Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 10d. 20:01

Mandolinos simboliu tituluojamas Avi Avitalis: šio instrumento muzikos pasaulyje niekas nelaukė

 Avi Avitalis Interviu
„Scanpix“ nuotr. / Avi Avitalis
Muzika laisvai kalbantis Avi Avitalis savo kasdienybėje naujas patirtis kuria remdamasis į skirtingus muzikos stilius, žanrus ir tradicijas kaip į skirtingas jos tarmes. Jį pirmyn nešanti atrama – muzikos instrumentas mandolina.

Iki šių dienų vis dar nevisavertiškas klasikinės muzikos kanone instrumentas nepaliko Avitaliui jokio kito pasirinkimo, kaip tik veržtis tolyn už savo paties galimybių ribų ir apšviesti mandolinos instrumento kultūrines tradicijas naujomis spalvomis.

Mandoliną integravęs į klasikinės muzikos kanoną A.Avitalis yra vienas sėkmingiausių mandolininkų, nominuotas „Grammy“ apdovanojimu, bendradarbiaujantis su „Deutsche Gramophon“ leidykla ir kaip solistas koncertuojantis su tokiais orkestrais kaip „BBC Symphony“, „Chicago Symphony“ ir „Deutsches Symphonie“.

Interviu muzikantas dalijasi savitu žvilgsniu į mandolinos instrumento tradicijas, vis besimainantį šio instrumento veidą klasikinės muzikos kontekste ir kokią prasmę jo gyvenime užima sėkmė.

VIDEO: Avi Avital: AVI'S SONG

– Net šįmet pandemijos metu nemažai koncertavote Europoje. Ar ir šiuo metu koncertuojate?

– Vasarą, tarp pirmo karantino pavasarį ir dabar, kai visas pasaulis vėl stovi ant antros karantino bangos ribos, pavyko intensyviai koncertuoti. Nors reikia pripažinti, jog tik nedidelė dalis renginių buvo iš anksto suplanuoti, dauguma buvo improvizacijos – paskutinės minutės užsakymai, netikėtos idėjos, permainos.

Scenoje turėjau keisti daugybę muzikantų, kurie negalėjo atvykti koncertuoti. Nors koncertai vyko tik Europoje, vis tiek viskas buvo pakankamai įtempta. Šiuo metu yra planų vykti koncertuoti į Olandiją, tačiau nesu tikras, ar planai iki to laiko nepasikeis.

– Šie metai yra unikalūs. Ar jūs, kaip muzikantas, žinojote, kaip norite išnaudoti šį laiką?

– Aišku, šiais metais, kaip ir visiems, buvo visko. Bet turiu pripažinti, jog pirmo karantino pradžioje jaučiau palengvėjimą. Dar prieš pandemiją kalbėjausi su savo vadybininkais, kad noriu padaryti kelių mėnesių pertrauką. Pajutau, kad reikia pailsėti nuo intensyvaus koncertavimo, grįžti prie praktikavimosi, imtis naujo repertuaro. Tuo metu planavome šią pertrauką tik 2023 metais, kadangi iki to visas laikas jau buvo iš anksto suplanuotas.

Kai vos po kelių mėnesių prasidėjo pandemija, žinojau, kam skirsiu šį laiką. Iš tiesų džiaugiuosi, jog pavyko išmokti dalykų, kuriuos tikėjausi išmokti. Mano grojimas tapo kokybiškesnis, galėjau mėnesius groti gamas, etiudus be jokios įtampos, jog per kelias dienas turiu pasiruošti koncertui. Be to, atradau graikų muzikos mandolinai repertuarą. Vertinu šį laiką.

– Užsakote daug šiuolaikinės muzikos, tačiau atliekate ir tradicinių muzikos kūrinių. Kaip formuojate naują savo repertuarą?

– Mano repertuarą sudaro daug įvairiausių elementų. Kaip minėjote, vienas jų – šiuolaikinė muzika. Nuo savo metų akademijoje esu įpratęs užsakinėti naujus kūrinius. Mandolinos repertuaras turi didžiulę spragą, šimtmečius kompozitoriai nerašė muzikos šiam instrumentui. Visgi gyvendamas XXI a. noriu tai pakeisti.

Kiti repertuaro elementai, kuriuos mėgstu tyrinėti, yra džiazo ir tradicinė liaudies muzika. Tai leidžia artimiau prisiliesti prie kūrybiškumo, improvizacijos.

– Ar pastebite, kad šiuolaikiniai kompozitoriai kitoniškai žvelgia į mandoliną kaip instrumentą?

– Be abejo. Pavyzdžiui, kai kompozitorius šiandien gauna užsakymą parašyti koncertą smuikui, jis gali atsiremti į istorinius smuiko koncerto kanonus, analizuoti Mozarto, Vivaldi, Beethoveno, Brahmso, Čaikovskio ir kitas kompozicijas.

Šiuolaikiniam kompozitoriui tai kelia spaudimą. Nes remiantis tam tikra medžiaga kurti tampa lengviau. Užsakius koncertą mandolinai, autoriui sudėtinga rasti atramos taškų, nes jam tenka kurti tabula rasa. Tai dažnai kelia išgąstį.

Vis dėlto rezultatas visada būna įdomus. Tabula rasa išryškina pačias išradingiausias ir originaliausias šiuolaikinių kompozitorių puses. Tai, kaip jie suvokia mandoliną, mane visada stebina – dažnai pirmiausia pagalvoju, jog tai, ką jie parašo, mandolina neįmanoma sugroti. Tačiau po repeticijų nusiraminu ir suprantu, jog šie žmonės pristato visai naujas, netikėtas šio instrumento muzikines išraiškas.

VIDEO: Avi Avital plays Vivaldi Mandolin Concerto in C Major | The 8th Osaka International Mandolin Fes..

– Kuo tai skiriasi, palyginus su tuo, kaip mandolina buvo matoma praeityje?

– Per visą istoriją mandolina buvo populiari skirtingais laikotarpiais, skirtingose vietose, dėl skirtingų dalykų. Tačiau ji akademinėje muzikoje buvo mėgėjiškas instrumentas, naudojamas kaip tam tikras simbolis, iliustracija, spalva.

XVIII–XIX amžiais Vienoje ir Prahoje mandolina buvo saloninis instrumentas, buvo populiaru ja mokyti groti jaunas merginas iš pasiturinčių šeimų. Tai yra iliustruojama kone garsiausiame mandolinos epizode klasikinės muzikos tradicijoje – W.A.Mozarto operoje „Don Džiovanis“.

Mozartas naudojo mandolinos akompanimentą serenados scenoje, kadangi jo auka yra to meto mergina iš turtingos šeimos ir šis instrumentas tapo tam tikro rango simboliu. Kadangi mandolina gali būti tiek daug skirtingų dalykų, šiandien prieš užsakydamas kūrinį kiekvieno kompozitoriaus atskirai klausiu, kas jiems yra mandolina, ką šis instrumentas jiems simbolizuoja. Nustebtumėte, kokių skirtingų atsakymų išgirstu.

VIDEO: Avi Avital & Ohad Ben-Ari – Mozart: Violin Sonata No. 21 in E Minor, K 304, II. Tempo di Menuetto

– Ar pats turite sau atsakymą į šį klausimą?

– Ne. Manau, tame ir slypi mandolinos instrumento grožis, jog jis gali simbolizuoti daugelį skirtingų dalykų. Plačiau žvelgdami į styginių instrumentų šeimą matome, jog gnaibomasis styginis yra pagrindinis melodinis instrumentas kone visose muzikinėse kultūrose – tanpura Indijoje, balalaika Rusijoje, buzukis Graikijoje, čarango Pietų Amerikoje, kanūnas Arabijoje, kora Afrikoje, kanklės Baltijos šalyse ir t.t.

Kai groju Rachmaninovą, mandolina skamba labai rusiškai, kai groju Vivaldį ar Scarlattį – itališkai.

Todėl styginio gnaibomojo instrumento, pavyzdžiui, mandolinos, skambesys yra gerai žinomas ir lengvai atpažįstamas visame pasaulyje. Kadangi nėra labai griežtai apibrėžta, mandolina kiekvienam klausytojui primena kažką artimą. Dėl to mandolina galima atlikti nepaprastai skirtingą repertuarą, prie kurio instrumentas taikosi it chameleonas – kai groju Rachmaninovą, mandolina skamba labai rusiškai, kai groju Vivaldį ar Scarlattį – itališkai.

– Ar jūsų gimtojoje šalyje Izraelyje taip pat egzistuoja mandolinos tradicija?

– Ir taip, ir ne. 1930 metais kibucų bendruomenėse pionierių iš Rytų ir Vidurio Europos buvo susiformuota savotiška grojimo mandolina tradicija. Tuo metu išpopuliarėjo mandolinų orkestrai, tokie būdavo kiekvienoje kibucų bendruomenėje. Jokių kitų galimybių mėgautis muzika nebuvo.

Jei norėjai klausytis mėgstamos Rossini arijos, negalėjai jos pasileisti telefone, turėjai ją pasigroti pats.

Jei norėjai klausytis mėgstamos Rossini arijos, negalėjai jos pasileisti telefone, turėjai ją pasigroti pats. O kadangi mandolina yra gana pigus, paprastas instrumentas, daugelis žmonių galėjo ja groti skirtingus kūrinius ir tokiu būdu drauge mėgautis klasikine muzika. Manau, dėl to XX a. pirmojoje pusėje tai tapo populiaria mėgėjų muzikavimo platforma.

– Ar turite asmeninį ryšį su šia tradicija?

– Galima sakyti, jog esu kilęs iš šios tradicijos. Nors augau ne kibuce, o Beer Ševoje, jame buvo įkurti keli mandolinos orkestrai. Kadangi abu mano tėvai yra Marokiečiai, klasikinė muzika niekada nebuvo jų kultūros dalis. Nepaisant to, kad jie nežinojo, jog smuikas ar fortepijonas yra populiaresnis pasirinkimas nei mandolina ir visi instrumentai jiems buvo vienodi, mano tėvai tikėjo, jog yra naudinga leisti vaikus mokytis klasikinės muzikos.

Taip pradėjau groti mandolina ir man pasisekė atsidurti puikiame jaunimo mandolinų orkestre, kuriam vadovavo rusų imigrantas Simcha Nathansonas. Šis orkestras buvo mano durys į klasikinę muziką.

– Ar tiesa, kad šiam mandolinų orkestrui vadovavo smuikininkas?

– Taip, dar Sankt Peterburge S.Nathansonas buvo puikus smuikininkas virtuozas ir profesorius. 1970-aisiais, kai Sovietų sąjunga leido kai kuriems žydams emigruoti į Izraelį, jis atvyko į Beer Ševą. Nors čia ieškojo smuiko profesoriaus darbo, deja, tam nebuvo galimybių.

Tačiau konservatorija turėjo daug mandolinų, su kuriomis nežinojo ką daryti. Užuot keitęs profesiją, S.Nathansonas išsimokė groti mandolina ir įsteigė šį orkestrą. Smuiko ir mandolinos derinimas yra toks pat, kaire ranka grojama kone identiškai, tačiau dešinė ranka grojama ne stryku, o plektru. Manau, kad profesorius, kai mes grodavome mandolinomis, mintyse įsivaizdavo smuikus. Net ir plektrą jis laikydavo kitaip. Šiandien skirtingose pasaulio šalyse sutinku mandolina grojančius muzikantus, kurie laiko plektrą kaip stryką. Tad manau, jog žinau, pas ką jie mokėsi.

– Kaip klasikinės muzikos atlikėjas jūs pasiekėte visus sėkmės atributus – „Grammy“ nominacija, rečitalis „Carnegie Hall“, „Deutsche Grammophon“ sutartis. Kokią prasmę sėkmė turėjo jums jos siekiant ir kokią prasmę suteikia dabar?

– Pati sėkmė per se nebuvo mano varomoji jėga – norėjau būti koncertuojantis muzikantas ir groti mandolina. Tačiau pabaigęs mokslus akademijoje susidūriau su realybe, jog mandolinos niekas klasikinės muzikos pasaulyje nelaukė. Nė vienas vadybininkas, planuodamas sezoną, neplanavo mandolinos rečitalio, nė vienas orkestro vadovas nesuko galvos, kaip kitam sezonui gauti mandolina grojantį solistą. Vienintelis kelias į koncertų sales buvo per sėkmę.

Man reikėjo, kad „Deutsche Grammophon“ pripažintų, kad mandolinos verta klausytis, kad žmonės rinktųsi jos pasiklausyti. Dėl to daug dirbau.

Mano pirmas pasirodymas šioje salėje buvo nepaprastai svarbus, kadangi joje iki tol niekada nebuvo organizuotas mandolinos rečitalis.

Tačiau lazda turi du galus ir kiekvienas trūkumas turi savo privalumų. Manau, jog naudojausi mandolinos nepopuliarumu klasikinės muzikos pasaulyje, remdamasis į egzotišką šio instrumento įvaizdį, pabrėždamas, jog galiu pasiūlyti tai, kas klasikinės muzikos salėje dar nėra skambėję, ko negirdėjote grojant su klasikiniu orkestru. Nors kiekvienas pasiekimas pareikalavo nuoseklaus darbo, vėliau viena sėkmė skatino kitą – dėl „Grammy“ nominacijos gavau „Deutsche Grammophon“ sutartį, kuri atvėrė galimybę pasirodyti „Carnegie Hall“ salėje. Mano pirmas pasirodymas šioje salėje buvo nepaprastai svarbus, kadangi joje iki tol niekada nebuvo organizuotas mandolinos rečitalis. Dabar, kai prie to pripratau, viskas atrodo daug natūraliau, paprasčiau. Visi šie atributai tiesiog yra įprasta mano gyvenimo ir karjeros dalis.

– Tapote savotišku mandolinos atstovu klasikinės muzikos pasaulyje. Kaip norite, kad mandolina būtų suvokiama ateityje?

– Tai sudėtingas klausimas. Nors groju mandolina, nesieju savęs su šio instrumento kultūra, istorija, ir dėl to sunku vadintis jos atstovu. Esu kilęs iš marokiečių šeimos, mokiausi pas smuikininką ir ilgą laiką grojau tik smuiko repertuarą, atsiribojau nuo mandolininkų bendruomenės.

Greitai pastebėjau, jog Europoje mandolina yra nišinis instrumentas, kuris gyvuoja tik jo mėgėjų bendruomenėje. Mandolininkai grojo tik kitų mandolininkų kompozicijas, jie koncertavo tik nišiniuose festivaliuose.

Viliuosi, jog tai, kad man pavyko išsiveržti iš šios uždaros mandolininkų bendruomenės ir integruoti šį instrumentą į klasikinės muzikos srautą, gali įkvėpti kitus mandolinos muzikantus kitomis spalvomis pamatyti savo instrumentą. Norėčiau, kad tai keistųsi.

– Kaip valdote visus skirtingus žanrus savo repertuare?

– Nors nemėgstu šios metaforos, man muzika yra ta kalba, kuria kalbu, o jos žanrai – tik tarmės. Tai vis skirtingi būdai, kaip suteikti klausytojui muzikinę patirtį. Groju ne visus, be abejo, tik man artimus žanrus – tradicinę izraeliečių muziką, rusų muziką, rytietišką muziką, Maroko muziką, džiazą.

Visa tai dėl žmonių, kurie supažindino mane su šiais žanrais, dėl daugiakultūrės aplinkos, kurioje augau. Visi skirtingi žanrai mano repertuare vienaip ar kitaip yra mano dalis. Repertuarą formuoja pati muzika, o ne konkretus žanras.

VIDEO: Avital meets Avital - "Maroc"

– Kas jums yra svarbiausia koncerto metu?

– Mano, kaip muzikanto, vaidmuo man yra labai aiškus. Turiu sukurti patirtį klausytojui. Jaučiu dėkingumą, džiaugsmą ir atsakomybę, kai žinau, jog žiūrovai mano muzikai paskyrė laisvą vakarą, nusipirko bilietą, gražiai apsirengė.

Žinau, kokia didelė yra konkurencija, todėl labai vertinu kiekvieną, ateinantį pasiklausyti. Dėl to ir mano pareiga yra pasiūlyti jiems ką nors išskirtinio. Nuolat repetuoju, dirbu, ieškau naujų idėjų. Apskritai jaučiuosi labai artimai susijęs su savo kaip atlikėjo tapatybe. Savo darbu tarnauju žmonėms.

– Scenoje bendradarbiaujate su daugeliu muzikantų iš skirtingų sluoksnių. Kas jums padeda rasti vidurį?

– Bendradarbiavimas su kitais muzikantais yra labiausiai įkvepianti patirtis. Man patinka ir yra svarbu mokytis iš kitų muzikantų, kurie su savimi visada atsineša naują požiūrį, naują žinių bagažą. Kiekvieną kartą akys atsiveria naujam muzikos patyrimo ir atlikimo būdui. Vienas išskirtiniausių bendrų projektų buvo su džiazo bosistu Omeriu Avitalu.

Su juo mes turime daug bendro – ne tik identišką pavardę, bet ir panašią kultūrinę kilmę. Jo tėvai taip pat kilę iš Maroko, jis taip pat užaugo devintojo dešimtmečio Izraelyje. Vis dėlto mūsų išsilavinimas ir karjera ėjo skirtingais keliais – jis yra džiazo, aš – klasikinės muzikos atlikėjas. Buvo įdomi patirtis groti su žmogumi, turinčiu tą patį kultūrinį bagažą, tačiau skirtingą požiūrį į muziką. Taip labai daug ko vienas iš kito išmokome ir 2017 metais pasirodė mūsų bendras albumas „Avital meets Avital“.

VIDEO: "Avital meets Avital" / Zamzama

– Ar šiais neramiais laikais turite jums svarbių ateities projektų?

– Lapkričio 13 dieną pasirodys mano šeštasis „Deutsche Grammophon“ albumas pavadinimu „The Art of Mandolin“. Jame pirmą kartą įrašiau muziką, originaliai sukurtą mandolinai – nėra jokių aranžuočių.

Atlieku Vivaldžio, Scarlačio, Beethoveno bei šiuolaikinių kūrėjų kompozicijas. Šis albumas buvo kuriamas pandemijos metu, tad neleido man nuobodžiauti karantine, reikėjo redaguoti įrašus, rinkti informaciją ir ruošti albumą. O paskutiniuosius 2020-ųjų mėnesius ketinu skirti daugiau laiko muzikai komponuoti. Anksčiau esu parašęs keletą mažų kūrinėlių jau minėtam džiazo projektui „Avital meets Avital“. Norėčiau kūryba užsiimti dažniau, pažiūrėsim, ar pavyks!

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Adventur 2022

URBAN˙/