Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2017 01 29

Ko reikia, norint tapti muzikos apžvalgininku?

Akademiškumas dažnai atima ir pačios muzikos, ir jos kritikos smagumą, tad svarbiausia muzikos apžvalgininkui – geras skonis ir mokėjimas sudominti. Taip LRT RADIJUI sako muzikos apžvalgininkė Emilija Visockaitė. Anot apžvalgininko Jono Braškio, Lietuvos rinka maža, žmonės dar nesupranta, kas yra konstruktyvi kritika, todėl muzikos apžvalgininkai dėl to atsiduria spąstuose.
M.A.M.A. apdovanojimų ceremonija
M.A.M.A. apdovanojimų ceremonija / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Teigia, kad nereikia bijoti kritikuoti

Daug kas sako, kad muzikos apžvalgininkai – žmonės, netapę muzikantais, teigia J.Braškys. Anot jo, su tuo galima sutikti: „Ir kuo labiau žmogus tai neigia, tuo labiau jis toks yra. Pats savęs kritiku nevadinu, man tiesiog įdomu lįsti į muzikos sritį. Klausau ne tik to, kas man patinka ar nepatinka, ieškau albumų ir klausau juos iš smalsumo. Aš visą laiką klausau muzikos, nes tai neišsemiama sritis.“

E.Visockaitė tvirtina, kad, domintis muzika, reikia nusibrėžti savo interesų lauko ribas. „Pavyzdžiui, tai lietuviška muzika. Tuomet tikrai galima žinoti viską, vardinti vardus, faktus ir datas. Tačiau šiais laikais apie nieką nereikia žinoti faktų, užtenka interneto“, – teigia ji.

Emilija Visockaitė / Rimvydo Strielkūno nuotr.
Emilija Visockaitė / Rimvydo Strielkūno nuotr.

Pasak E.Visockaitės, susidomėjimas muzika vystėsi nuo paauglystės: „Man pačiai lemiamas įvykis buvo perskaityta Kurto Cobaino biografija „Sunkiau nei dangus“ (angl. Heavier Than Heaven). Tuomet pamaniau, kad nieko tokio, jei netapsiu muzikante, scenos žmogumi – galiu ir kitaip išreikšti tą meilę muzikai. Be to, žinojau, kad moku rašyti ir galiu taip prisidėti prie kultūros.“

Paklausta, kokiomis savybėmis turi pasižymėti apie muziką rašantis žmogus, pašnekovė tvirtina, kad reikia nebijoti. „Reikia nebijoti kritikuoti ir pasakyti, kas galvojama, taip pat kartais užaštrinti, kad būtų sukelta reakcija, pasipiktinimas, kad kiltų susidomėjimas. Dabar vis labiau plinta politkorektiškas rašymas, bet tokio aš nemėgstu, man jis nesukelia džiaugsmo“, – sako E.Visockaitė.

Internete visi gali būti kritikai

J.Braškio nuomone, žmonės dar nesupranta, kas yra konstruktyvi kritika: „Tai dėl to, kad mūsų rinka maža, visi visus pažįsta, prie muzikanto gali prieiti labai paprastai. Taip pats apžvalgininkas atsiduria nepatogiuose spąstuose. To reikia atsikratyti, kritikai ir muzikantai turi suprasti, kad noras aptarti įrašą – tai noras, kad viskas judėtų į priekį.“

Kaip tikina J.Braškys, internetas sukuria plotmę, kurioje kiekvienas gali rašyti tinklaraštį, turėti „Youtube“ kanalą ir pan. „Tu nieko nenustebinsi. Šiuo atveju muzikos kritika man – svetima sąvoka. Nes visi tarsi yra muzikos apžvalgininkai ir kritikai. Tikraisiais kritikais aš vadinčiau Viktorą Gerulaitį, Darių Užkuraitį – žmones, kurie to mokėsi“, – aiškina pašnekovas.

