Vieną melancholišką rudens vakarą, kalbėdamiesi apie savo meilės kančias, alternatyvios ir akademinės muzikos kontekstuose jau gerai žinomi muzikantai (visi trys su skirtingomis grupėmis yra laimėję konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ apdovanojimus) trimitininkas, pianistas Mantvydas Leonas Pranulis, saksofonistas Kornelijus Pukinskis ir būgnininkas Dominykas Snarskis susibūrė į grupę „Luvhurts“. Nors visi trys meilę dabar jau atrado, sako, kad „Luvhurts“ gyvuos tol, kol bent vienas trio narys turės ką pasakyti apie meilės skausmą. Žaizdoms išgijus, grupės egzistavimas neteks prasmės.
2021 m. susikūrusio, konkurse „Vilnius Jazz Young Power“ debiutavusio ir jį laimėjusio ritualinio džiazo trio meilės išgyvenimai sugulė į prieš pat Kalėdas išleistą albumą „Till the Rest of This“, kuriame neišgirsime lyriškų, graudinančių melodijų. Šešios albumo kompozicijos šiek tiek dvelkia melancholija, stebina originaliais intertekstais (tarp kurių – žymiojo Justino Jaručio ir Jessicos Shy „Rugpjūčio“ parafrazė), ryškus eksperimentinis pradas įtraukia, sukuria savotiško muzikinio ritualo pojūtį.
Apie meilę ir apie muziką susitikome jaukiai pasikalbėti tamsią gruodžio popietę, praėjus vos kelioms dienoms nuo „Till the Rest of This“ pasirodymo.
– Kaip atsirado toks romantišką atspalvį turintis ir popso boybandus primenantis pavadinimas – „Luvhurts“?
Mantvydas: Kai susibūrėme į grupę, visi buvome vieniši, po visų skyrybų buvo praėję nedaug laiko. Jautėmės sutrikę – aš turėjau dar nebaigtų meilės reikalų, kolegos irgi jautė šiokią tokią romantiškų jausmų sumaištį viduje, tad „Luvhurts“ pradžia mums buvo tam tikras dvasinis momentas, vidinės būsenos išraiškos įprasminimas.
Dominykas: Man atrodo, kad ne tame esmė, juk mes tiesiog norėjome groti muziką apie meilę.
Kornelijus: Buvo dar ir praktinis momentas – ruošėmės teikti paraišką „Vilnius Jazz Young Power“ konkursui, tad reikėjo iš kažko sukurti grupės aprašymą, sugalvoti pavadinimą.
Mantvydas: Tikrai taip. Pamenu, tą vakarą sėdėjome studijoje su ta nelaimingos meilės emocija ir kalbėjomės, apie ką mes čia. Iš to ir gimė mūsų grupės idėja – visi mūsų kūriniai iš dalies yra apie meilės skausmą, muzika norėjome išreikšti pojūtį, kurį nešiojomės viduje. Kita vertus, visa tai mums buvo ir savotiškas bajeris, kuris atrodė labai juokingas.
Dominykas: Vis tik pavadinimas „Luvhurts“, nors ir atrodė juokingas, mums padiktavo ir tolimesnės kūrybos kryptį: mūsų albume „Till the Rest of This“ labai ryški meilės skausmo tema.
– Man atrodo, kad jūs sujungiate du skirtingus, net priešingus muzikos pradus – mimetišką, kuris remiasi emocijų perteikimu per muziką, ir poetinį, kuris atsiriboja nuo emocijų ir koncentruojasi į muziką. Pastaruoju remiasi kone visa laisvosios muzikos filosofija. Ką apie tai manote patys?
Mantvydas: Aš nemanau, kad tokia skirtis yra svarbi. Taip pat nemanau, kad laisvojoje muzikoje muzikinių idėjų negali nusakyti emocijos.
Dominykas: O aš sutinku, kad laisvojoje muzikoje kūrybinius sprendimus dažniausiai diktuoja koncentracija į pačią muziką, į garsą, ne į užmuzikines muzikos reikšmes. Grynai muzikinėmis koncepcijomis kalbėti apie laisvąją muziką labiau įprasta nei pasitelkiant emocijas.
