Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2019 vasario 9d. 12:07

Irena Milkevičiūtė: „Dukra daro tai, apie ką garsiai net nesvajojau, tik tyliai – pati sau“

Irena Milkevičiūtė ir Asmik Grigorian
Irena Milkevičiūtė ir Asmik Grigorian

Šis laikas Lietuvos operos primadonai Irenai Milkevičiūtei neramus – ji ruošiasi Grafienės vaidmeniui Vilnius City Opera statomoje Piotro Čaikovskio operoje „Pikų dama“, kurios premjera Vilniaus kongresų rūmuose įvyks jau nuo vasario 20-osios.

„Vis galvoju: kad tik nesusirgčiau, kad viskas gerai būtų. Taip man būna visą gyvenimą, – kiek melancholiškai sako Irena Milkevičiūtė. – Kažkada Varšuvoje „Pikų damoje“ dainavau Lizą, o su manimi Grafienę atliko garsus sopranas Régine Crespin, kuri Metropolitene ir kitose garsiose vietose buvo dainavusi. Tuo metu ji buvo jau garbingo amžiaus. Užtat ir aš, sulaukusi pasiūlymo, pasvarsčiau, kad galbūt reikia sutikti.

Jaudinuosi labai, nes šis vaidmuo – mecosoprano, ne mano tesitūros. Ši tesitūra sopranui – pati silpniausia, kai sunku atskleisti visą balso grožį: pereinamos natos, lūžimai, pati negaliu duoti jėgos, reikia ieškoti kitokių niuansų, kaip pateisinti šitą rolę. Paklausiau įrašų, kur senutės jau visiškai be balso Grafienę dainuoja. To nepripažįstu. Nesvarbu, kiek atlikėjai metų, juk kompozitorius parašė natas, nepridėdamas, jog jos gali būti atliktos senu nudėvėtu balsu. Užtat jaučiu atsakomybę, nenoriu nuvilti žiūrovų, kolegų, režisierės, dirigento. Iš čia ir tas jaudulys. Mano etalonas – šviesaus atminimo Jelena Obrazcova, ji puikiai šį vaidmenį yra atlikusi.“

Kokia bus Irenos Milkevičiūtės Grafienė? „Priklausys nuo to, kaip padiktuos režisierė ir mano balsas. Arba būsiu kraštutinai valdinga, grubi, arba – atvirkščiai. Kiek klausiau, yra labai skirtingų Grafienių. Pavyzdžiui, jau minėtoji prancūziško auklėjimo Régine Crespin šį vaidmenį atliko ramiau, elegantiškiau. Aišku, balsui būtų sveikiau, jei dainuočiau švelniau, bet tada gali nebelikti valdingo charakterio. Kaip tiksliai bus, paaiškės repetuojant. Grafienės vaidmuo juk palyginti nedidelis, bet turiu galvoti, ieškoti, kad viskas būtų gražiai, įprasmintai, lygiai...“ – sako solistė, kurios įspūdingas balsas kažkada skambėjo ir garsiuosiuose Milano „La Scala“, ir Niujorko Metropoliteno teatruose, dabar laukiančiuose jos dukters – į operos „Oskaru“ vadinamą tarptautinį metų apdovanojimą pretenduojančios Asmik Grigorian.

– Jaudulio tikrai nemažina tai, jog operos scenoje teks susitikti su jaunosios Lizos vaidmenį atliekančia dukra?

– Gal dėl to režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir pasiūlė man dainuoti „Pikų damoje“. Kaip ir anksčiau „Onegine“, kur atlikau Auklės vaidmenį, ir buvome vienoje scenoje su dukra. Tad šis kartas jau antras. Nors Astutė patikslino: „Daugiau, mama. Juk aš mažas „baterfliukas“ buvau!“ Išties, kai jau pagimdžiusi dainavau „Madam Baterflai“, ji, gal trejų ar ketverių metukų, buvo mano „baterfliukas“ – vaikelis, kurį įsinešdavau į sceną. Ir dabar, sako, ji turi save stabdyti, kai pati dainuoja „Madam Baterflai“ – toks apima baisus jaudulys. Matyt, nešiodama ją dainavau, o ir ji pati mažytė girdėjo, matė tas emocijas scenoje. Atmintis sugrįžta.

Dainuojant su dukra jaudulio tikrai daugiau. Už save ir už ją. Žinau, kaip ji užsiėmusi, kiek dirba, o dar šeimos rūpesčiai, dukrytė Lėja visai mažytė. Reikia ne tik repetuoti, bet ir organizuoti, kad visiems būtų gerai.