E.Visockaitės nuomone, kritikui neprivaloma išmanyti daug teorijos ar istorijos: „Svarbiausia kritikui – geras skonis, tos gairės, kurias jis gali parodyti, kad ir subjektyviai aprašant savo mėgstamas grupes. Jei moki tai pateikti ir sudominti, kodėl gi ne? Nereikia išanalizuoti partitūrų ir pan., nes muzikos akademiškumas dažnai atima ir muzikos, ir kritikos smagumą.“

2016-ieji lietuviškai muzikai – vieni geriausių

Paklausta, kokie lietuviškai muzikai buvo praėję metai, E.Visockaitė sako, kad jie kol kas – nuostabiausi. „Per pastaruosius penkerius metus pastebiu muzikos kokybės ir įvairovės pakilimą. O 2016-ieji buvo tikra kulminacija, šiais metais galbūt bus dar geriau. Optimistiškai nuteikia išleisti albumai, vaizdo klipai, naujos grupės. Kalbant apie tai, kas buvo geriausia, tai – „Solo Ansamblis“, „Without Letters“, „Sheep Got Waxed“ albumai ir t. t.“, – vardija pašnekovė.

Luko Balandžio / 15min nuotr./„Solo ansamblis“
Luko Balandžio / 15min nuotr./„Solo ansamblis“

J.Braškys teigia 2016-uosius vertinantis labai pozityviai: „Kalbant apie lietuvišką muziką, vis prisimenu 2015 m. pasirodžiusį Mesijaus ir Münpauzn albumą. Toks įspūdis, kad nuo jo viskas kilstelėjo laipteliu aukščiau, išsiliejo albumai. Nebeliko to mąstymo, kad štai čia lietuviai, o čia – Vakarai ir pan. Vyksta didžiulis techninis progresas. Visi, ypač tokios grupės kaip „Deeper Upper“, „Freaks on Floor“, „Colours of Bubbles“, žengia į priekį.“

E.Visockaitė, paprašyta išskirti penkis mėgstamiausius lietuviškus muzikos albumus, tvirtina, kad vieni jų – 1995 m. SEL albumas „Kontrolinis šūvis“ ir 1997 m. ŽAS albumas „Dozė“.

„Iš to, kas buvo mano atrasta prieš kelerius metus, tai grupės „Šiaurės kryptis“ 1993 m. albumas „Netiekto“. Jis gal nėra vienas geriausių man asmeniškai, bet vienas vertingiausių apskritai“, – sako apžvalgininkė.

Anot E.Visockaitės, reikia paminėti ir G&G Sindikato albumą „Gatvės lyga“, o iš šiuolaikinių albumų – grupės BA „Rasti/pasiklysti“, kuris ateityje gali turėti daug įtakos kitiems.

J.Braškys kaip vieną geriausių, bet be reikalo pamirštų lietuviškų albumų įvardija maždaug 1980 m. pasirodžiusį Teisučio Makačino „Disko Muzika“ albumą: „Tai dar sovietmečiu išleistas, bet toks hipsteriškas albumas. Jei žmonėms tai patinka, paminėčiau Giedrių Kuprevičių ir grupę „Argo“. Į užmarštį nuėjo ir viena pirmųjų pankroko grupių „Sa-SA“ su albumu „Paskutinės dainos“. Noriu paminėti ir SEL albumą „Guma“, nes manau, kad jis – vienas svarbiausių. Taip pat – Andriaus Mamontovo „Šiaurės naktis. Pusė penkių“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Reklama
Ekspertės: moterų investavimo rezultatai – geresni, ko reikėtų pasimokyti vyrams
Reklama
28 metai su „Teleloto“ – kas lieka už kadro?
Reklama
Pasiskiepyti – į vaistinę: ateina per pietų pertrauką, kartu atsiveda ir šeimos narius
Užsisakykite 15min naujienlaiškius