Mantvydas: Vadinasi, pasirinkome neįprastą kalbėjimo būdą. Nors man asmeniškai laisvė yra bendrinis žodis, nepaisant to, kokį žanrą ar kontekstą atstovauju. Kartais net erzina, kai kas nors bando mane įsprausti į kokį nors rėmą. Muzikoje man svarbiausia idėja, tad kurdamas pirmiausiai ją ir sugeneruoju, o įgyvendindamas naudoju muzikos išraiškos priemones, kurias moku valdyti. Dalis tos idėjos dažnai būna bandymas išsilaisvinti iš socialinių konstruktų – pavyzdžiui, panaudoti laisvąją improvizaciją tokiame kontekste, kuriame jos niekas nesugalvojo panaudoti. Tad kodėl saldžios meilės dainos negali būti kuriamos pasitelkiant laisvąją improvizaciją?
Dominykas: Aš taip pat kuriu intuityviai. Be to, kaip ir sakė Mantvydas, „Luvhurts“ kontekste norisi leisti sau daryti tai, ką norime, ir truputį pajuokauti, subtiliai.
– Ar tai reiškia, kad kituose kontekstuose nesijaučiate laisvi?
Dominykas: Kitur tenka laikytis vienokių ar kitokių taisyklių. Mano ir Mantvydo muzikinė veikla labai plati, tad dažnai tenka ieškoti kompromisų su įvairių projektų kolegomis ar net įgyvendinti ne savo, o kitų kūrybines idėjas.
Kornelijus: Mano situacija kiek kitokia – „Quark Effect“, kitoje grupėje, kurioje groju, nesijaučiu suvaržytas. Kita vertus, kitur beveik ir negroju, mano muzikiniai kontekstai kur kas siauresni nei Dominyko ir Mantvydo.
Mantvydas: Aš dirbu teatre, kur galiu laikytis savo kūrybinės minties, tačiau kūrybą man visuomet diktuoja kas nors kitas. Mano paties idėjos kūrybinis išsipildymas visuomet būna kompromisinis – mane tenkinantis, bet vis tiek kompromisinis. Su „Luvhurts“ kolegomis mąstome labai panašiai: čia galime klysti, galime pasiūlyti kvailas idėjas ir bandyti jas įgyvendinti, o kartais jos būna tokios kvailos, kad net nesinori jų įgyvendinti (juokiasi). Bet kokiu atveju, čia neturiu eiti tuo keliu, kuris yra griežtas, nusakytas iš anksto ar apribotas kokių nors išorinių taisyklių.
Dominykas: Arba rizikos. Juk kūryboje pasileisdamas plaukus rizikuoji būti nesuprastas. Jausdamas atsakomybę prieš savo kolegas, tokios rizikos sau leisti negali.
Mantvydas: Smagu jausti laisvę būti atsakingam tik prieš patį save – sudėti į kūrybą savo patirtį, savo įgūdžius ir jausti malonumą. Kūryba su „Luvhurts“ man dažnai yra savotiškas kūrybinis ir emocinis katarsis.
– Prisistatote kaip ritualinio džiazo trio. Kas yra ritualinis džiazas?
Kornelijus: Ritualo elementai mūsų muzikoje skleidžiasi labai įvairiai – ir per follklorą, ir per tam tikrą mistinį dvasingumą, nuo kurio neatsiejama laisvojo džiazo idėja. Mes pavadinome tai ritualiniu džiazu, nes mūsų koncertuose yra nemažai performanso elementų, o kartais tas performansas tarsi išauga į savotišką ritualą. Pavyzdžiui, viename iš savo koncertų atsinešėme į sceną avį, leidome jai padainuoti.
Mantvydas: Ritualas apima ne tik muziką, bet ir bendrus išgyvenimus, bendrus veiksmus, per kuriuos mes išgyvename bendrystę, kurie mums kažką simbolizuoja. Koncertą, apie kurį kalbėjo Kornelijus, mes suvokėme kaip ritualines apeigas, tad ir visus atliktus kūrinius sudėliojome taip, kad jie padėtų jas atlikti, sukurtų tam tikrą dvasinį patyrimą.
Kornelijus: Kai kuriuose kūriniuose naudojame ritualinius instrumentus, pavyzdžiui gongą, įterpiame ir religinių ritualų tekstų fragmentus.
