kalbą, kuri neturi sienų ir žodžių. Ji yra universali visiems žmonėms ir net gyvūnams. Panašiai yra ir su muzika. Gali nesuprasti kalbos, kuria dainuojama, bet tau tai sukels jausmus, kurie yra nepaaiškinami.
– Kaip manai, ar kūnas, kaip meninė forma keičiasi kartu su tavimi, ar išlieka kažkoks „branduolys“, kuris nekinta?
– Mes kasdien atsikeliame vis su kitu kūnu. Ir tai gražu. Kiekvieną dieną jis tampa nepakartojamu meno kūriniu.