– Iki kelių mėnesių besilaukiančios solistės anais laikais dainuodavo?

– Dabar galvoju, kad dariau net neprotingai – dirbau vos ne iki paskutinio. Per „Madam Baterflai“ Čio Čio San vaikelį atsineša ant peties, o aš – jau kokį aštuntą mėnesį besilaukianti... Neprotinga, bet tiek mylėjau savo specialybę, kad, atrodė, kitaip ir būti negali: jei operos teatras paprašė, kad reikia dainuoti, vadinasi, ir turiu! Darbas visą laiką buvo mano gyvenimas. Negalvojau, kad kas gali atsitikti ir visąlaik tikėjau likimu, jog bus gerai.

– Ir jums, kaip dabar Asmik, teko dalyti save tarp karjeros ir motinystės.

– Taip. Žinoma, lengviau, kai nereikia galvoti apie materialinius dalykus, tada paprasčiau viską sutvarkyti. Gerai, jei vaikus prižiūri mama, bet jei jos nėra arba ji pati dirba, svetimam žmogui turi mokėti. Aš tuo metu, kai auginau ir vieną, ir kitą vaiką, buvau metams pasiėmusi atostogų, nes neturėjau finansinių galimybių kažką samdyti. Kai vaikai paauga iki metukų ar dvejų, jau gali juos leisti į darželį. Nors dukra darželio nelankė, jau buvau po stažuotės „La Scala“ teatre, uždirbau daugiau, vykdavau į gastroles, galėjau samdyti auklę. Slaugiau mamą, viena auginau du vaikus. Suderinti viską buvo sudėtinga, bet žmogus nežino, ką jis gali, o gali daug.

Sūnus Irvidas už dukrą dešimčia metų vyresnis. Turiu septynis anūkus. Didžiausiam jau 22-eji, mažiausiai Astutės Lėjai – dveji su puse.

– Rūpinotės, kad abu vaikai gautų muzikinį išsilavinimą, o ar pati turėjote tokį savos šeimos užnugarį? Kas jus paskatino mokytis muzikos?

– Tėvai gyveno labai sudėtingai. Tėčio, pradinukų mokytojo, atlyginimas mažas, mama, truputį serganti, nedirbo, šiek tiek pinigų prisidurdavo siūdama. Namie kaime – trys vaikai. Tėvukas sakydavo: „Žinai, vaikai patys užauga.“ Taip ir buvo – nuo keturiolikos yriausi pati. Žinoma, jaučiau, kaip mama išgyvena, jai rūpėjau. Abu broliai įstojo į M.K.Čiurlionio meno mokyklą, bet vieno nebuvo iš ko leisti mokytis, kitam sušlubavo sveikata – prasidėjo epilepsija, reikėjo širdies operacijos. Tad tėvams labiau ne vaikų išsilavinimas rūpėjo, o kaip turėti maisto. Pamenu, mama man sakydavo: „Vaikeli, na kada tu dirbsi, nes tik mokaisi ir mokaisi.“ Išties ilgai mokiausi. O kai jau gavau darbą, ji nurimo.

– Muzikės kelią pradėjote nuo kanklių...

– Po septynių klasių man, keturiolikmetei, muzikos mokytoja pasiūlė stoti į tuometį Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos technikumą – muzikalumas jau buvo išryškėjęs. Atvažiavau dar visai vaikas, nes juk kaime žmonės visai kitaip gyvena, kitokie charakteriai, tad prisitaikant mieste visko galėjo būti, bet mane turbūt angelas sargas saugojo. Paskui iš Vilniaus dėl geresnių sąlygų persikėliau į Kauną. Vienu metu mokiausi kanklių, dirigavimo ir fortepijono. Tai man daug davė ateičiai – muzikinį išsilavinimą.

Irena Milkevičiūtė
Irena Milkevičiūtė

Kai Kaišiadoryse gavau muzikos mokytojos darbą, perėjau į dainavimą. Buvau jau subrendusi ir kaip muzikantė, ir kaip kaimo žmogus, nemažai pagyvenęs mieste. Dainavimą konservatorijoje studijavau tik ketverius metus, nes pati pasiruošiau gana sudėtingą programą ir iškart buvau priimta į antrą kursą.

Visą gyvenimą daug dainavau, klausiau, skaičiau knygas apie dainavimą. Poreikį tam jaučiau ir žinojau, kad stosiu į šią specialybę, tik iš pradžių negalėjau, nes buvau per jauna, o paskui reikėjo užsidirbti pinigų pragyvenimui, – man padėti niekas negalėjo. Buvo laikas, kai studijavau Vilniuje, dirbau Kaišiadoryse, o šeima gyveno Romainiuose už Kauno.

– Ir kaip besisukant tokioje karuselėje įmanoma tapti operos žvaigžde?

– Esu labai dėkinga savo maestro Zenonui Paulauskui, pas kurį mokiausi, kad jis mane nukreipdavo į konkursus. Vienas buvo penkių Sovietų sąjungos respublikų – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos ir Moldavijos, kurį laimėjau, paskui – Michailo Glinkos sąjunginiame konkurse užėmiau pirmą vietą. Ir legendinė rusų dainininkė Irina Archipova, kuri konkursuose būdavo žiuri pirmininkė, mane pastebėjo. Užtat atėjus pasiūlymui stažuotis į „La Scala“ nereikėjo jokio konkurso, kadangi mane jau žinojo iš anksčiau. Irina Archipova sprendė ir čia. Džiaugiausi – Milane galėjau tobulėti, subrandinti savo balsą.

Į mane iš visų stažuotojų atkreipė dėmesį. Dainavau „Piccolo Scala“ („La Scala“ vaikams) teatro surengtuose koncertuose Milane, Romoje, buvau pakviesta dešimčiai „Traviatos spektaklių į Parmos teatrą, kas reiškė laiptelį iki „La Scala“. Būtų atsivėrę visokiausių galimybių, turėjau pasiūlymų, bet... visi turėjome grįžti namo dėl politinių reikalų. Milane buvo statomas „Borisas Godunovas“, jį režisavo iš Sąjungos pabėgęs Jurijus Liubimovas, dainuoti turėjo Jelena Obrazcova ir kiti garsūs solistai iš Rusijos. Tuos reikalus tada tvarkė valstybinė koncertinė organizacija „Goskoncert“. Jie ir pareiškė: „Neleisime savo solistų, jei dirbs Liubimovas.“ Tada „La Scala“ atkirto, jog atsisako stažuotojų.

Nuplaukė visi „Traviatos“ spektakliai, bet nesiskundžiu. Kaimo vaikas, o padainavau ir „Metropolitene“, ir „La Scala“. Atsimenu, paruošiau „Aida“ festivaliui Jugoslavijoje, o paskui to vaidmens prireikė Sankt Peterburgui, tai ten dainavau, diriguojant Valerijui Gergijevui.

– Užtat per stažuotę garsiajame teatre įsižiebė meilės romanas su žymiuoju tenoru Gehamu Grigorianu. Esate pasakojusi, kad itin karšto būdo kolega buvo atkaklus, siekdamas jūsų palankumo.

– Jis – gražaus balso, charizmatiškas, temperamentingas, o visa šita muzikoje labai reikalinga, gyvenime – ne visada. Kartu daug dainavome. Manau, tai pamoka – juk abu mokėmės vienas iš kito. „Pikų damoje“ mano Lizai ir jo Germanui neteko susitikti. Lietuvoje pirmiausia dainavome „Pilėnus“, kurių lietuvišką tekstą jis išmoko per dvylika dienų. Daugiausia kartu dirbome operose „Madam Baterflai“, „Don Karlo“. Spektaklių ne tiek daug, bet jie vis kartojosi.

Džiaugiuosi, kad iš tos mūsų istorijos gimė dukra, kuri, ačiū Dievui, tęsia mano istoriją.

– Iškart buvo aišku, kad tokius genus gavusi Asmik rinksis muziką?

– Žinojome, kad ji turi klausą. Tiek sūnų, tiek ją nukreipiau į Čiurlionio menų mokyklą, o paskui, kai ji pasimokė devynerius metus, pasireiškė temperamentas ir aikštingumas. Labai norėjo į baletą, pati nuėjo į stojamuosius, bet nepriėmė. Tada išėjo iš devintos klasės, bet menų mokykloje praleisti metai jai labai daug davė. Baigusi vidurinę, svarstė, kur geriausia studijuoti. Aš kaip tik tuo metu jau dirbau Muzikos ir teatro akademijoje. Žinojau, kad ji turi balsą, buvo dainavusi „Dainų dainelėje“, labai mėgdavo klausyti „Traviatos“ ir šokti. Pabandė stoti į dainavimą. Iškart į pirmą kursą nepaėmė, nes buvo per jauna – mokėsi parengiamuosiuose.

Niekas nenorėjo atsakomybės mokyti Grigoriano ir Milkevičiūtės vaiko, teko imtis pačiai. Pas mane ji visus šešerius metus ir mokėsi. Nors iš pradžių ne visada taip atrodydavo, dabar pripažįsta: „Esu ten, kur ir turėjau būti.“ Anksčiau sakydavo: „Gal galėjau ir tą, ir kitą daryti“.

Irena Milkevičiūtė ir Asmik Grigorian
Irena Milkevičiūtė ir Asmik Grigorian

Žinote, jauni žmonės dažnai nedirba tikslingai, svarsto, blaškosi. Gal tik aš iškart žinojau, ko noriu – pats gyvenimas neleido blaškytis. O dabar jaunimas kitoks. Ir Astutei atrodė, kad gal kitaip reikėjo daryti. Paskui laikas ir likimas – kažkas iš aukščiau – viską sustato arba labai gerai, arba ne visai vykusiai. Kol kas mane ir mano vaikus globoja iš Tenai. Tikiuosi, globos ir anūkus, nes kasdien meldžiuosi.

– Daug metų dirbate su studentais, bet mokyti savo vaiką – turbūt išskirtinė patirtis?

– Nieko naujo nepasakysiu. Būdavo visko – ir iš klasės išeidavo. Aš esu Avinas, ji – Jautis, abi raguotos, užtat žiežirbos lakstydavo. Labai džiugu, kad iki šiol ji visko manęs labai daug klausinėja, telefonais daug susirašinėjame apie techninius dalykus. Kuo toliau, tuo daugiau ji patiki, tiki ir nori žinoti. Kita vertus, pagalvoju, kad jau tada, kai nešioji vaikelį savyje, jis visko – ir kalbėti, mylėti, neapkęsti, to, kas tavyje yra – mokosi, perima net tokius dalykus kaip talentas, dainavimo technika. Užtat vėliau atrodydavo, jog jai pavykdavo tai, ko norėdavau, net nepasakius daug žodžių. Tik, žinoma, turėjo praeiti laiko ir ateiti jos pačios supratimas, kas ji yra, ką daro. Vien to, ką davė gamta, pakakę nebūtų.

– Asmik žiūrovė esate ypatinga?

– Visada išgyvenu, ašaros trykšta, širdį suspaudžia iš džiaugsmo, kad tikrai vaikas daro tai, apie ką aš nesvajojau garsiai, o tik tyliai, pati sau. Po pasirodymų bijau per daug kritikuoti, žinodama jos būdą, jautrumą. „Mama, tu man pasakyk viską!“ Bet, kai pasakau, tada šiaušiasi (šypsosi). Čia irgi, kaip ir dėstydama, turiu būti psichologė.

Šiaip esu labai didelė kritikė. Paskui pagalvoju: bet, jei aš taip dariau, nebūtinai tai yra tiesa, juk galima ir kitaip prie to prieiti. Ne vieną, o daug kartų paklausau ir nurimstu: „Tikrai – ne taip, kaip aš, bet idealiai, labai gerai ji viską padarė.“ Ir labai didžiuojuosi, džiaugiuosi, matydama, kaip ji kiekvienu laikotarpiu auga, tobulėja net atlikdama tą patį spektaklį.

– Galbūt matėte „Salomėją“ pernai Zalcburgo festivalyje, kur ji pakerėjo pasaulio kritikus?

– Feisbuke stebėjau generalinę repeticiją, o paskui daug kartų jos „Salomėją“ mačiau internetu. Ne visada turiu galimybių nuvažiuoti į jos spektaklius, nes dažnai reikia toli skristi, o aš kažkada daug kilnojau sergančią mamą, užtat nugara neleidžia ilgai sėdėti. Be to, darbų negaliu palikti. Dabar, sakė, į Milaną turėsiu atskristi, pamatyti jos premjerą „La Scaloje“. Tiesioginių skrydžių, regis, yra.

– Šiandien ryšys su dukra tikriausiai jau kitas nei tada, kai ji buvo jūsų studentė?

– Aišku, dukros visados daugiau prie tėvo linksta. Taip jau turbūt yra surėdyta. Bet kai ji pati turi vaikelių, bręsta, kitaip ima mąstyti, tada jaučiu ir kitokį santykį tarp mūsų abiejų. Ir aš keičiuosi. Negalima visą laiką norėti dėmesio, reikia leisti vaikui kvėpuoti savo gyvenimu, neprimesti nieko. Klaidžiodamas jis vis vien prieina prie tavęs ir ima suprasti, kad gal tikrai reikia taip, o ne kitaip, tada atsiranda gilesnis supratimas, jausmas – mamos, dukros...

Irena Milkevičiūtė
Irena Milkevičiūtė

– Kas jūsų profesijoje lemia ilgaamžiškumą?

