Dabar populiaru
Publikuota: 2020 liepos 7d. 15:23

Jubiliejinėje „Nida Jazz“ scenoje – galbūt paskutinis džiazo virtuozų L.Šinkarenkos ir V.Čekasino koncertas

Leonidas Šinkarenka
Partnerių nuotr. / Leonidas Šinkarenka

Liepos 30 - rugpjūčio 1 dienomis Nidoje vyks jubiliejinis, jau 20-ąjį kartą vyksiantis džiazo muzikos festivalis „Nida Jazz maratonas 2020“, rengiamas kartu su Neringos savivaldybe. Kaip dovana kurorto svečiams ir gyventojams, šiais metais visi festivalio renginiai bus nemokami, o programoje bus galima sutikti kone visas Lietuvos džiazo legendas. Apie planuojamą neeilinį pasirodymą ir tai, kuo šiais metais festivalis bus ypatingas, kalbiname džiazo muzikantą, kompozitorių ir „Nida Jazz Maratonas 2020“ organizatorių bei prodiuserį Leonidą Šinkarenką, kuris Nidos scenoje šiemet koncertuos kartu su savo mokytoju ir ilgamečiu draugu, saksofonininku Vladimiru Čekasinu.

Kaip kilo ši idėja jubiliejinio festivalio programoje koncertuoti kartu su V. Čekasinu, su kuriuo kartu negrojote beveik dešimtmetį?

– Nors paskutinis mūsų bendras koncertas vyko Sankt Peterburge, Ermitaže 2011 metais, nuo to laiko dar buvome susitikę kaip tik „Nida Jazz Maratonas“ festivalyje prieš tris metus, V.Čekasino projekte „Family Show“, kuriame kartu su mumis koncertavo ir paties Vladimiro dukros – Ana Čekasina ir Larisa Čekasina.

Džiaze svarbi harmonija ir ritmika, tačiau pagrindinis elementas, kurio natomis neužrašysi – improvizacija.

Bendrus projektus rengiame iš nostalgijos tai muzikai ir muzikantams, su kuriais grojome seniau. Drąsiai galiu sakyti, jog mūsų muzikinis projektas „Nostalgy“ buvo pats sėkmingiausias mūsų bendras darbas. Prisimenu, kaip V.Čekasino sukurta muzika skambėjo filme „Taxi Blues“, kuris kino ekranuose pasirodė 1990 metais ir laimėjo didįjį prizą pasaulio kino apdovanojimuose Kanuose. Buvo išleista ir plokštelė, kurią įtakingiausias džiazo muzikos žurnalas „Down Beat” įvertinto 4,5 žvaigždutėmis. Tarybų sąjungoje, 1983 metais, ji buvo pripažinta geriausia metų džiazo plokštele. Taip ir gimė idėja šiais metais surinkti „senus vilkus“ ir su šia komanda pagroti galbūt jau paskutinį kartą.

Kaip pačioje pradžioje susidūrė jūsų ir V.Čekasino džiazo muzikos keliai?

– Tai įvyko atsitiktinai. Abu grojome tame pačiame restorane „Šaltinėlis“ Vilniuje, 1974 metų vasarą. Jis grojo naktiniame bare, o aš ateidavau pasiklausyti jo muzikos. Pats būdamas muzikantu, susidomėjau profesionalia džiazo muzika.

Kai po penkių metų grįžau iš kariuomenės, su dabar gerai žinomu būgnininku, išradingu perkusininku, Gediminu Laurinavičiumi nuėjome pas jį mokytis. Nuo to viskas ir prasidėjo. Prie komandos prisijungė džiazo virtuozas klavišininkas Olegas Molokojedovas, kuris jau grojo kartu su Vladimiru Čekasinu. Aš grojau bosine gitara. Taip gimė V.Čekasino kvartetas. Pradėjome kartu groti ir koncertuoti, ruošėme programas, tarp jų ir minėtąją „Nostalgy“.

Partnerių nuotr./V.Čekasinas
Partnerių nuotr./V.Čekasinas

Ar V.Čekasinas buvo reiklus mokytojas?

– Aš jį drąsiai ir nuoširdžiai vadinu draugu ir mokytoju. Man tai labai svarbus žmogus gyvenime. Jis visuomet dalyvauja „Nida Jazz Maratonas“ festivaliuose ir yra šio renginio svarbiausias talismanas.

Kai mokiausi, jam nebuvo įdomu, kaip mes mokame groti. Jis mokino muziką pajausti, atrasti savo stilių ir improvizuoti. Jis kartojo, kad grojimas iš natų – tai dar ne muzika. Džiaze svarbi harmonija ir ritmika, tačiau pagrindinis elementas, kurio natomis neužrašysi – improvizacija. Kaip mokytojas V.Čekasinas buvo griežtas, tačiau labai jautė savo mokinių ribas. Spausdavo iki maksimumo, tačiau nereikalavo daugiau, nei muzikantas gali. V.Čekasinas moka parodyti kelią, kaip atrasti save ir kaip pasiekti tikslą, tad vėliau viskas priklauso jau tik nuo tavęs. Džiaugiuosi, kad vėl kartu leisimės į nepakartojamą muzikos kelionę.

Koks buvo ryškiausias prisiminimas iš tų „senų laikų“?

– Buvo įdomi istorija ir ne apie muziką, o šį tą daugiau. Pamenu, kai su kvarteto komanda atvykome aplankyti Vladimiro gimusios dukros į gimdymo namus. Buvo ypatinga akimirka. Ją išvydęs Vladimiras visas penkias minutes stovėjo sustingęs. Seselei pakvietus tėtį, niekas nepajudėjo iš vietos. Tai aš ir pasiryžau prieiti ir paimti kūdikį ant rankų. Vėliau, emocijoms nurimus, šeima iki šiol gyvena laimingai.

Jūsų pasirodymą „Nida Jazz Maratonas 2020“ festivalio programoje pavadinote Nostalgy „Probably never again“, ar tai reiškia, kad susitinkate paskutinį kartą?

– Laikas bėga labai greitai. Mums jau nebe 20 metų. Apėmė nostalgija. Todėl pasiūliau vėl mums visiems susitikti, juk niekada nežinai kaip viskas bus toliau. Užaugome ir subrendome, visi turime savo projektų. O ir pailsėti norisi daugiau. Koncerto metu skambės išplėsta programa, kurioje visi turėsime savo solo partijas. Aš vadinu tai mūsų „galbūt paskutiniu“ susitikimu, nes laikas bėga išties labai greitai.

Ačiū už pokalbį!

Kartu su saksofonininku V.Čekasinu ir bosininku L.Šinkarenka antrąją festivalio dieną gros Vytautas Labutis (saksofonai, klavišiniai), Oleg Molokojedov (klavišiniai), Arvydas Jofė (mušamieji) ir Gediminas Laurinavičius (perkusija). Su visa „Nida Jazz Maratonas 2020“ programa galima susipažinti svetainėje www.nidajazz.lt.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Video

11:42
10:55
10:05

Esports namai

URBAN˙/