Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2016 07 31, 14:32

Britų muzikos prodiuseris Luke'as Smithas: Muzikos industriją iškreipė žmonės, kurie siekia vien tik pelno

Liepos mėnesį Lietuvoje viešėjo žymus britų prodiuseris ir pianistas Luke'as Smith'as, dirbęs su tokiomis muzikos žvaigždėmis, kaip Amy Whinehouse, Ericas Claptonas, George'as Michaelas, Whitney Houston. Muzikos inovacijų studijų centre (LMTA) jis vedė meistriškumo kursus „360 Music Mastery“, organizuojamus leidybinės kompanijos „Monokey“. Apie muzikos industrijos užkulisius bei prodiuserio darbą – išskirtinis 15min interviu su L.Smithu.
Luke'as Smithas / Simono Kuzmicko nuotr.
Luke'as Smithas / Simono Kuzmicko nuotr.
Temos: 2 Prodiuseris Muzika

L.Smithą kalbino 15min žurnalistė Laura Kešytė ir muzikos prodiuseris Jonas Mitašiūnas.

L.K.: Galbūt galite pasidalinti keletu minčių, kurios kursų metu jums atrodė svarbios?

– Vienas svarbiausių akcentų, kuriuos stengiausi perteikti auditorijai – nėra neteisingo būdo prodiusuoti muziką. Jei klausytojui patinka jūsų darbas, nesvarbu, kaip jūs tai padarėte – pagal tam tikras nusistovėjusias taisykles ar jas laužydamas, o gal visai jų nesilaikydamas – jūs dirbate gerai.

Tam, kad dirbtumėte ne tik gerai, bet ir efektyviai, jums būtina žinoti vieną esminę taisyklę: jeigu neskirsite pakankamai dėmesio pre-produkcijos metu, teks sugaišti daug laiko post-produkcijai.

Kitaip tariant, jūsų klaidos viename etape atsilieps kitame, ir jeigu jūsų pasirinkimai šiandien nebuvo teisingi, rytoj teks dirbti dvigubai daugiau – investuoti daugiau laiko ir pinigų. Tarkime, užrezervavote įrašų studiją 4-ioms valandoms tikėdamiesi, jog to laiko pakaks partijai įrašyti. Tačiau jeigu įrašai nepavyks, būtent jūs liksite kaltas.

J.M.: Kaip apibrėžtumėte, kas yra muzikos prodiuseris, ir kokios yra jo atsakomybių ribos?

– Mano nuomone, prodiuseris yra pilnai atsakingas už įrašus ir visą įrašų įgyvendinimo procesą, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų apie viena daina, ar pilnas albumas. Jis įsipareigoja muzikos įrašų kompanijai pateikti galutinį produktą.

Jonas Mitašiūnas, Luke'as Smithas, Laura Kešytė / Simono Kuzmicko nuotr.
Jonas Mitašiūnas, Luke'as Smithas, Laura Kešytė / Simono Kuzmicko nuotr.

Žinoma, prodiuseris prodiuseriui nelygu. Yra prodiuserių, kurie kartu yra ir instrumentalistai, todėl patys gali prisidėti įrašų procese. Kiti prodiuseriai ieško galimybių, kaip suvesti teisingus žmones vieningam tikslui, ir jie deleguoja darbus.

Treti, tie, kurių nelaikau gerais prodiuseriais, nežino, ką daro, jie tiesiog manipuliuoja žmonėmis, kurie yra psichologiškai silpnesni ar labiau pažeidžiami, ir su tokiais prodiuseriais jūs dirbti nenorėtumėte.

Jeigu jūsų pasirinkimai šiandien nebuvo teisingi, rytoj teks dirbti dvigubai daugiau – investuoti daugiau laiko ir pinigų.

L.K.: Muzikos industrijoje dirbate daug metų. Kaip, jūsų pastebėjimu, pasikeitė prodiuserio darbas per pastaruosius 10 – 15 metų?

– Daug kas pasikeitė dėl technologijų plėtros. Tarkime, prieš keletą dešimtmečių žmogus, kuris norėjo dirbti aranžuotojo ar prodiuserio darbą, turėjo įgyti muzikinį išsilavinimą, t. y. išmokti pagrindinių muzikinių principų.

Šiandien, jeigu tu turi „Mac'ą“ ir moki naudotis „Garage Band“, tu jau esi prodiuseris. (juokiasi) Tiesa, tai nereiškia, jog tu tikrai išmanai, ką darai. Tačiau šiandien gali garsą išgauti vien tik skaitmeniniu būdu, ir štai – tu jau prodiuseris.

Kas iš esmės pasikeitė? Muzika, kaip amatas, nuvertėjo. Mano nuomone, tai yra didelis praradimas, kai šiandien daugelis kuria muziką ne iš meilės muzikai, bet dėl siekio būti įžymiais. Jie stengiasi kuo greičiau patekti į TV šou laidas, bet ne sukurti kažką, kas įeitų į muzikos istoriją.

Luke'as Smithas / Simono Kuzmicko nuotr.
Luke'as Smithas / Simono Kuzmicko nuotr.

J.M.: Kodėl jauna grupė turėtų ieškoti galimybių dirbti su prodiuseriu vietoj to, kad patys prodiusuotų savo muziką?

Šiandien daugelis kuria muziką ne iš meilės muzikai, bet dėl siekio būti įžymiais.

– Viskas priklauso nuo to, kokią muziką kuriate. Kai kurie žanrai vis dar reikalauja prodiuserio pagalbos – žmogaus, kuris suvaldytų komandą įrašų metu. Žinoma, jeigu jūs dirbate vien tik su skaitmeniniu garsu, tai viena. Tačiau jeigu einate į įrašų studiją, kur sėdi trankiai grojantis būgnininkas, jums reikia žmogaus, kuris gebėtų koordinuoti darbus.

Kaip išgauti norimą garsą? Ar būgnininkas groja pakankamai gerai? Jeigu ne, kaip mes galime išspręsti šią problemą? Galbūt mes vis vien galime išgauti norimą ritmiką, net jeigu būgnininkas nėra pakankamai kompetentingas savo partijai atlikti? Šie ir kiti klausimai yra dažni, ir juos spręsti reikia operatyviai, nes kažkas gi moka už studiją.

Štai tuomet jums ir reikia žmogaus, kuris supranta, kaip ištraukti reikiamą informaciją, norimą garsą, ir tą padaryti subtiliai – išlaikant kūrybinę grupę komforto zonoje.

J.M.: Kas įrašų procese yra atsakingas už skambesio viziją?

– Tai – labai sudėtingas klausimas. Aš, kaip prodiuseris, dirbu su mažiausiai 3 skirtingais žmonėmis tuo pačiu metu. Pirmasis yra muzikantas, kuris yra užsidegęs įrašo kūrimu, ir jis sako: „Šiame įraše aš norėčiau šiek tiek būgnų ir boso, ir man patinka klasikinių instrumentų tikroviškumas“.

Antrasis – vadybininkas, kuris gali turėti kitokią viziją nei muzikantas, tau sako: „Taip, tai, ką jis [muzikantas – red.] tau sako, yra klaidinga, aš esu vadybininkas, ir aš norėčiau eiti ta kryptimi“.

Luke'as Smithas, Laura Kešytė / Simono Kuzmicko nuotr.
Luke'as Smithas, Laura Kešytė / Simono Kuzmicko nuotr.

Trečiasis „asmuo“ yra įrašų kompanija, kuri sako: „Mes už tai mokame ir mes iš to norėtume uždirbti. Tai, ką sako muzikantas ir vadybininkas, yra visiška nesąmonė, ir mes norėtume, kad tai būtų įgyvendinta mūsų būdu.“

Štai ir turime nepavydėtiną situaciją (juokiasi). Jeigu aš klausyčiau įrašų kompanijos ir neatsižvelgčiau į kitų pastabas, tuomet muzikantas man sakys: „Tai – ne mano muzika“, ir mane atleis. Jeigu aš klausysiu tik vadybininko, susipyksiu ir su muzikantu, ir su įrašų kompanija, ir ši neduos mums finansavimo.

Taigi, mano darbas, šiuo atveju, integruoti visų trijų šalių norus ir pastabas į vieną bendrą viziją. Tai, iš dalies, politiko darbas (juokiasi).

L.K.: Rodos, tam reikia ne tik diplomato, bet ir psichologo kompetencijų!

– Tikrai taip (juokiasi)! Juk dirbi su žmonėmis, kurie viename ar kitame gyvenimo etape susiduria su asmeninėmis problemomis. Pavyzdžiui, ką tik išsiskyrė su savo antrąja puse, ir aš suprantu, kad tai nėra diena įrašams. Tai diena, kai reikia tiesiog pasikalbėti apie gyvenimą.

Kartais tokios situacijos tampa kūrybine atspirtimi. Tarkime, tau vokalistė sako: „Aš nekenčiu jo, bet aš vis tiek jį myliu“ [orig. I hate him, but I still love him], ir aš tada sakau: „O! Tai – puikus dainos pavadinimas“, ir mes kartu pradedame rašyti būsimos dainos žodžius.

Luke'as Smithas / Simono Kuzmicko nuotr.
Luke'as Smithas / Simono Kuzmicko nuotr.

J.M.: Kalbant apie dainas, kas jums yra hitas? Ar hitą atrandate vos tik išgirdęs prastos kokybės demo įrašą, ar hitu dainą galite pavadinti tik po viso post-produkcinio proceso?

– Nėra vieno atsakymo į šį klausimą. Tačiau aš, kaip muzikantas, galiu pajusti gerą dainą net iš labai blogos kokybės įrašo. Tačiau tie, kas neturi muzikinio pagrindo, hitą atranda tik pačiame paskutiniame prodiusavimo etape.

Muzikos rinka labai išsikreipė – ją užvaldė mąstymas apie muziką, ne kaip apie meno šaką, bet kaip apie vieną iš būdų susikrauti didelį pelną.

Didžiausia problema kyla tarpininkaujant įrašų kompanijai. Ją atstovaujantis asmuo (red. – A&R person) dažnai nepastebi dainos potencialo. Mat jam pavesta užtikrinti, jog tai būtų tas hitas, į kurį verta investuoti, ir viskas, ką jis (ar ji) girdi – tai blogos kokybės įrašas. Bet juk jei mes nueisime į studiją ir visi atliksime savo darbus, ši daina taps tuo hitu, kuris uždirbs pinigus.

Tiesa yra ta, kad muzikos industriją šiandien valdo žmonės, kurie dažnai net nėra susiję su muzika. Tai – verslo pasaulio atstovai, kurie siekia kuo daugiau uždirbti, ir jų tikslas – pinigai. Dėl šios priežasties muzikos rinka labai išsikreipė – ją užvaldė mąstymas apie muziką, ne kaip apie meno šaką, bet kaip apie vieną iš būdų susikrauti didelį pelną.

Jeigu mes norime susigrąžinti muzikos, kaip meno šakos, kuriai svarbus artistiškumas, kompozicija, atlikimas, industriją, mes, muzikai, turime ją perimti į savo rankas.

Džiaugiuosi, kad tokia linkme po truputį jau judama – šiandien atsirado daug platformų, suteikiančių galimybę muzikantams patiems parduoti savo muziką, tokių kaip „iTunes“, „CD Baby“ ir t.t. Galbūt parduodame mažiau, bet šie pinigai atitenka mums.​

VIDEO: Vidas Bareikis - Babkės

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą