Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 16d. 09:31

Dvynės Saulė ir Auksė iš operos „Saulė ir jūra (Marina)“: dainavimas Venecijoje mus užgrūdino

Opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ Venecijos meno bienalėje, 2019
Andrej Vasilenko nuotr. / Opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ Venecijos meno bienalėje, 2019

Kol šešiolikmetė aplinkosaugos aktyvistė iš Švedijos Greta Thunberg ragina pasaulio lyderius imtis veiksmų dėl klimato kaitos, jos bendraamžės dvynės Saulė ir Auksė Dovydėnaitės operoje „Saulė ir jūra (Marina)“ taip pat atvirai reiškia susirūpinimą dėl mirštančių bičių ir nykstančių koralų. M.K.Čiurlionio menų mokyklos devintokės pasakoja apie patirtis dainuojant Venecijos bienalėje „Auksiniu liūtu“ įvertintoje operoje ir vasaras pas senelius kopinėjant medų, kol bičių dar yra.

Esate nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos devintokės. Ar tai reiškia, jog apsisprendėte ateitį sieti su muzika?

Auksė: Ne, dar tikrai nežinome.

Saulė: Dalis pasirenka kitą kelią, bet nesigaili, kad čia mokėsi. Sako, kad Čiurlionio mokykla davė tiek daug, kad net ir dirbant kitoje srityje galima pritaikyti čia įgytą patirtį.

Auksė: Pats to nenujausdamas čia išmoksti kitokio bendravimo su žmonėmis, išmoksti planuoti laiką ir visai kitokių vertybių nei tik matematikos.

VIDEO: Sun & Sea (Marina) – Venice 2019 official trailer

Ar mokykloje pasirinkote tą pačią specialybę?

Saulė: Taip, abi mokomės chorinio dirigavimo ir dainavimo skyriuje. Lankome ir fortepijono, ir solinio dainavimo, partitūrų skaitymo, solfedžio, muzikos istorijos pamokas. Ši mokykla yra ir bendrojo lavinimo, ir menų mokykla. Mes jau pripratome prie tokio režimo ir pamokų iki vakaro. Tai tapo natūralu, diena neprailgsta.

Grįžusios namo taip pat dainuojate?

Auksė: Oi, grįžtam iš mokyklos ir dainuojam visą laiką, nors mama pro sukąstus dantis sako, kad gal jau gana (juokiasi).

Mes du skirtingi žmonės, tiesiog esame panašios. Todėl manau, kad skiriasi viskas. Pavyzdžiui, aš chore dainuoju altą, o Saulė – sopraną.

O su mama ar dainuojate?

Auksė: Taip, su mama trise lankome Loretos Sungailienės vadovaujamą folkloro ansamblį „Virvytė“.

Saulė: Nors mama ir nesimokė muzikos, bet nuo pat mažumės ėjo į folkloro ansamblį. Pajutusi malonumą muzikai ji norėjo ir mums parodyti, kad tai gali būti smagu, kad pabandytumėm kitą muzikos stilių, dainavimo būdą. Taip pamažu atrandam ir folklorą.

Mama jus lydėjo ir į Veneciją, tikriausiai padeda ir kitose jūsų veiklose. Kaip apibūdintumėte savo ryšį su ja?

Saulė: Mus sieja labai artimas ryšys. Ji tikrai mums daug padeda ir psichologiškai, ir kitaip, bet tikrai negalime jos pavadinti vadybininke (juokiasi).

Auksė: Mama labai jaudinasi, kai ilgai užtrunkame mokykloje, kartais juokauja, jog tuoj prašys, kad mus priimtų į kitą, bet mes nuolat atkalbame ir sakome, kad viskas gerai. Ji labai rūpestinga.

Tačiau mama juk ir įskiepijo meilę muzikai?

Saulė: Viskas vyko labai natūraliai, nėjome į specialius būrelius…

Auksė: Ėjom! Nuo dvejų metukų lankėm „Yamahos“ mokyklėlę. Po to tėtis pamatė, kad mums patinka dainuoti, patinka muzika ir pagalvojo, kad reikėtų mus leisti į Čiurlionio menų mokyklą. Džiaugiamės, kad galime lankyti šią mokyklą, nes jos unikalumas – mokytojai, kurie yra išskirtinės asmenybės. Jie įkvepia ir skatina pažinti muzikos pasaulį.

Kas jus kaip dvynes skiria muzikoje ir gyvenime?

