Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 24d. 14:55

Festivalio „Vilnius Punk’88“ jubiliejus: tie kiti pankai

Festivalio „Vilnius punk 88“ trisdešimtmetis 15min recenzija
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Festivalio „Vilnius punk 88“ trisdešimtmetis

Vasarį pristatytame Nėriaus Pečiūros dokumentiniame filme „Lietuva – tai jėga“ vienas iš meninių sprendimų yra „pasendinti“ dabarties Vilniaus vaizdai. Šiandien filmuotos gatvės kadre matomos pro filtrą ir priverčia sutrikti: 2017-ieji čia ar 1987-ieji? Panašiai buvo galima pasijusti rugpjūčio 23-iąją klube „Paviljonas“, kur vyko antrojo pankų festivalio „Vilnius Punk’88“ 30-mečio šventė.

Nepasakytum, kad laikas sustojęs: to meto jaunimas dabar jau turi suaugusių vaikų. Ir kainos štai, nebe kapeikomis: tas kadaise varguolis pankas dabar už du alaus sumoka 7 eurus. Vis dėlto „Paviljone“ jaučiausi kaip praeities inkliuze, niekaip nesusijusiame su dabarties muzikos kultūra.

Alternatyvus istorinis pasakojimas

N. Pečiūra, žinomas kaip garsiausias Lietuvos pankas, pastaraisiais metais daug nuveikė minėdamas ir įamžindamas Lietuvos pankroko pradžią. Labai tikiuosi, kad minėtasis filmas pasieks mokyklas. Moksleiviams, išvargintiems didingo, kunigaikštiško nacionalinio naratyvo, šis santūrus ir smagus do-it-yourself pasakojimas apie panką Varveklį, saugojusį Gedimino pilį, turėtų būti ypač artimas ir įkvepiantis.

Nors pankrokas Vakaruose buvo pabrėžtinai kairysis, sovietiniame pasaulyje jis tapo dešiniuoju, nacionalistiniu. Tas pats Varveklis sakosi dar 14-os metų pasidaręs Gediminaičių stulpų tatuiruotę. Aplinkybės diktavo savas taisykles. Dabar heroizuojamas maištas prieš santvarką dažniau buvo karnavalinis: „Tiesiog ieškodavom, kur koks protestas vyksta.“ Pankrokas suteikė stilių ir formą jaunimo laisvalaikiui, o kartu ir įkvėpdavo politiškai reikšmingiems poelgiams.

VIDEO: Filmo „Lietuva – tai jėga“ anonsas

Jei tada užtekdavo išsiskusti skiauterę – ir tu jau maištininkas, dabar politiškai angažuotis reikia gerokai daugiau pastangų. O ir maišto objektas yra kur kas sunkiau įvardijamas, apibrėžiamas. Tačiau jokiu būdu nenoriu sumenkinti anuometinių pankų politinio vaidmens: net ir tokios primityvios eilutės kaip „Lietuva – tai jėga!“ kartojimas ir antirusiškų užrašų paišaliojimas ant pastatų sienų veikė pasąmonę, drąsino ar – mažų mažiausiai – linksmino.

Genocidas Raudonajam Interventui“

Lietuvos ypatingasis archyvas šią savaitę pristatė virtualią sovietinės okupacijos metais veikusių neformalių jaunimo grupuočių nuotraukų ir dokumentų parodą, kurioje ir užfiksuota nemaža dalis tų kontrkultūrinių linksmybių. Parodoje galima išvysti KGB padalinių pažymas, pranešimus, ataskaitų ištraukas apie antisovietine veikla įtariamų jaunuolių stebėjimą bei profilaktinį darbą, antisovietinio turinio atsišaukimų skaitmenines kopijas, užrašų ant pastatų sienų nuotraukas. Po trijų dešimtmečių paradoksaliai galim pasidžiaugti, kad KGB taip kruopščiai fiksavo kiekvieną „ideologiškai kenksmingos“ laikysenos apraišką. Parodą kuruoja Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis, kuris ir pradėjo vakarykštį koncertą.