Mantvydas: Net ir kūrinių formos yra ritualinės – repetityvios, transinės. Jau vien pats komponavimo principas yra rituališkas – kurdami mes atliekame meilės kančių apsivalymo ritualus.
Dominykas: Yra visame tame šiek tiek ironijos, tam tikro humoro, bet viską darome rimtai. Mūsų koncertuose net ir energetika labai svarbi – ne tik muzikinė medžiaga, kurią atliekame, bet ir jos atlikimo būdas. Tai irgi yra svarbus rituališkumo momentas. Mums svarbi ne tiek muzikos estetika ar technika, bet muzikos efektas – mums svarbu sukurti mistinio, gilaus išgyvenimo pojūtį.
– Visa tai vyksta gyvuose koncertuose, grojant gyvai. Kaip rituališkumas skleidžiasi jūsų albume, kuris yra įrašytas, nesikeičiantis?
Kornelijus: Įrašų studijoje susikūrėme atitinkamą atmosferą – užtraukėme užuolaidas ir išjungėme šviesą.
Mantvydas: Ir įsivaizdavome, kad grojame koncerte. Tai davė impulsą atitinkamai energetikai: nesikoncentravome į tikslų kūrinių atlikimą, juos tiesiog išgyvenome.
Dominykas: Nors įrašuose vis tiek trūksta gyvo patyrimo čia ir dabar.
Kornelijus: Tikrai taip, įrašas pilnai neatspindi mūsų idėjos, albumas yra labiau reprezentacinis. Vis tik pilnavertiškai mūsų klausyti reikėtų gyvai.
– Vienoje iš savo albumo kompozicijų cituojate Justino Jaručio ir Jessicos Shy dainos „Rugpjūtis“ tekstą, net ir abiejų kūrinių pavadinimai sutampa. Kokia istorija slypi už šio interteksto?
Mantvydas: Kūrėme daug poetinių intarpų, darėme tai su tam tikra saviironija. Net ieškojome populiaresnių, paviršutiniškų ir saldžių tekstų apie meilę, norėjome juos perkelti į kitokį, gilesnį kontekstą. Taip ir atsirado Jaručio ir Jessicos Shy „Rupjūčio“ parafrazė, kaip savotiška meilės kančios išraiškos per poezijos skaitymą ritualo dalis.
Dominykas: Kaip ironiškas meilės laiškas, kuris natūraliai įsikomponuoja į kitų mūsų kūrinių kontekstą, idėjiškai niekuo nesiskiria.
Mantvydas: Galbūt klausytojui, kuris nėra lietuvis ir nėra girdėjęs Jaručio dainos „Rugpjūtis“ tai turėtų visai kitokį poveikį.
Dominykas: Bet jis suprastų, apie ką yra daina, pajustų. Šis intertekstas veikia kaip meilės dainos stilizacija.
– Ar tikrai tai yra saviironija? Juk populiaraus kūrinio kūrybinis permąstymas gali atrodyti ir kaip tam tikrų populiariosios muzikos reiškinių kritika.
Dominykas: Mes neatmetame popso, kai kuriais atvejais jis mums patinka. Būna momentų, kai tos saldžios meilės dainos tikrai jaudina, turi emocinį poveikį.
Mantvydas: Todėl truputį pasijuokiame ne tik iš populiariosios muzikos reiškinio, bet ir iš savęs. Popsas man neatrodo toks labai puikus reiškinys, kurio aš nekvestionuoju, bet man įdomu paimti jo elementus ir panaudoti labai nuo jo nutolusioje aplinkoje. Taip atsitiko ir su Jaručio dainos tekstu.
Dominykas: Aš nenorėčiau sureikšminti popso ir alternatyvos atskirties, bet ji susireikšmina savaime, nes tai yra labai skirtingi žanrai, tarsi priešingi poliai. Kita vertus, bet kokioje muzikoje pilna intertekstų – visi vieni iš kitų ką nors skolinasi, vagia, sąmoningai ar ne. Lygiai taip pat ir mes.
Mantvydas: Kiekvienas muzikos žanras ar sfera turi savotiškų juokingų keistenybių. Popsas yra kiek sentimentalus, dažnai paviršutiniškas, bet, pavyzdžiui, Jono Meko festivalio „Keep Singing“ kontekstas yra labai rimtas, postuluojantis intelektualaus meno idėją, erudiciją, kas kartais irgi gali atrodyti šiek tiek komiška. Tokioje aplinkoje skambanti saldi, paprasta meilės daina yra savotiškas pasišaipymas iš savęs, laviruojantis ties absurdo riba. Tai nėra tiesioginė kritika nei populiariajai kultūrai, nei alternatyvaus, intelektualaus meno reiškiniui.