– Pati apie tai galvoju. Technika ir savo balso girdėjimas – koks jis, kokio jo nori, koks turi būti. Aišku, svarbu režimas ir kasdienis darbas. Mes kaip sportininkai, jei sustojame, visiškai nieko nebegalime. Užtat turime dirbti ištisai. Ir – tikslingai, nes kitaip sau pakenktume.

Būdama muzikoje aš atsinaujinu. Jei jaučiu kažkokį skausmą, su muzika visi sunkumai daug lengvesni pasidaro. Negaliu dirbti bet kaip, viską darau girdėdama, užtat, matyt, ir balsas paklūsta man.

– Kuris gyvenimo tarpsnis, galbūt – vaidmuo šiandien atrodo sunkiausias?

– Turbūt su amžiumi užsiblokuoja, kas buvo sunku. Vis vien galvoju, kad gimiau po laiminga žvaigžde ir to, kas buvo blogai, tų visų sunkių dalykų, kurių pasitaikė kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, stengiuosi neprisiminti.

Vakar žiūrėjau „Madam Baterflai“, kuriame dainavo trys mano studentai. Klausydama vėl grįžau į tuos laikus, prisiminiau, kiek kažkada į spektaklį įdėta, išgyventa, juo gyventa... „La Scaloje“ ruošiau Čio Čio San partiją, galvodama apie tarptautinį „Madam Baterflai“ konkursą, kurį laimėjau. Klausau „Traviatos“ – tai mano diplominis darbas. Labai norėtųsi, kad jo veiksmas grįžtu į tuos laikus, apie kuriuos autorius pasakoja. Šiuolaikinė aplinka tam netinka, neatspindi esmės. Ir net muzika nukenčia. Bet vis vien užsimerkiu ir toje muzikoje esu – juk pirmas spektaklis... Pasižiūriu „Otelą“, kur dainavau su maestro Virgilijumi Noreika – labai gražus spektaklis, nuostabūs drabužiai. „Norma“ man irgi garbę atnešė. Tas bel canto dainavimo stilius nelengvas, reikia save išbandyti kitame amplua, bet man patiko herojinės operos.

Kiekviena opera paliko antspaudą, džiaugsmą. „Don Karlas“, kur dainavau ir su Grigorianu, ir maestro Vaclovu Daunoru, amžinatilisį Sergejumi Larinu. Pasiklausau įrašų – širdį suspaudžia. Gera prisiminti, girdėti. Kiekviena opera kažką palieka tavyje. Reikia jai save atiduoti šimtu procentų, nes kitaip bus melas. Juk būna, matai, solistas viską daro gerai, bet – tiesiog daro. Nėra kad tai eitų iš jo vidaus. Užtat dainininkas turi būti daugialypis: jam reikia balso, muzikalumo, dramatizmo, artistiškumo, net, sakyčiau, plastikos. Nors daugelis sako: „Nešok operoje“. Bet man, jei yra žmogus kampuotas, prieš muziką eina, suardo visą harmoniją.

– Darbas Muzikos akademijoje neleidžia gyventi tik nostalgija?

– Esu uždara, man patinka vienatvė, su savimi kalbėtis. Gal su amžiumi ateina baimė, kad labiau nuo visų užsidariau ir nenoriu niekam per daug trukdyti, įkyrėti, nes niekam nepatinka liūdesys, o jis kuo toliau, tuo labiau lanko. Nenoriu, kad kas tai matytų. Tada pagalvoju: o jei kažkas nutiks su manim, galiu sau viena taip nežinia kiek prabūti (ima juoktis). Baimių yra daug – dėl vaikų, anūkų, bet tikiu teorija, kad apie viską gyvenime turiu galvoti gerai, teigiamai, nes viskas pildosi. Esu dėkinga savo mamai, kuri man įskiepijo tikėjimą, jog visur tave girdi, tave mato, užtat turi gyventi garbingai, kaip žmogus, nes mažiausia blogybė gimdo kitą blogybę.

Kartais klausiu kolegų, dukros – gal jau nustoti, nebedainuoti (nors dainuoju tikrai nedaug)? Vieni atsako, kad daryčiau, kaip pati jaučiu, kiti – jog, žinoma, nenustočiau. Suprantu, kad žmonės gali būti tiesiog mandagūs, užtat turiu galvoti pati. Aš jau po truputį pradedu pasiduoti. Gal – dėl sveikatos? Nors, kai dirbu, viskas būna gerai, o namuose atrodo, kad atsigulčiau ir gulėčiau, negalėdama niekur pajudėti. Darbas su studentais įneša gyvybės, jaunatviškumo, džiaugsmo.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Video

08:53
19:00
00:45

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/