1988 m. rugsėjo 1 d. įvyko antrasis Lietuvoje pankroko festivalis „Vilnius Punk’88“. (Pirmasis – 1987 m. Kaip juokauta LRT Opus radijo laidoje „Pakartot“, pankai dabar kasmet švenčia po jubiliejų.) Tame koncerte Alumnato kieme dalyvavo grupės iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Talino bei Omsko (iš ten atvyko dabar jau legendinė rusų roko grupė „Graždanskaja oborona“).

Koncertas „Paviljone“ buvo pristatomas kaip „istorinis-dokumentinis“. Kadaise N. Pečiūra-Atsuktuvas kūrė mitą apie save (tam išleido puikią memuarinę knygą „Aš ir Atsuktuvas“), o dabar jo fiksuojamos istorijos centre – mitinė kolegos Varveklio (Vikinto Dariaus Šimansko) figūra. 1988-ųjų festivalyje Varveklis dalyvavo su grupe G.R.I. – „Genocidas Raudonajam Interventui“. Dėl ekscentriško elgesio jis nuolat minimas KGB dokumentuose kaip reikalingas ypatingos priežiūros. Prieš 1987-ųjų mitingą net buvo uždarytas porai savaičių į areštinę, kad nekeltų problemų. 30-mečio proga Varveklis atvyko iš Londono.

Neįtakingas muzikinis palikimas

Iš visų „Paviljone“ grojusių stipriausiai atrodė „Turbo Reanimacija“. Sąjūdžio metais dar vadinęsi „Auka“, nepriklausomoje Lietuvoje jie tapo bene žymiausia pankroko grupe. Jų hitas „Sudorok Šleževičių“ šiandien skamba ne mažiau aktualiai nei anuomet.

VIDEO: Turboreanimacija – „Sudorok Šleževičių“

Originaliai atrodo ir mažai kam žinoma „Delčia“, grojantį lengvesnį, akustinį, bet ne mažiau šmaikštų pankroką, šiandien, vėlgi, įgyjantį naujų protesto poteksčių (Tik girtas aš esu laimingas / Toks noriu būt pastoviai).

Istorinę-dokumentinę dvasią nori nenori jutai dėl itin prasto įgarsinimo ir tvankios, prakaitu persisunkusios erdvės. „Paviljonas“ buvo sausakimšas. Vis dėlto daugumos šių klausytojų ir muzikantų nesutiksi dabartinio roko koncertuose. Jie ir patys prisipažįsta nieko nenutuokiantys apie šiuolaikinę pankų sceną.

Visos pasirodžiusios grupės paremtos tuo žaviu pankroko pamokymu: „Štai vienas akordas, štai – antras, dabar jau gali kurti grupę.“ Jų muzika turi neabejotiną istorinę vertę, tačiau dėl meninės vertės – kitas klausimas. Net ir žinant tai, kad kurti roką nebuvo jokių sąlygų, vakar koncerte ausis badyte badė tai, kokia silpna mūsų roko tradicija. Nieko keista, kad iš dabartinių jaunų muzikantų, manau, neatsirastų nė vieno, kurį kurti būti įkvėpęs lietuviškas pankrokas. Tad tas abejingumas – abipusis.

O gaila. Šie pagyvenę pankai muzikos gal ir nepamokytų, bet tikrai pamokytų nesusireikšminusio požiūrio, humoro jausmo, maišto dvasios ir netgi lietuvių kalbos. Kaip ir prieš 30 metų, taip ir dabar šis mažutis inkliuzas tegu ir neįtakingas, bet egzistuoja pagal savą logiką, nepaisydamas nei santvarkos, nei popkultūros, nei muzikos taisyklių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

04:06
09:17

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Mamos prieš meningokoką

Būk nesustabdoma