– Kaip nusprendėte kurti kartu?
–Justina: Esu dainavusi su Goda kaip jos pritariančioji vokalistė – ir ne tik su ja. Tam tikru metu pajutau, kad toks vaidmuo man nebeteikia įkvėpimo, nebėra įdomus, net ima liūdinti suvokimas, kad stoviu scenoje ne savo pačios koncerte.
Goda man atrodo išskirtinė Lietuvos alternatyviosios muzikos scenoje: nors jos kūryba, regis, artima popmuzikos laukui, ji vis dėlto dažniau suvokiama kaip alternatyva, neformatas. Greičiausiai taip yra dėl ryškių jos eksperimentinių paieškų, kurios praturtina muzikinę kalbą. Būtent dėl to norėjau sukurti galimybę mums su Goda dar kartą susitikti.
– Goda: Man tai buvo nauja ir įdomi patirtis. Visuomet žavėjausi Justinos išskirtiniu skoniu ir potraukiu neįprastai veiklai. Barokinė muzika man atrodė labai specifinė, todėl buvo smalsu prie jos prisiliesti, eksperimentuoti su gitaros garsais.
Tikiu dideliu Justinos potencialu, tad norėjau jai padėti drąsiau žengti į muzikos sferą, o kartu turėjau progą paeksperimentuoti ir pati. Iki tol mano požiūris į muziką buvo gana sustyguotas – dirbau prie savo autorinės kūrybos, kur visada žinojau eigą. Čia atsirado netikėtų posūkių, atradimų, kurių anksčiau sau neleisdavau.
– Ką reiškia performanso pavadinimas „Longing“?
– Goda: Jaučiu savyje daug kūrybinio ilgesio. Mūsų folklore taip pat yra ilgesio ir rymojimo, ypač moterų. Justina pasirodymo esmę susiejo su išilginimu, ištęstumu. Pasirodymas kvietė mane į ištęstumą, įtampos kūrimą. Nors šią mintį įkūnyti man buvo iššūkis, bet tada supratau, kad tam reikia pasiduoti.
–Justina: Man šis žodis koduoja kūrybinę strategiją, kurią pasirinkome pačiam kūriniui – tęstinumą. Tai nėra numeriai, atskiros dainos ar arijos, bet labiau vientisas audinys, kuris yra klampus ir tąsus. Skirtingi sluoksniai persidengia vienas su kitu – jie pereina vienas į kitą, tarsi būtų glaudžiai susiję.
Skambesys taip pat atitinka pavadinimą – žiūrovai kviečiami tarsi į nesibaigiantį, besiplečiantį ir leidžiantį gilintis į save procesą. Ne viskas iki galo yra suplanuota, tačiau tai nėra ir visiškai laisva improvizacija. Tam tikros dalys turi laisvės interpretacijai ir improvizacijai – tai akimirkos, skirtos mūsų ėjimams.
– Ar laikote šį pasirodymą novatorišku?
–Justina: Nemanau. Labiau tiesiog pasitelkiame nuotrupas to, ką sutinkame savo socialinėje aplinkoje, savo pastarųjų metų patirtyse ir kilusiose įžvalgose. Visi juk mėgdžiojame tai, ką jau kur nors esame matę, girdėję, patyrę. Tik bandome tai perleisti per save pasiūlydami savo autentišką miksą.
Tai nėra nauja: galime rasti daugybę įrašų, paremtų mūsų reinterpretuojamo Henry‘io Purcellio kompozicijų džiazo variacijomis. Yra tokių menininkų kaip Steve‘as Katona, Billy‘is Bultheelis, kurie įkvėpimo semiasi iš baroko epochos, tačiau tai, kaip kūriniai interpretuojami – absoliučiai savita ir performatyvu.
Taip ir mes su Goda, nors dar tik pradedame, žengiame į sau naujus vandenis. Mane labai žavi, kai muzikantai pajuda iš savo statikos, savos medijos. Pavyzdžiui, tai labai gražiai Lietuvoje daro ansamblis „Synesthesis“, kompozitorės Jūra Elena Šedytė, Agnė Matulevičiūtė, kompozitorius Artūras Bumšteinas savo kūryboje.
– Kaip šiuolaikinė interpretacija atgaivino baroko muziką jūsų akimis?
– Goda: Nors baroko muzika iš pradžių nebuvo mano skonio, per tekstų analizę ir gilesnį supratimą atradau unikalius kampus ir vertybes. Kai kurios harmonijos buvo nepažįstamos, o nuotaika sunki, bet man tai buvo kaip katarsinė patirtis, leidžianti įsižeminti, o vėliau defragmentuoti ir perkelti energiją į kitą kokybę.
–Justina: Žanrų susipynimas jau buvo būdingas baroko epochai. Pavyzdžiui, opera yra sintetinis žanras, jungiantis skirtingas sritis. Baroko epochos atlikėjai kūrė tarpdiscipliniškai – patys grodavo, dainuodavo, judėdavo ant sceninės mašinerijos. Matau tą laikotarpį kaip tam tikrą avangardą, ieškantį naujų jungčių ir būdų pasisakyti.
– Kaip įsivaizduojat šį žanrų susiliejimą žiūrovų akimis?
–Justina: Atrodo, šiandienos kontekste pavargstame nuo to, kas per daug aišku, jaučiame nuobodulį ir nusivylimą pasauliu. Norisi grįžti prie kažko aiškaus ir saugaus, bet kartu ieškoti būdų, kaip tai pasakyti, nes žiūrovams vis sunkiau išlaikyti dėmesį – viskas turi būti trumpa ir patrauklu akiai. Šiuo atveju skirtingas medijų ir mišrios estetikos pasitelkimas yra labai veiksmingas.
– Goda: Justinai pradėjus studijuoti baroko dainavimą šventėme jos gimtadienį. Pasibuvime jai akompanavo muzikantė, kuri grojo spinetu, mažesne klavesino atmaina, o Justina visiems padainavo – tiesiog apsiblioviau. Buvau sužavėta, kaip kažkas seno, ištraukta į dabartinį kontekstą, staiga gali tapti nauja.
– Kokį ryšį kuriate su auditorija?
– Goda: Kai pasirodėm alternatyvios elektronikos muzikos festivalyje „River Sounds“, pastebėjau, kad Justinos dainavimas privertė žmones susistyguoti ir grįžti į realybę bei sąmoningumą, susidūrus su stipriu ir aiškiu žanru informacijos sraute. Įdomu grožėtis menu, kuris yra tvirtas ir aiškus – skirtingai nuo šiuolaikinės muzikos „makalynės“, kurioje nelabai aišku, apie ką pasakojama.“
–Justina: Pastebiu jausmą, kad Vilniuje jau niekas nebestebina – trūksta atradimo pojūčio. Todėl svarbu, kad pasirodymas vyksta ne tradicinėse baroko muzikos erdvėse, pavyzdžiui, Valdovų rūmuose ar Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Stengiamės sukurti „aktyvų tašką“ ir pažadinti smalsumą, priartindamos baroko muziką prie šiuolaikinės, labiau eksperimentinės muzikos klausytojo. Tai gali tapti atradimu tiems, kurie šiaip nesirinktų eiti į Filharmoniją klausytis baroko.
– Ar tai kvietimas žiūrovui išeiti iš komforto zonos?
– Justina: Pastebiu tendenciją, kad žmonės nori pasigilinti į senesnę muziką – galbūt atsibodo šiuolaikiškumas. Kviečiame žiūrovą praleisti laiką kartu.
– Goda: Manau, tai iššūkis mums pačioms, o žiūrovui tai lyg kvietimas į procesą, kuris vyksta.
– Ką šiame procese sužinojot viena apie kitą?
– Goda: Justina visuomet buvo stipri ir intelektuali moteris, žinanti, ko nori. Tai pasijaučia ir performanse. Analizuodama ji išsirašo informaciją. O aš pirma turiu pajausti, tada galiu analizuoti.
–Justina: Mano protas labiau analitinis, esu įpratusi mąstyti kritiškai. Goda turi labai stiprią prigimtinę, intuityvią jėgą. Manau, kad žmonės jaučia, kad mes pasirodyme kibirkščiuojame, nes susiduria skirtingi poliai – taip viena kitą ir papildome.