Auksė: Mes du skirtingi žmonės, tiesiog esame panašios. Todėl manau, kad skiriasi viskas. Pavyzdžiui, aš chore dainuoju altą, o Saulė – sopraną.

Saulė: Kiekvienas atranda būdų, kaip mus atskirti, o tada labai įdomu pasiklausyti, kokie jie.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Lietuvoje pasitinkami „Auksinio liūto“ nugalėtojai
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Lietuvoje pasitinkami „Auksinio liūto“ nugalėtojai

O kokie jie?

Auksė: Na, pavyzdžiui, kad Saulė nerūpestingesnė, o aš santūresnė, jautresnė.

Saulė: Taip, sako, kad Auksė įdeda daugiau darbo, daro viską šiek tiek lėčiau…

Auksė: O Saulė padaro viską labai greitai.

Pirmą kartą operoje-performanse „Saulė ir jūra“ pasirodėte jau daugiau nei prieš dvejus metus, kai Nacionalinėje dailės galerijoje buvo pristatyta lietuviška kūrinio versija. Kaip operos menininkės tuomet jus surado?

Auksė: Viskas prasidėjo nuo mūsų ansamblio vadovės Loretos Sungailienės. Menininkės jos pasiteiravo, ar ji pažįsta dainuojančių brolių arba seserų. Loreta pasiūlė mus, tuomet nuėjome į atranką, padainavome ir mus atrinko.

Saulė: Tuo metu dar nebuvo parašytas libretas, tiesiog buvo sugalvota idėja, ieškoma solistų, o pagal juos kuriamas kūrinys. Ypač smagu prisiminti pažintį su kitais solistais. Daugelis jų taip pat baigė Čiurlionio menų mokyklą, sužinojome, kad kai kuriuos mokė tie patys mokytojai, kurie šiandien moko mus.

Auksė: Matėme visą kūrybinę virtuvę, buvo daug arijų, kurios nepamatė dienos šviesos, o ir mes turėjome vieną įdomią partiją.

Gal pamenate, kokia ji buvo?

Auksė: Kai menininkės sužinojo, kad lankome folkloro ansamblį, buvo idėja, kad folkloriškai padainuotumėm vieną dainą apie saulę ir mėnulį, bet galiausiai to buvo atsisakyta.

Galiausiai operoje atliekate „3D sesučių dainą“, kurioje dainuojate apie nykstančius koralus, žuvis ir bites, taip pat apie tai, kaip vienu 3D spausdintuvo mygtuko paspaudimu lengvai būtų galima atkurti visą šį pasaulį – net mamą ir sesę! Ar visos šios eilutės jums artimos? Ar artimas pats kūrinys, būtent taip kalbantis apie klimato ir mūsų aplinkos pokyčius?

Auksė: Kai pirmą kartą perskaitėme šį kūrinį, jis mums iš karto labai „prilipo“. Kad ir kiek kartų dainuotume, galvojame apie tai, kaip perteikti tai, ką išgyvename, ir kitiems. Dainavimas apie bites šitą artumą dar labiau sustiprina, nes kiekvieną vasarą apsilankome pas diedukus, kuriems padedame kopinėti medų ir bulves kasti, ir uogienes virti. Esam labai dėkingos jiems, kad mus supažindino su tuo, nes gali būti, kad ateityje žmonės net nežinos, iš kur tas medus ir iš kur tos bitės.

Saulė: Taip, visur dabar labai populiari ta išnykimo tema, arba galvojimas apie pasaulį po jo išnykimo.

Esate kone vienmetės su klimato kaitos aktyviste, šešiolikmete švede Greta Thunberg. Ar ir jūs jaučiate panašų nerimą dėl ateities ir planetos būklės? Ar palaikote jos raginimą protestuoti ir imtis veiksmų?

Auksė: Mums tikrai rūpi mūsų ateitis, mūsų planeta, sveikata.

Saulė: Tikrai taip. Kai vaikai atsistoja ir sako „ką jūs darot“, tai jau tikrai verčia suklusti. Pamenu, kad prieš trejus metus mokykloje ir aplink ją kartu su dar keliomis draugėmis ėmėme aktyviai rinkti šiukšles, galvojome net iškabinti šiukšlintojus drausminančius plakatus.

Asmeninio archyvo nuotrauka/Saulė ir Auksė Dovydėnaitės
Asmeninio archyvo nuotrauka/Saulė ir Auksė Dovydėnaitės

Manau, kad tai labai svarbi tema, kurios nereikėtų bijoti, o kaip tik apie ją kalbėti ir bandyti kažką keisti, negalvojant, kad nuo manęs vieno niekas nepasikeis. Juk tai vadinamasis „drugelio efektas“ – nereikėtų laukti kažko, nes viskas prasideda nuo labai mažo judesio. Po truputį pradedame galvoti apie šiaudelius, ausų krapštukus, bet tai nereiškia, kad išsprendėme problemą. Noriu tikėti, kad kiekvienas, pažiūrėjęs į pakuotes, šiandien susimąsto, ar jam to reikia.

Lietuvos paviljono atidarymo savaitę, kūrinys kasdien gyvai buvo atliekamas po 9 valandas be pertraukų. Tokiu režimu dainavote šešias dienas iš eilės. Nemenkas iššūkis! Ar pajautėte, kad per tą laiką paaugote ir kaip solistės, ir kaip aktorės, ir kaip žmonės?

Saulė: Ypač kaip žmonės!

Auksė: Išmokom jaustis drąsiau ir laisviau, nebijoti klysti, nebijoti scenos ir kitų žmonių.

Saulė: Operoje išmokom dar daugiau nei pamokoje, nes matėm gyvą procesą. Čia, mokykloje, susipažįstame su skirtinga muzika, turime labiau parodyti vokalą, o operoje – grožį atrasti minimalistinėje muzikoje ir mažuose dalykuose.

Auksė: Ir pats žodis operoje turi didesnę vertę. Tiesa, čia vienodai svarbus ir žodis, ir vaizdas, ir muzika. Jei nepatiri šių trijų dalykų vienu metu, tuomet nejauti ir to efekto, kurį ši opera skleidžia. Esame labai dėkingos menininkėms už šią patirtį, suteiktą galimybę, pasitikėjimą ir draugystę, o visam kolektyvui – už šiltą šeimynišką bendravimą ir visas kartu praleistas akimirkas.

Tik atskridusios su „Auksiniu liūtu“ sakėte, kad praleidote 5 kontrolinius. Ar pavyko pasivyti ir kaip į laimėjimą reagavo bendraklasiai, mokytojai?

Auksė: Taip, atsiskaitėm (juokiasi). Klasiokai sveikino ir labai didžiavosi.

Saulė: Kai grįžom į mokyklą visos mokyklinės kasdienės problemos pradėjo atrodyti tokios paprastos.

O kokie jausmai apėmė sužinojus, kad kūrinys įvertintas tokiu prestižiniu apdovanojimu?

Saulė: Tuo metu man atrodė, o kas dar gali atpirkti tiek daug visų įdėto darbo, tiek pastangų ir tiek dainavimo. Bet dainavimas mus taip užgrūdino, kad dabar atrodo, jog galėtumėm dainuoti ir visą dieną, ir visą naktį (juokiasi).

Auksė: Ta opera mums labai daug davė, nes esame iš tų jautriųjų, kurios turi scenos baimę, bet po tokio intensyvaus dainavimo pamiršti, kad kažkas į tave žiūri.

Saulė: Atrodo, mes net nesuvokėm, koks svarbus tai įvykis. Galų gale, nesam pratusios ir prie paties šiuolaikinio meno konteksto.

Ar prieš tai buvote ką nors girdėjusios apie Venecijos bienalę?

Saulė: Prieš išvykstant nelabai žinojome, kas tai yra. Kai tik sužinojome, kad „Saulę ir jūrą“ atrinko atstovauti Lietuvai Venecijos bienalėje, pradėjome visų klausinėti, kas tai yra, guglinome, kol galiausiai supratom, kad tai beveik meno olimpinės žaidynės. Manau, kad pagaliau apie tai sužinojo ir daugiau žmonių.

Ar per šią vasarą turėjote galimybę pabūti prie tikros jūros?

Auksė: Mes taip mylim jūrą! Galim turkštis valandų valandas! Kai vasarai porai savaičių atvažiavome į Veneciją, gyvenome Lido saloje, kur tikras pliažas buvo penkios minutės nuo mūsų namų. Dar buvome Nidoje, bet šiaip visas vasaras nuo kūdikystės praleidžiame Juodkrantėje, todėl „Saulės ir jūros“ scenografija mums labai artima ir pažįstama.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:07
01:20
02:44

Esports namai