Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 1d. 20:01

Kovo muzikos albumų apžvalga: undinės, laumės ir vikingai

„Sen Svaja“
Asmeninio albumo nuotr. / „Sen Svaja“

Folkloras yra geras karjeros pasirinkimas. Su jokiu kitu muzikos žanru neišvažinėsi tiek pasaulio, kiek atlikdamas liaudies dainas. Ypač jei šiuolaikiškai jas aranžuosi, pridėsi fūzuotų gitarų, pasidabinsi autentiškais apdarais, papasakosi legendų iš savo šalies istorijos... Visas šis istorinis teatras neretai atrodo juokingai. Tačiau kovo mėnesį išleisti du pavyzdiniai modernizuotos folkmuzikos albumai, skirtingomis priemonėmis gaivinantys skirtingus istorinius ir geografinius klodus. Abu verti dėmesio ir Lietuvos šimtmečio proga, ir bet kuria kita.

Žalvarinis – Einam tolyn

„Žalvarinis“ jau 17 metų yra viena nuosekliausių, patikimiausių Lietuvos grupių ir savotiškas simbolis, atstovaujantis visą folkroko žanrą. Jų daina skamba abiturientų muzikos egzamino klausimyne, o gerbėjų jie turi visame pasaulyje. Štai pernai šlovingai gastroliavo Kinijoje.

Šis albumas – šeštasis, dvigubas, skirtas atkurtos Lietuvos šimtmečiui (nors ši dedikacija atrodo perteklinė – visa „Žalvarinio“ diskografija yra patriotinė). Albumo įrašuose dalyvavo apie penkias dešimtis atlikėjų iš Olandijos, Mongolijos, Vokietijos, Indijos, Kinijos, Lietuvos. Įrašytos dainos su „Ugniaviju“, Marijonu Mikutavičiumi, Veronika Povilioniene. (Besižavėdama vaizdo klipe baltai apsirėdžiusia V. Povilioniene, svarsčiau, ar užaugo/užaugs jai kokia pamaina. Dažnai net gali pasirodyti, kad Veronika yra vienintelė liaudies dainininkė Lietuvoje.)

Pastaraisiais metais Robertas Semeniukas, „Žalvarinio“ įkūrėjas ir siela, pradėjo drąsiau ne tik aranžuoti liaudies dainas, bet ir pildyti jas savais žodžiais, autorinėmis melodijomis. Iš pradžių perėjimai nuo autentiško, tarmiško liaudies dainos teksto prie sterilios bendrinės kalbos gerokai trikdė. Bet galiausiai papirko „Žalvarinio“ nuoširdumas, atsidavimas idėjai ir, banaliai pasakysiu, muzikos tyrumas.

Aranžuočių stilistika tapo įvairesnė. Balansuojama tarp partizaninių, karo ir lengvesnių, dinamiškesnių dainų. Su M.Mikutavičiumi įrašyta smagi daina apie alų – atsargus pilietinis pasisakymas prieš valdžios politiką.

Folklorinėse dainose mane labiausiai traukia smarkesnės, kovingesnės, „vikingiškesnės“ nuotaikos („O kai saulutė tekėjo“ su „Ugniaviju“). Kaip ir nemaža dalis lietuvių, šiek tiek liūdžiu giedodama valstybinį himną: iš jo visad norisi mažiau melancholijos ir daugiau temperamento. Visa laimė, kad baltiškame folklore įmanoma atrasti šiuolaikinei dūšiai artimesnio patriotizmo.

VIDEO: Žalvarinis ir Veronika Povilionienė - Einam tolyn (Official Music Video)

Sen Svaja – Kraitis iš pelkės

„Sen Svają“ teko matyti Valdovų rūmų požemiuose, gaila, tuo metu jau steriliuose, su eskalatoriais ir tualetais. Joms dainuoti reikia ypatingų erdvių – apleistų bažnyčių (juk pagonybė mūsuose puikiai išsitenka krikščionybės pamirštose vietose), Nidos kopų, na, arba pelkynų. Pirmapradė, nesukultūrinta gamta, raganiški liūno garai ir lobiai, kuriuos galima iš ten išgriebti, – toks šio albumo peizažas.

Postfolko, world muzikos grupė „Sen Svaja“ (prūsiškai – „su savais“) – tai trys jaunos moterys su kanklėmis, būgnu ir galingais, toli toli sklindančiais balsais. Panorėjusios galėtų būti feministinė grupė. Pačios sako daugiausia teigiamų reakcijų sulaukiančios iš moterų. Vyrai šiek tiek baidosi.

Antrasis jų albumas daug įvairesnis už pirmąjį, „Laumių lopšinę“ (2015). Naujajame skamba turkų, serbų, makedoniečių, norvegų, anglų ir lietuvių muzikinis paveldas. Nuotaika nepastovi, daugiau eksperimentuojama su skambesiu. Didelis „Sen Svajos“ privalumas – humoro jausmas. Liaudies dainos klausytojų ir atlikėjų dažnai suvokiamos vien kaip dvasingos, dramatiškos, vis tas bernelis į karą eina, motušėlė rauda. „Sen Svaja“ nevengia ir tokių, bet jas praskaidrina raganiškais šokiais ir drąsių, savarankiškų moterų šūksniais.

Galbūt tai skonio dalykas, bet jų debiutas man arčiau širdies – grynesnis, smarkesnis, gal mažiau subtilių niuansų, bet daugiau vidinės jėgos. Šiaip ar taip, „Sen Svajos“ pasirodymai visada performatyvūs, karingi, ritualizuoti – norėtųsi, kad grupė dažniau koncertuotų. Reikia juk tuos lietuvius vyrus pralaužti kaip nors.

VIDEO: Sen Svaja - Lena Mori - Juke Train 224

Jack White – Boarding House Reach

Nors mano paauglystėje „The White Stripes“ buvo viena kiečiausių grupių ir privaloma tvarka buvau išmokusi gitara subrązginti porą jų kūrinių, įsimintiniausi momentai, susiję su Jacku White‘u, mane ištiko vėliau. Vienas – 2010 m. festivalyje „Opener“ Lenkijoje, kai gyvai išvydau White‘o ir Alison Mosshart grupę „The Dead Weather“. Įrašuose tvarkinga, nuspėjama muzika koncerte virto dieviška ir pragariška rokenrolo ekstaze. Kitas momentas – White‘o prakalba filme „Under Great White Northern Lights“ apie tai, kad apribojimai skatina kūrybiškumą. Paprastas dalykas, bet atvėrė man naują įkvėpimo šaltinį ir kartu padėjo suprasti, kas vis dėlto tas Jackas White‘as.

Teoriškai jo trečiojo solinio albumo pagrindas – tas pats jo gimtasis aštrus bliuzrokas. Tačiau praktiškai čia skamba daugybė stilių vienu metu, daugybė instrumentų (dalį įrašė jis pats, dalį didžiulis būrys muzikantų, pasiskolintų iš Beyoncé, Kanye Westo, Davido Byrne‘o, „Depeche Mode“). Jackas tarsi prisivertė išsilaisvinti iš paprastai nusistatomų apribojimų, atsisakyti asketiškumo ir spartietiškos disciplinos. Jis repuoja, rėkia, kalba, susišaukia su isterišku choru, toje pačioje dainoje dešimt kartų pakeičia ritmą ir teškia šiurpius gitaros solo, traškina elektroniką ir diriguoja chorui. Šiek tiek Beckas, šiek tiek „Beasty Boys“, šiek tiek Jamesas Brownas. O pabaigoje dar ir A. Dvořáko lopšinė.

Bet kurio kito rankose tai galėjo likti tiesiog chaosu, juodraščiu, neišpildytais eksperimentais. Radijo hitų šiame albume nėra nė vieno, bet kūriniai vienas kitą papildo ir susidėlioja į nervingą, absurdišką roko operą. Du jo ankstesni albumai buvo tvarkingas, taisyklingas rokas, o šiame galima jausti, kaip dirba Jacko smegenys, karštligiškai tramdančios ekscentrišką jo temperamentą.

VIDEO: Jack White - Over and Over and Over

Nenaujiena

Moses Sumney – Aromanticism

Moses Sumney šiemet stovėjo ant „Oskarų“ scenos (drauge su Sufjanu Stevensu ir St. Vincent atliko dainą iš filmo „Vadink mane savo vardu“), o rugpjūčio 7 d. dainuos Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje.

Jis gimė Kalifornijoje, bet pastoriai tėvai su vaikais grįžo į gimtąją Ganą, kur skleidė krikščionių tikėjimą. Dainas pradėjo rašyti dar vaikystėje, bet slėpė nuo viso pasaulio iki pat 20-tojo gimtadienio. Dabar jam 27-eri, pernai pasirodė jo debiutinis albumas, patekęs kone į visus pernykščių geriausiųjų sąrašus.

Virpantis falcetas ir lyg eteris sklindanti muzika primena trapiausius, jautriausius, liūdniausius atlikėjus: Niną Simone, Nicką Drake‘ą, Jeffą Buckley, Anohni, Thomą Yorke. Bet drauge, kaip ir kiekvienas iš jų, Moses muzika labai asmeniška ir originali.

Ypač originali šio albumo tema. „Aromanticism“ – tai baladės apie meilės nebuvimą ir vienatvės jaukumą. Moses teigia, kad dar niekada nebuvo įsimylėjęs: „Man nusibodo tas primygtinis teigimas, kad meilė yra žmogaus egzistencijos galutinis siekis ir esmė.“ Vienatvė jam ne tragiška, o kupina laisvės ir iššūkių.

Nors pats teigia neliūdintis, jo albumas skirtas tikrai ne linksmintis. Ar aš gyvas, jei mano širdis tuščia? / Ar aš pasmerktas? – vaiduokliškai gieda jis. – Niekas nebetrikdo mano kūno / Visos mano mylimosios jau susirado kitus. Jo pusiau akustinės, pusiau elektroninės kompozicijos vos girdimos, švelnios, kartais išvis pranykstančios, nesukaltos į jokius rėmus. Jis pats šnabžda, aimanuoja, liūliuoja, siūbuoja, balsas aidi vienatvėje, tuštumoje.

Viename savo klipe jis iš jūros ištraukia undinę, kitame – pats plūduriuoja po vandeniu, mažučiame futliare, nesusisiekiančiame su kitais tokiais pačiais žmogiškaisiais indais. Albumo viršelyje Moses levituoja, o gal yra imamas į dangų. Tokia ir jo muzika – vos girdima vienišos undinės giesmė.

VIDEO: Moses Sumney - Doomed [Official Video]

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:48
07:40

Gera keliauti kartu

Sveikata

Būk nesustabdoma