Dabar populiaru
Publikuota: 2017 lapkričio 25d. 16:08

Kompozitoriaus teritorija: Martyno Bialobžeskio dienos be pasikartojimų

Svečiuose pas kompozitorių Martyną Bialobžeskį Interviu
Tomo Tereko nuotr. / Svečiuose pas kompozitorių Martyną Bialobžeskį

Lietuvos muzikos informacijos centras pristato rubriką „Kompozitoriaus teritorija“, su kuria lankosi kompozitorių namuose, darbo kambariuose, studijose ir neįpareigojančiai kalbasi apie kūrėjų įpročius, kompozicinę rutiną ir kasdienybę. Šį kartą muzikologė Rasa Murauskaitė kartu su fotografu Tomu Tereku vieši kompozitoriaus Martyno Bialobžeskio studijoje. Interviu – apie kovinius filmus, minčių aštrumą iššaukiančias situacijas ir nuolatos kintančią kasdienybę.

– Kalbamės Jūsų studijoje. Kiek darbo vieta turi įtakos kūrybai?

– Čia, kartu, yra ir mano namai. Čia gyveno mano mama, praleidau čia savo vaikystę, kažkurį laiką tai buvo tik studija, o paskui sugrįžau. Patogu turėti tokią vietą, kur galima dirbti ir naktį, nes kaimynai niekada nepriekaištaus – tiesiog už sienos niekas negyvena.

– Vadinasi, čia bėga Jūsų dienos. Ar kompozitoriaus diena kitokia nei kitų?

– Įsivaizduoju, kad kitokia. Dažniausiai ji yra visiškai nereguliari. Jeigu aplinkybės leidžia, galiu pradėti dirbti vidurdienį, arba vidurnaktį... Pasitaiko visokių buitinių reikalų, tačiau kad viena diena būtų panaši į kitą – taip nebūna. Taip susiklosto nebent tada, kai rašau muziką spektakliams užsienyje, kur yra griežti repeticijų grafikai. Bet kokiu atveju, nuo įprastinės daugelio darbo dienos kompozitoriaus dienos turbūt labiausiai ir skiriasi tuo, kad galima pradėti dirbti bet kurią akimirką.

– Turint galimybę rinktis, esate ryto ar vakaro žmogus?

– Labai mėgstu išsimiegoti, pagulėti lovoje, tačiau keletą kartų per savaitę bėgioju, o tai dažniausiai darau ryte, ypač dabar, kai anksti temsta. Kai esu priverstas atsikelti anksčiau, ankstyva dienos pradžia duoda gerą energetinį užtaisą, prireikia mažiau laiko įsibėgėti. Tačiau pats esu labiau nakties, prieblandos žmogus. Dieną mėgstu skirti dienai, ypač vasarą – tiesiog gaudyti saulę ir mėgautis.

– Įdomu, kad dauguma Jūsų šeimos narių – menininkai, muzikai arba teatralai. Ar tokia aplinka neskatino maištauti ir savo karjerą nukreipti visai kitokia linkme?

– Ne visi mano šeimoje tapo menininkais. Mano paties svajonė kadaise buvo tapti aktoriumi. Tačiau turiu keistą trauką farmacijai. Tai, žinoma, nėra profesionalu. Man šiek tiek liūdna, kad mokykloje visai neskyriau dėmesio tiksliesiems mokslams – dabar jaučiu spragą, kurią norėčiau užpildyti.

– Nors aktoriumi ir netapote, Jūsų ryšys su teatru vis vien labai glaudus.

– Nuo mažų dienų su močiute – „baba Kaze“, kaip ją visi vadino – vaikščiodavome į repeticijas. O aš vaikštinėdavau koridoriais, kol ji vaidindavo, palandžiodavau po užkulisius. Kartais mane išvarydavo, nors žinodavo, kas aš toks. Pirmas mano rimtas darbas teatrui buvo dar nebaigus mokyklos – 1994 m. Alvydas Šlepikas baiginėjo režisūrą ir pasiūlė man parašyti muziką spektakliui „Kalnuose mano širdis“ pagal Williamą Saroyaną Vilniaus mažajame teatre. Paskui buvo pauzė – parašydavau kažką teatrui kartą per metus ar dvejus. Tačiau didelis postūmis įvyko kai 2000 m. Jaunimo teatre pradėjau dirbti garso režisieriumi. Tai sutapo su Sauliaus Mykolaičio pasiūlymu parašyti muziką jo pirmajam spektakliui „Stop mašina“ pagal Daniilą Charmsą. Tai tapo impulsu ir nuo tada muziką parašau dviem ar trims spektakliams per metus.

– Savo laiku studijavote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vienoje pagrindinių Lietuvos menininkų „kalvių“. Tai buvo pirmieji Nepriklausomybės metai, labai įdomus pokyčių laikotarpis. Kaip atsimenatę tuometį laiką Akademijoje ir save jame?

– Pirmus dvejus metus maniau, kad ne ten pataikiau. Studijos mane įspraudė į rėmus – tarsi buvau „akademinis“, nors viduje jaučiausi visai kitaip. Prisitaikydavau prie to, ką reikia sukurti. Lūžis įvyko trečiame kurse, kai supratau, kad galima kurti bet kokią muziką, jeigu tik ji patinka.

– Pati Akademija tuo metu buvo labai įdomi institucija, kadangi keitėsi kartos ir požiūriai. Ne paslaptis, kad man būnant antrame ar trečiame kurse, mes su kursioku Vytautu V. Jurgučiu ir buvusiu klasės draugu, garso režisieriumi Petru Kričena pradėjome Akademijoje rengti diskotekas. Kartą į vieną jų atėjo Petras Geniušas, atsinešęs „kompaktą“ su tokiu hiphopo ir džiazo mišiniu. Tai buvo tokia „sunki“ muzika, panaši į „gangsta“ repą. Taigi kai kurie žmonės klausėsi jau visai kitokios muzikos nei senoji karta, tada dar turėjusi daug valdžios. Man visada labai įdomu kalbėti apie šį laikmetį, nors dabar dauguma mano bendraamžių tam tikrus dalykus mėgsta „pamiršti“. Pavyzdžiui, koviniai filmai su Stallone, Schwarzeneggeriu, Chucku Norrisu... Negalima iš gyvenimo išmesti to, kas padarė didžiulę įtaką. 1986 m. atsirado pirmieji video salonai, kur už kelias kapeikas per mažą televizorių žiūrėdavome tuos filmus ir tai mus veikė. Galima sakyti, kad tai – prasti filmai, tačiau jų padaryto poveikio negalima atmesti. O tie žmonės, kurie Akademijoje mus mokė, tokių filmų nematė. O kur dar popkultūra, kuri veržėsi!

Tomo Tereko nuotr./Svečiuose pas kompozitorių Martyną Bialobžeskį
Tomo Tereko nuotr./Svečiuose pas kompozitorių Martyną Bialobžeskį

– Gal tos pervartos ir lėmė, kad Jūs savo muzikoje mėgstate maišyti akademinę ir neakademinę muziką? Galų gale, esate nemažai tekstų ir melodijų parašęs žymioms popmuzikos grupėms ir atlikėjams.

– Manau, kad daug įtakos tam turėjo ir mano šeima. Abu tėvai buvo klasikai – pianistai, tad plokštelių pas mus buvo devynios galybės. Be to, turėjau devyneriais metais vyresnį brolį. Kai man buvo ketveri ar penkeri metai, kas vakarą užmikdavau klausydamasis Pink Floyd „The Dark Side of the Moon“. Būdavo, brolis su klasiokais atsineša originalią „AC/DC“ plokštelę. Tai buvo nematyta Sovietų Sąjungoje – blizgantis plastikinis vokas, plokštelių dizainas...

Taigi visą laiką gyvenau dviejų „muzikų“ sankirtoje. Be to, dar buvo teatras, kurio elementus irgi naudoju savo muzikoje. O dar susiklostė ir taip, kad mokėmės kartu su grupės „Happyendless“ nariu Mariumi Narbučiu, kuris buvo Egidijaus Dragūno kiemo draugas... Visa istorija prasidėjo nuo to, kad Marius su draugais nusipirko kompiuterį ir nusprendė įrašyti albumą. Vienai dainai jiems reikėjo balso, o žinodami, kad mėgstu dainuoti sau ir laisvalaikiu rašau tekstus, manęs jie to ir paprašė. Nuvažiavome į Aro Žvirblio studiją Kaune ir tą dainą įrašėme – tai buvo „Sapnai“. Ją išgirdęs Egis paskambino Mariui ir vėliau jie kartu tą dainą perdirbo. Vėliau parašiau ir daugiau tekstų.

Galiausiai, kartu su Andriumi Mamontovu dirbome ir prie miuziklo „Tadas Blinda“. Aš buvau ne vienas toks – Linas Rimša dar anksčiau pradėjo tokius dalykus daryti, juk ir „Strazdas“ „Eurovizijoje“ yra populiariosios muzikos pavyzdys. Ir dabar būna, kad man paskambina ir paprašo parašyti tekstą, tačiau „nesąmones“ rašyti atsisakau – užsiimu tik tada, jeigu manęs paprašo sukurti kažką įdomesnio.

– Tuo laikotarpiu populiariosios muzikos situacija buvo labai įdomi – rodos, kad atsivėrus vartams į vakarus, pas mus viskas ėmė plūsti vienu metu.

– Išties, aš pataikiau į laiką, kai buvo žiauriai įdomu. Apie 1997 ar 1998 m. staiga atsirado nepaprastai daug stilių. „Sel“ išleido „Gumą“, albumą, tapusį etaloniniu gero „popso“ pavyzdžiu. „Biplan“ išleido savo pirmą albumą „Braškės“, britpopo pavyzdį. Susikūrė „Skamp“, atsirado „Inculto“. Tuo pačiu metu radosi ir alternatyvos, techno vakarėliai tapo didžiuliais renginiais. Vadinamoji „masinė kultūra“ tiesiog sužydėjo. Po to, apie 2003 ar 2004 m. viskas pradėjo blėsti, vienodėti. Nenoriu pasirodyti it koks senis, tačiau, mano nuomone, šiandien pasikeitęs pats požiūris į muziką, kadangi ją dabar gali kurti bene bet kas, kas turi garso kortą. Tačiau tai nereiškia, kad taip ir yra. Muzikai kurti neužtenka aparato – svarbiausia idėja. Galbūt turi ateiti kažkokia naujo muzikos suvokimo banga, nes kitaip po kurio laiko Lietuvoje turėsime 2,5 milijono kompozitorių, tačiau nieko išskirtinio.

– Jūsų elektroninę „pakraipą“ smarkiai formavo klubinė kultūra. O įmanoma šiandien kompozitoriui pasisemti įkvėpimo nuėjus penktadienio vakarą į kokį nors sostinės klubą?

– Manau, kad kompozitorius įkvėpimo gali gauti bet kur, priklauso tik, ką jis pasiima. Tiesą sakant, pats jau seniai klube nebuvau. Nors dabar daug vietų, kurios yra kaip ir barai, bet vakarais ten groja didžėjai ir tos vietos taip pat tampa pusiau klubais. Tačiau man tų vietų atrodo net per daug. Miestas perkrautas, kartais dėl to didžiulio pasirinkimo net nebesinori niekur eiti. Toks yra laikmetis – galbūt kaip tik tai yra įkvėpimas jaunajai kartai.

Tomo Tereko nuotr./Svečiuose pas kompozitorių Martyną Bialobžeskį
Tomo Tereko nuotr./Svečiuose pas kompozitorių Martyną Bialobžeskį

– Pats esate gana produktyvus kūrėjas, bent jau taip galima spręsti iš solidaus darbų sąrašo. Šiandien pilna straipsnių, kaip produktyviai išnaudoti savo laiką, planuoti darbus, veikti efektyviai... Kas lemia kompozitoriaus produktyvumą?

Mes visi esame įpareigoti terminų. Pats esu iš žmonių, kurie mėgsta atidėlioti. Imuosi dirbti tada, kai suvokiu, kad daugiau laukti nebegaliu. Tam tikra prasme tai gana gera praktika, nes tokiais atvejais susikaupia minčių koncentracija – nebėra, kur trauktis. Tokiose ekstremaliose situacijose pradedama mąstyti daug aštriau. Kitą vertus, prarandama laiko kokybei išgauti – idėja yra idėja, tačiau jos nugludinimui laiko dažnai pritrūksta. Nesakau, kad ištisomis dienomis nieko neveikiu, bet atsipalaidavimo mano gyvenime nemažai.

Tačiau dabar, pavyzdžiui, nors turiu su muzika susijusių darbų, jaudinuosi dėl konferencijos Švedijoje, kurioje turėsiu pristatyti festivalį „Jauna muzika“. Bus pirmas kartas. Taigi į kūrybą įsipina daug kitų, neretai buitinių dalykų. Reikia ir padangas pasikeisti, ir batus žiemai nusipirkti...

– Grįžtant prie muzikos, egzistuoja tokia, kurios nemėgstate?

– Norėčiau sakyti, kad nemėgstu primityvios muzikos, bet kas yra „primityvi muzika“? Ar vienas, 15 minučių skambantis garsas yra primityvus? Priklauso nuo to, kas su juo daroma. Kūrinyje gali būti daugybė garsų, tačiau iš to nieko gero. Pasakysiu taip – nevertinu muzikos, kuri manęs neveikia emociškai.

– Pabaigai. Kokia vieta tinkamiausia kompozitoriaus atostogoms?

– Vienareikšmiškai – Nida. Ten aš išsivalau, ypač, jeigu pabūnu ilgiau. Kartais liūdna, jei turiu tik tris ar keturias dienas, tačiau pabuvus ten savaitę, apsivalau pusmečiui.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Išmanus kaimas

Festivalis „Galapagai”