Dominykas: Vienos kultūros elemento perkėlimas į kitos kultūros aplinką sukuria visiškai naują, atskirą estetiką: tekstas, turintis vienokią reikšmę populiariojoje kultūroje, perdėtas kitur sugeneruoja naują, visai kitokią reikšmę ir turi visai kitokį poveikį, kuris ir yra įdomiausias. Aš klausydamas mūsų „Rugpjūčio“ jau visai nebegalvoju apie Jaručio dainą, šiems žodžiams suteikiu visai kitokią prasmę. Mes galime paimti bet ką iš bet kur ir sumaišyti su bet kuo, nes nereikia su niekuo ieškoti kompromiso. Jeigu rezultatas mums patiks, mes jį ir grosime, o jeigu kažkam nepatiks, mums širdies dėl to neskaudės.
– Vienas svarbiausių laisvosios muzikos elementų yra eksperimentas. Kas jums yra eksperimentas?
Mantvydas: Visa tai, apie ką dabar kalbame, ir yra eksperimentas.
Kornelijus: Eksperimentas yra pagrindinis mūsų kūrybos principas. Ir ne tik kūrybos, bet ir grojimo – mūsų kūriniai paremti improvizacija, o improvizuodamas visuomet eksperimentuoji, ne tik su muzikine medžiaga, garsu, bet ir su aplinka, publika, jų reakcija.
Mantvydas: Veikla su „Luvhurts“ yra ištisa laboratorija. Sugalvojame kokį nors beprotišką dalyką ir bandome jį įgyvendinti, žiūrime, ar suveiks. Kai grojome pirmą savo koncertą, tikrai nežinojome, koks bus galutinis rezultatas. O jis galėjo būti labai blogas (juokiasi). Bet matėme, kad publika suprato žaidimo taisykles, įsitraukė. Eksperimentas pavyko.
Kornelijus: Vien jau nuolatinis idėjų ir muzikinių sprendimų ieškojimas yra eksperimentas. Mūsų muzika nuolat kinta, nuolat ką nors keičiame, ieškome naujo skambesio. Pavyzdžiui, visi mūsų solo kaskart yra labai skirtingi, tiesiogiai priklausantys nuo to, kaip tuo momentu jaučiamės. Be to, vien jau improvizuodamas gali pakeisti kūrinio esmę.
Dominykas: Neįsivaizduoju, kaip neeksperimentuojant galima apskritai ką nors sukurti.
Kornelijus: Kita vertus, eksperimentavimas yra labai stiprus žodis. Galbūt pavadinčiau tai žaidimu.
Mantvydas: Manau, kad ėjimas į nežinomus klodus, nežinant, koks bus rezultatas, bandymas sukurti naujus kontekstus, jau savaime yra eksperimentas.
– Kalbėjote apie publikos reakciją, įsitraukimą į ritualą, žaidimą. Visa tai galima apčiuopti mažoje, kamerinėje erdvėje. Pafantazuokime – jeigu staiga taptumėte labai populiarūs ir visi norintys pateikti į jūsų koncertą nebetilptų kamerinėje aplinkoje, grotumėte arenose?
Mantvydas: Kodėl gi ne?
Kornelijus: Žinoma grotumėm. Čia būtų įdomus eksperimentas su aplinka.
Dominykas: Rimti improvizatoriai eksperimentuoja ir su aplinka, su akustika, kuri gali padiktuoti ir visą koncerto turinį bei formą. Kol kas arenoje man groti neteko apskritai, būtų įdomu.
Mantvydas: Aš esu didelei miniai žmonių festivalyje, kitokios muzikos kontekste. Tąkart nepatiko, bet su „Luvhurts“ norėčiau.
Dominykas: Atsivertų daug erdvės naujiems eksperimentams ir ritualams – pavyzdžiui, repetityvias dainas galėtų dainuoti minios, būtų savotiška masinė hipnozė. Bet tai jau būtų kita istorija.
Ačiū už pokalbį.
