15min be reklamos
2022 11 30, 11:39

Lietuviai Hadersfildo šiuolaikinės muzikos festivalyje: sugrįžimai, premjeros ir beveik nekvėpuojanti publika

Lapkričio 18-27 dienomis Jungtinės Karalystės mieste Hadersfilde vykęs 45-asis tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis, vadinamas „hcmf//“, pradėjo trimetį bendradarbiavimą su Lietuva, kurį drauge „konstruoja“ Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos muzikos informacijos centras (LMIC) ir Lietuvos kultūros atašė JK Ūla Tornau, rašoma pranešime žiniasklaidai.
45-asis tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „hcmf//“
45-asis tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „hcmf//“ / Brian Slater nuotr.

„Tai yra šalis, su kuria mes norėjome dirbti! Lietuva turi turtingą muzikos „gyslą“, mūsų laukia labai daug atradimų“, – neformalioje partnerystės inauguracijos ceremonijoje kalbėjo 16 metų festivaliui vadovaujantis Grahamas McKenzie‘s, pastebėjęs, kad partnerystę paskatino atkaklus Lietuvos partnerių profesionalumas ir ryškūs lietuviški „pėdsakai“ festivalio metraščiuose. „Prisimenu prieš 12 metų pas mus pristatytą fantastišką Justės Janulytės projektą „Smėlio laikrodžiai“, kuris, beje, puošia festivalio įkūrėjo Richardo Steinitzo knygą apie „hcmf//“ istoriją. Aš vis dar sulaukiu komentarų ir įspūdžių apie šį nuostabų kūrinį“, – pasakojo meno vadovas, besidžiaugdamas, kad šiemet J.Janulytė grįžo į Hadersfildą su dviem JK premjeromis.

G.McKenzie‘s paminėjo ir Liną Lapelytę, kuri dalyvavo festivalyje 2010 m. „The New String Theory“ sudėtyje, o dabar su Venecijos bienalės apdovanojimą pelniusia „Saule ir jūra“ triumfuoja pasaulio scenose. Meno vadovas tikisi bendradarbiauti su Lina artėjančiais partnerystės metais. „Šiuo metu Lietuvos muzikos kūrėjai aktyviai įsitraukia į tarptautinius tinklus, mezga partnerystes, yra matomi ir girdimi – jau nekalbame apie tai, kad ateiname iš nežinomybės ir atsirandame pasauliniame kultūros žemėlapyje. Tačiau trimetis „fokusas“ šiuolaikinės muzikos tendencijas diktuojančiame festivalyje padės sutelkti žvilgsnį į mūsų muzikos kūrėjų ir atlikėjų išskirtinumą“, – kalbėjo Lietuvos kultūros instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė.

Angliški pokalbiai apie orą

Festivalis įkurtas 1978-aisiais metais, Jungtinėje Karalystėje užėjus eilinei kultūros decentralizavimo ir padidėjusio finansavimo regionuose bangai. Hadersfildo universitetas jau anuomet garsėjo savo XX a. muzikos mokykla, o universiteto profesorius, kompozitorius Richardas Steinitzas tapo festivalio vadovu ir ėjo šias pareigas iki 2001 metų. Lapkritis pasirinktas neatsitiktinai: būtent tuo metu studentams yra savarankiško mokymosi laikotarpis, todėl universiteto patalpos gali būti skirtos festivalio renginiams. „Jau geriau Steinitzas paleistų savo studentus kokį šiltesnį mėnesį – dabar amžiams esame pasmerkti šalti ir šlapti“, – su nepakartojamu škotišku humoru (ir ilgamete „stand-upų“ komiko patirtimi) skundžiasi dabartinis meno vadovas G.McKenzie‘s.

Kalbėti ir rašyti apie tai, kad mažas postindustrinis Vakarų Jorkšyro miestelis Vakarų Jorkšyre lapkritį yra keistoka vieta kasmetinei šiuolaikinės muzikos piligrimystei – viena iš festivalio tradicijų. Jau penktą dešimtmetį festivalio šeimininkai nesiliauja atsiprašinėti už nuolatinį lietų ir rūką, o ištikimoji publika demonstruoja ne tik puikų šiuolaikinės muzikos išmanymą, bet ir atsparumą klimato iššūkiams.

Grahamas pasakojo, kad kartą oras buvo tiek šaltas ir drėgnas, kad permirkę klausytojai koncertų metu tiesiogine prasme garavo, tarsi į kišenes būtų pridėta sauso ledo... „Manau, tai yra vienijanti išgyvenimo patirtis ir mūsų festivalio esmė“, – rimčiausiu tonu juokavo meno vadovas.

G.McKenzie‘s ėmėsi šio festivalio programavimo nuo 2006 m., atsinešęs darbo Glazgo šiuolaikinio meno centre patirtį: „hcmf//“ atsirado daugiau vizualiųjų menų, eksperimentinės, improvizacinės ir tarpdisciplininės kūrybos, elektronikos ir performansų. Jis atrado ir daugiau koncertinių aikštelių netradicinėse miestelio erdvėse: prie universiteto salių, taip pat šiai mokslo įstaigai priklausančios Šv. Pauliaus bažnyčios ar miesto rotušės salės prisijungė ir Bates Mill verpimo fabrikas. Šis, beje, vis dar veikia ir kaip trečios kartos tekstilininkų valdoma įmonė. Šiuo metu fabriką valdantys broliai Nigelas ir Richardas Batesai (pasak Grahamo, jo įkalbinti), yra tapę kone festivalio simboliais – dalyvauja visuose Bates Mill vykstančiuose festivalio koncertuose (ir pilsto gėrimus už baro).

Brian Slater nuotr./45-asis tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „hcmf//“
Brian Slater nuotr./45-asis tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „hcmf//“

Vieta, kur ypatingi menininkai sutinka ypatingą publiką

Lietuvos trimetį „fokusą“ festivalyje pradėjusį Justės Janulytės kūrinį „Unanime“ atliko vokiečių trimitų ansamblis „The Monochrome Project“ Šv. Pauliaus bažnyčioje, o naujausias jos opusas „Sleeping Patterns“ su „London Sinfonietta“ skambėjo karalienės Viktorijos laikų dekoru išpuoštoje Hadersfildo rotušės salėje. Abu lietuvės kompozitorės kūrinius publika priėmė itin šiltai, įdėmiai įsiklausydama į monochroninės muzikos niuansus. Dar viena „hcmf//“ tradicija yra rinkti kompozitorių ir atlikėjų autografus festivalio programėlėje – vadinamosios šiuolaikinės akademinės muzikos kūrėjai čia turi galimybę ne tik sulaukti publikos reakcijų, bet ir pajusti jos dėmesį ir susižavėjimą („Bet jie moka ir nušvilpti ar sukritikuoti“, – pastebi festivalio organizatoriai).

„Dabar galvoju, kad „hcmf//“ buvo labai svarbus visai mano kūrybinei biografijai“, – svarstė J.Janulytė. „Pirmą kartą čia buvau 2008 m., kuomet festivalis muzikanto Antono Lukoszevieze iniciatyva man užsakė kūrinį violončelei su įrašytu instrumentu, elektronika. Jis iki šiol skamba įvairiausiomis versijomis, su skirtingais instrumentais – ir smuikais, ir gitaromis, ir akordeonais, ir styginių kvartetais. Tuomet mane pastebėjo festivalio meno vadovas G. McKenzie‘is, taip užsimezgė bendradarbiavimas ir prasidėjo „Smėlio laikrodžių“ istorija“, – savo patirtis Hadersfilde prisiminė J.Janulytė.

„Man labai smagu grįžti čia po dvylikos metų. Niekas taip neklauso, kaip čia – tiesiog jauti, kad publika beveik nekvėpuoja, pasibaigus kūriniui visada išlaikoma ilga pauzė iki plojimų, po koncerto daug kas prieina šnekėtis. Be to, svarbūs ir festivalio ryšiai su Hadersfildo universitetu, o čia yra labai rimta ir svarbi kompozicijos mokykla, kurioje daug kas nori studijuoti. Aš pati kažkada apie tai svarsčiau, nes patraukė išskirtinė aplinka“, – patirtimis apie festivalio atmosferą ir nedirbtinį publikos dėmesį dalijosi kompozitorė.

Antras lietuviškas „žingsnis“ šių metų programoje – improvizuota garso skulptūra iš Vilniaus „Sneeze Etiquette“ (Arturas Bumšteinas, Kristupas Gikas, Adas Gecevičius ir Dominykas Snarskis). Jiems teko pozicija sunkiausią festivalio dieną – vadinamoje „Shorts“ programoje, kuri vyko per visas festivalio aikšteles nuo vidurdienio iki vidurnakčio pliaupiant lietui. „Sneeze Etiquette“ pasirodymas „Bates Mill“ fotografijos studijoje buvo priešpaskutinis (finale ištvermingiausia publika fabriko kieme stebėjo Jano Hendrickse‘s performansą „Black Noise“ („Juodasis triukšmas“): muzikantas su acetileno degikliu „grojo“ bambuko fleita, kurią galop sudegino.

Organizatorių nuotr./45-asis tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „hcmf//“
Organizatorių nuotr./45-asis tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „hcmf//“

Fotografijos studijoje vykusio vilniečių eksperimentinio garso seanso techninė komanda, matyt, įvertinusi kamerinėje erdvėje esančių dviejų būgnų komplektų potencialą, išdalijo publikai ausų kamštukus (kurių, beje, neprireikė, nes Adas Gecevičius ir Dominykas Snarskis būgnus labiau glostė).

Muzikantai prisipažino kiek nerimavę, kad jiems gali atitekti negausi ir leisgyvė publika, bet taip anaiptol nebuvo: studiją visiškai užpildė atidūs ir imlūs klausytojai. „Mums buvo didžiulis malonumas groti“, – po koncerto dalijosi vienas iš garso skulptūros „elementų“, kompozitorius Arturas Bumšteinas. Pusiau slaptai galima pasakyti, kad kitų metų „lietuviško fokuso“ programoje A.Bumšteino kūrybos bus daugiau, jau prasidėjo tiriamieji ir žvalgybiniai darbai. Beje, 2009 m. festivalyje buvo atliktas A.Bumšteino kūrinys „Diagonal Symphony“ (su A.Lukoszevieze).

„Bates Mill“ koncertų erdvėje buvo pristatytas ir muzikos ir medijų projektas „This Order Goes Wrong“, kalbantis apie vis labiau aktualėjantį šiuolaikinio gyvenimo palydovą – panikos atakas. Projekto autoriai – kompozitorius Dominykas Digimas, dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, vaizdo režisierius Kristijonas Dirsė, kostiumo dizainerė Morta Nakaitė bei balso, sensorikos ir judesio specialistai. Performansą atliko smuikininkė ir aktorė Lora Kmieliauskaitė.

Pirmuosius Lietuvos fokuso metus festivalyje užbaigė ansamblis „Twenty Fingers Duo“ (L.Kmieliauskaitė ir Arnas Kmieliauskas) ir jų debiutinio albumo „Performa“ pristatymas. „Performa“ – tai vizualiai intonuota garsinė kelionė, kuriai dueto užsakymu kūrinius parašė kompozitoriai Mykolas Natalevičius, D. Digimas, Rūta Vitkauskaitė, Julius Aglinskas, A.Bumšteinas ir Andrius Maslekovas. Menininkė Lauryna Narkevičiūtė projektą papildė šešiomis vizualizacijomis, kurias gyvame pasirodyme projektavo K.Dirsė.

Pasak abi paskutines lietuviškos programos dalis jungiančios L.Kmieliauskaitės, dar sunku suprasti ir įvertinti, ką jai ir jos bendražygiams reiškia dalyvavimas šiame festivalyje: „Galbūt vėliau pasimatys, kokie nauji darbai ir draugystės iš to išaugs. Visų pirma mes esame tiesiog laimingi, kad buvome čia pakviesti pristatyti savo kūrybą – tai yra vienas didžiausių šiuolaikinės ir eksperimentinės muzikos festivalių. Jautėme tikrai didelę atsakomybę atstovauti savo šalies muzikos laukui ir reprezentuoti naujosios muzikos idėjas iš mūsų krašto.

Festivalis kaip platforma sutraukia ne tik klausytojus, bet ir kitų festivalių meno direktorius, artistus ir ansamblius. Tikrai įdomu užčiuopti, kas dabar skamba ir kokios muzikos meno bangos tvyro pasaulyje. „This Order Goes Wrong“ performansą atlikome pirmą. Atrodė, kad atgarsiai po to vakaro mūsų kūrybinę grupę lydėjo iki pat festivalio pabaigos. Džiaugiamės, kad šie darbai užsimezgusių festivalyje pažinčių dėka keliaus toliau“, – įspūdžiais dalijosi Lora.

„Galbūt neįprasta tai išgirsti iš atlikėjų, tačiau likome pakylėti po koncerto – ypatingai įspūdį paliko spengianti tyla tarp kūrinių. Publika išlaikė dėmesį, jautėme jų įsitraukimą iki pat finalinio akordo. Tai nuostabus jausmas atlikėjui. Nepaprastai gera groti festivalyje, kurio publika itin žingeidi bei ištroškusi naujosios muzikos garso, atlikimo metu nereikia galvoti apie jokį įsiteikimą, daug aiškinti – galima koncentruotis į patį kompozicijų atlikimą, mėgautis juo, suprantant, kad būsime išgirsti“, – pažintį su „hcmf//“ publika įvertino muzikantė.

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą