Dabar populiaru
Publikuota: 2018 birželio 30d. 21:34

Domantas Razauskas: „Man patinka perrengti dainas“

Domantas Razauskas
Jono Danielevičiaus nuotr. / Domantas Razauskas

„Jeigu pajuntu, kad kūrinys man tampa rutina ir aš jį imu atlikti mechaniškai, iš karto išmetu dainą iš grojaraščių. Ji nebeatliekama. Aš turiu turėti kontaktą su kūriniu. Net jeigu dainuoju kažkieno kito dainą, turiu ją jausti“ – pokalbį apie kūrybą pradeda muzikantas Domantas Razauskas. Kartu su grupe prieš kelis mėnesius jis išleido albumą „Vos vos“.

– Naujausias jūsų albumas vadinasi „Vos vos“. Kaip ir pavadinime, dainos jame yra vos vos kitokio skambesio, nei prieš tai buvusiuose kūriniuose. Kodėl?

– Mes su grupe jau seniai koncertuose grojame visiškai kitaip, nei mums pavyksta užfiksuoti įrašuose. Grodami mes siautėjame, improvizuojame, vyksta gaivališkos koncertinės sesijos. Ten būna visko – nuo laisvo džiazo iki avangardinių eksperimentų. Tai sunkiai užfiksuojama. Ir štai pagaliau mums pavyko įrašyti tai, ką mes grojame pastaruosius metus su dabartine grupe. Buvau pasiilgęs to gitarinio skambesio.

– Sakot, kad grodami šėldavote ir improvizuodavote. Koks įspūdis patiems klausytis albumo, kai visi eksperimentai sustingę ir užfiksuoti?

– Kai pasišneku su džiazo muzikantais, tai jie labai gerai supranta tą jausmą, kai po albumo įrašymo tampi tarsi įpareigotas groti taip, kaip yra įraše. Mes su grupe paklausėme albumo, mums patiko, bet tada pasitarėme – ar tikrai turime būtent taip ir groti visada? Gal ne. Tad mes nutraukėme šitą programą po albumo ir nusprendėme, kad eisime toliau, link kažko kito. Jau dėliojamės naujus kūrinius.

– Sunku surasti žmones, su kuriais būtų paprasta dirbti, kurie taip pat žiūrėtų į grupę ir jos tikslus?

– Būna visko, visi su savu požiūriu. Bet aš esu gana griežtos monarchinės grupės struktūros šalininkas. Manau, kad tai yra vienintelis kelias susitarti. Aš atnešu kūrinį ir beveik nesileidžiu į kompromisus. Žinau, kaip ta daina turi skambėti.

Žinoma, aranžuojame, priimame sprendimus, lipdome. Kažkas dainai tinka, kažkas – ne. Bet nėra taip, kad kurtume visi kartu. Vieni muzikantai ateina, o kiti išeina, niekada nebuvo specialių paieškų. Tai primena kambarį, ir jame vis perstumdomus baldus. Dainos lieka tos pačios, tiesiog jų drabužiai pasikeičia. Bet tas dainų perrengimas man labai patinka.

– Galima tai ir pastebėti. Pavyzdžiui, pačios pirmos jūsų dainos, kurias išgirdau, buvo akustinės. Tada nedvejodama būčiau jus pavadinusi bardu, dainuojamosios poezijos atlikėju. Dabar jau žinau, kad tokio apibūdinimo vengiat. Kodėl?

– Man nesuprantamas toks terminas. Aš nedainuoju poezijos – nevartau eilėraščių rinkinių ir neieškau dainų tekstų. Aš dainuoju savo dainų tekstus, kurie nėra eilėraščiai, jie yra dainų tekstai. Tai du skirtingi pasauliai. Jei imčiau juos skaityti, tai būtų absurdas. Manau, kad ieškoti eilių ir jas dainuoti yra tam tikras nusikaltimas. Eilėraštis yra pats sau pakankamas. Jo nereikia gražinti, nes taip labai lengvai galima sugadinti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Domantas Razauskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Domantas Razauskas

– Radau internete, kad iš viso esate sukūręs apie 150 dainų ir visoms joms tekstus rašėte pats. Maža to, visos jos – lietuvių kalba. Gana neįprasta šiomis dienomis, kai dauguma kuria anglų kalba.

– Galbūt ir aš esu angliškų parašęs, bet tai buvo dar mokykloje. Man labai keista pradėti kurti iš karto kažkokia kita kalba. Nors skaitau daugiausia anglų ir rusų kalbomis, negaliu apsimesti taip gerai žinąs ta kalbas. Negaliu taip gerai žinoti visus jų niuansus, kaip lietuvių kalbos, kurios irgi nemoku puikiai.

Apskritai, lietuvių kalba man pati įdomiausia ir visą laiką įdomu sau kažką įrodyti. Aplinkui yra daug bambančių, kad, pavyzdžiui, roko ar bliuzo muzika negali skambėti lietuvių kalba, nes ši tam nėra tinkama. Aš noriu įrodyti – juk gali! Ieškau būdų parungtyniauti su kalba ir manau, kad kartais man visai pavyksta.

– Galbūt tai ir tam tikra patriotizmo forma?

– Tikrai ne. Tiesiog kalba yra visa ko šydas. Ji sąlygoja tai, kaip mes mąstome, nes mes nemokame mąstyti ne kalba, ne sąvokomis. Per kalbą mes egzistuojame, o tuo pačiu metu ji mus riboja ir uždaro į mūsų pasaulius. Man įdomu, kiek aš galiu iš tų pasaulių išsiveržti ir ką galiu su man duotu instrumentu – mano kalba – padaryti.

„Universiteto žurnalistas“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas