Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Loftas Fest“: maloniai svaiginanti klaustrofobija

Festivalio „Loftas Fest“ akimirka
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr. / Festivalio „Loftas Fest“ akimirka
Šaltinis: 15min
1
A A

Jau penktą kartą Vilniuje surengtas „Loftas Fest“ (rugsėjo 2–3 d.) be skandalo neapsiėjo: po vieno kūrinio koncertą nutraukė pagrindinis festivalio atlikėjas – prancūzų didžėjus Gessafelstein. Nors „Facebook“ iškart užpylė „hate‘intojų“ komentarai, linkintys festivaliui amžino atilsio, visa širdim tikiuosi, kad greičiau laidosim „išpindėjusias žvaigždes“ nei „Loftą“.

10 asmeniškų momentų iš festivalio: 7 geri ir 3 nelabai.

1. „Repetitor“ (Serbija). Bent man – neabejotinai geriausias festivalio koncertas, po kurio pradėjau svaigti apie kelionę į Belgradą. Retas atvejis, kai kiekvienas grupės narys yra ryški asmenybė.

Serbų trijulė ne tik dekonstravo tradiciškai vyrišką roko grupės sudėtį („Repetitor“ – tai dvi merginos ir vaikinas), bet ir atsisakė įprasto modelio, kai grupės lyderis yra vienas ir dažniausiai vokalistas. Pusę koncerto dainavo gitaristas, kuris, vos radęs laisvą minutę, taškėsi po sceną, laipiojo aparatūra ir tvoromis. Ne mažiau efektingai atrodė ir garbanė, bosine grojusi lyg solo gitara. Ką jau kalbėti apie neįtikėtiną būgnininkę, kuri vietomis perimdavo vokalo partiją, o būgnus daužė mažų mažiausiai lyg Dave‘as Grohlas. Įrašuose grupė skamba kaip įprastas garažinis „postpankinis“ rokas. Bet, o žmogau, koncerte nuo jų negali akių nei ausų atplėšti.

VIDEO: Repetitor „U pravom trenutku“

2. „Oligarkh“ (Rusija). Nors baisiam savo liūdesiui dėl pakeisto koncertų eiliškumo pirmą naktį jų pasirodymą praleidau, kitą naktį jie darkart grojo mažesnėje scenoje. Elektroninės muzikos prodiuseris iš Sankt Peterburgo nepaprastai tiksliai atspindi dabarties dvasią: jo muzikoje justi lyg ir postmodernistinės formos (žaidybiškumas, skirtingų stilių koliažai), bet drauge ji ir labai rimta, net liūdna. Du būgnų komplektai, DJ pultas ir videoprojekcija su tankiai sumontuotais įvairiausiais „rusiškais“ kadrais (nuo Jelcino iki balerinų) nukėlė tiesiai į kolektyvinę posovietinių tautų pasąmonę, kurioje raudos maišosi su hiphopu ir maroziškais bumčikais, „aukštoji“ kultūra su masine, religija su pigiais narkotikais, o nostalgija su apokaliptinėmis nuojautomis. Apie šią muziką galima filosofinį straipsnį parašyti, bet pagal ją baisiai smagu tūsintis – ir mokyklos diskotekose prieš 15 metų, ir dar labiau dabar.

VIDEO: Ologarkh „Rechka“

3. „Lofto“ erdvė. Nors prireikia šiek tiek laiko persiorientuojant nuo tradicinių vasaros festivalių gamtoje prie festivalio industrinėje erdvėje, tačiau išplėsta ir pertvarkyta gamyklos teritorija išties sukūrė tą „miestą mieste“, atskirą erdvę, į kurią patekęs pradedi veikti kitu režimu. Susigaudyti tamsoje tarp balų, meninių instaliacijų, kioskelių ir keturių scenų buvo visai smagus iššūkis. Dar labiau mane džiugino galimybė laipioti įvairiais laiptais – mediniais į antrą aukštą, nestabiliomis dėžėmis, sukamais metaliniais, cementiniais į rūsį... Na, o tas rūsys, pavadintas „Bacardi“ scena, tapo mano estetiniu favoritu: smirdintis aerozoliniais dažais (nuo čia pat paišomų grafičių), baltomis, drabužius tepančiomis sienomis, beoris ir svaiginančiai klaustrofobinis. Į „Solo ansamblio“ koncertą jame neįtilpau, o po „Oligarkh“ vos sugebėjau ištrūkti – tokia minia veržėsi į Mesijaus ir Münpauzn pasirodymą.

4. „G&G Sindikatas“. Žinoma, didelį įspūdį labiausiai lėmė tai, kad buvau labai seniai juos girdėjusi. Ir dar tai, kad jie grojo po kelių madingų ir visiškai neįdomių užsienio žvaigždučių. „Sindikatas“, nors neabejotinai yra puikūs muzikantai ir turbūt vis dar geriausi reperiai Lietuvoje, pirmiausia veikia ne estetinius, bet patriotinius ir nostalginius receptorius. Jų muzika tapo neatskiriama lietuvio sielos dalimi, su ja užaugo visa karta, iki šiol mokanti legendinių grupės kūrinių tekstus. Vyrai dviaukštėje scenoje atrodė išties galingai: gitaros, būgnai, Mamania, sempluojantis „Nirvaną“ ir „Metallicą“, puikiai sudarytas setlistas. Trumpai tariant – pagarba.

5. „ba.“ Pasirodymo, trukusio vos pusvalandį (gali būti, kad grupė tiesiog labai norėjo pamatyti tuo pat metu grojusius „Repetitor“), klausiau mėgindama įsivaizduoti, kaip jis skamba užsienio muzikos industrijos atstovams, kurie konferencijoje „What‘s next in music“ vertino lietuvių muzikantų atsiųstus kūrinius, nieko nežinodami apie tų muzikantų padėtį Lietuvos scenoje. Bene svarbiausia dabartinės lietuviškos muzikos grupe laikomų „ba.“ daina „L2“ sulaukė didžiausios kritikos: buvo pavadinta tiesiog „ne daina“. Jei norėjo padaryti įspūdį ekspertams, grupė pasirinko tikrai ne patį tinkamiausią kūrinį (lietuviškas tekstas jame stelbia muziką). Vis dėlto tikiu, kad koncerte, net ir nesuprantant lietuviškai, emocija, gaivališkumas ir merginų klyksmai turėjo padaryti įspūdį.

6. Viena Monikos Liu daina. Monika Liu yra tokia mitinė muzikos figūra, retai koncertuojanti, bet visų aukštinama dėl intelektualios popmuzikos. Jos albumui sunku ką prikišti, bet ekstazės jis irgi nesukelia. Užtat vis (nesėkmingai) mėginu ją išgirsti gyvai. Deja, šįkart spėjau tik į paskutinę dainą, kuri skambėjo galingai, sunkiai ir visai netuščiai (kaip kad Monikos atsiųstą kūrinį per perklausą komentavo tie patys ekspertai).

7. Despotin Fam. Pamatyti fūroje grojančius lietuviškos hiphopo kultūros tėvus jau savaime didelis įvykis. Ypač stipriai, padedami būgnininko, suskambėjo rokavesni gabalai („Dega“, „Čia nebėra“).

8. „Formation“ (Anglija) – visiškai jokio įspūdžio. Antros dienos headlineriai „Daughter“ (Anglija) – visiškai jokio įspūdžio. „Lola Marsh“ – unikalumas tik toks, kad iš Izraelio, o šiaip gryna Lanos del Rey kopija, tik su pretenzijom į rimtesnę muziką.

9. Priekaištauti dėl garso kokybės jau labai banalu (nors „Sindikato“ žodžių tai tikrai nesigirdėjo), užtat paprieškaištausiu dėl visų koncertų vėlavimo (pirmą naktį), sukeistos koncertų tvarkos (ir informacijos apie tai nebuvimo) ir kankinimo itin vėlyvais pasirodymų laikais.

10. Dideli užmojai yra gražu ir gerbtina, bet ko nesuprantu, tai festivalių manijos prikrauti kuo daugiau scenų (štai „Galapaguose“ buvo aštuonios!). Taip kuriama iliuzija, kad visur kiekvieną akimirką kažkas vyksta, bet iš tikrųjų tik suskaidoma auditorija, klausytojai verčiami lakstyti po teritoriją ir nuolat spręsti muzikines dilemas. O jei dar ir koncertai vyksta ne numatytu laiku, galiausiai tiesiog pražiopsai labiausiai lauktą grupę.

Trumpai apibendrinant, „Lofto“ komanda nusipelno tik pagarbos ir palaikymo, o neklysta tas, kas nieko nedaro.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau