Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2018 lapkričio 19d. 19:08

Miuziklo apžvalga: karalienė Morta ir jos Mindaugas

Miuziklo „Mindaugas Karalius“ premjeros akimirka Recenzija
Dainiaus Čėplos nuotr. / Miuziklo „Mindaugas Karalius“ premjeros akimirka
Šiemet viskas krikštijama „dovanomis Lietuvos šimtmečiui“, tad net keista, kad grandiozinė miuziklo „Mindaugas Karalius“ (rež. Anželika Cholina) premjera šio ordino, rodos, neprisisegė. Juolab kad iškelta galva savo žūtį sutikęs Mindaugas netgi pavadinamas pavyzdžiu vėlesniems Lietuvos vadovams – galbūt su nuoroda į A. Smetoną, 1940 m. pabėgusį iš Lietuvos.

Tiksliausiai šio pastatymo esmę nusakė Jeronimas Milius. Interviu 15min jis užsimena, kad tai – ne visai miuziklas, „labiau muzikinė drama“. Kad muzika – „kinematografiška“. Ir kad Mindaugas galbūt netgi nėra pagrindinis veikėjas.

Mano manymu, Kipro Mašanausko muzika buvo silpniausia grandis. Joje ataidintys serialų apie vikingus garso takeliai kūrė atmosferą ir foną (grėsmingą, iškilmingą, dramatišką). Tačiau dainininkams ir šokėjams nesuteikė taip reikalingų ritminių rėmų.

Miuzikle nuskambėjo iš esmės vos dvi įsimenančios arijos (abi – priešmirtinės baladės) – Livonijos magistro Andriaus Štirlando (Česlovas Gabalis) ir Mortos (Jurga Šeduikytė), pastarąją pabaigoje atkartojo Mindaugas (J. Milius). Gaila, kad monotoniška (melodijos ir instrumentų prasme) muzika nesukūrė daugiau solinių progų stipriems dainininkams. Galvoje net sukosi mintis, kad J. Milius buvo pasirinktas labiau dėl išvaizdos ir stoto nei dėl įvairiapusio vokalo.

Didžioji dalis libreto (aut. Romas Lileikis) atliekama rečitatyvu. Proziškas, kampuotas, išretintas tekstas atlikėjams kliuvo už dantų. Painūs siužeto vingiai ir veikėjų tarpusavio ryšiai išaiškinti gana vykusiai. Vis dėlto istorijos faktus pasikartoti verta, tą iš dalies atliko prieš spektaklį ekranuose keitęsi žodžiai apie lemtingus Mindaugo pasirinkimus. Išryškintas chaotiškos, kintančios tikrovės leitmotyvas: Nusisukai dar svetimas / atsisukai jau savas. Įpintas netgi Sovijaus mitas, papildantis spektaklyje svarbią vyrų / moterų galios santykių liniją.

Silpniau skambėjo poetiniai epizodai: Po nakties manęs nebus / paryčiais prabils lietus. Ypač prisimenant vasarą įvykusią „Eglės“ premjerą su įstabiu Sigito Gedos libretu. Svarsčiau, kodėl nuspręsta kurti nuo nulio ir bent fragmentiškai nepanaudoti Justino Marcinkevičiaus „Mindaugo“ – poetiškai gilesnio, sklandesnio, dainingesnio kūrinio, kuriame, beje, Mindaugas taip pat vaizduojamas labai nevienareikšmiškai.

Mindaugo poelgiai ir veikimo motyvai dviprasmiški ir šiame spektaklyje. Lyg kokiam seriale „Kortų namelis“, taip ir lieka neaišku, ar valdovui pirmiausia rūpi Lietuva, ar visgi jo paties garbė. Tai didelis privalumas, ypač nacionalinėje, patriotinėje dramaturgijoje, kur taip populiaru save heroizuoti.

Dar originaliau, žinoma, tai, kad Mindaugas atsiduria Mortos šešėlyje. Būtent ji yra lemianti figūra, ji įtikina atsisakyti protėvių tradicijų, sudaryti taiką ir priimti karūną iš popiežiaus. Jos vaidmuo scenoje – didžiausias, emocijų spektras – plačiausias, vokalinės partijos – sudėtingiausios. Su visu tuo J. Šeduikytei pavyko susitvarkyti: išvaidino ir išdainavo iš visos sielos.

Nejau tai viskas? – be baimės klausia ji stovėdama ant laužo, nuo kurio ją išgelbės būsimasis karalius. Nejau tik tiek? – pabaigoje mirdamas atitaria Mindaugas. A. Cholinos veikėjai – žmogiški, juos priartinti padeda ir šiuolaikinė libreto kalba. Netrūko scenų, kurių metu per nugarą nubėgdavo šiurpulys – tolima istorija staiga iškildavo prieš akis ir gal net pirmąkart tikrąjį svorį įgydavo žodžiai: „vienintelis Lietuvos karalius“.

Dainiaus Čėplos nuotr./Miuziklo „Mindaugas Karalius“ premjeros akimirka
Dainiaus Čėplos nuotr./Miuziklo „Mindaugas Karalius“ premjeros akimirka

Tvirta A. Cholinos ranka „Mindaugą Karalių“ išvairavo tarp dramatinių, lyrinių, istorinių, politinių uolų. Jis subalansuotas ir jausmiškai, ir idėjiškai. Ką jau kalbėti apie išmuštruotus šokėjus, apie sulėtintas kovas ir iškalbingus, simboliškus gestus. Šiurpas bėgiojo ir nuo masinių choreografinių scenų grožio.

Bendra vizualinė estetika su kaupu kompensavo muzikinius, tekstinius trūkumus. Olgos Filatovos kostiumai (išilginti vienodai aukštų, tvirtų vyrų siluetai; trapius, bet išdidžius moterų pečius, talijas aptempiančios suknios), efektingos šviesos (ryški šviesa iš scenos galo) ir Marijaus Jacovskio scenografija (akmuo ir medis, virš galvų siūbuojantys Damoklo kardų prismaigstyti rąstai) – visa tai puikiai žiūrėjosi didžiulėje „Siemens“ arenoje.

Nustebino ir net pralinksmino antireliginė spektaklio potekstė. Kai nesikauna (o kaunasi moterys), Livonijos ordinas šoka ir girtuokliauja. Jų magistras meldžiasi kurčiam savo Dievui ir galiausiai, nušalintas nuo pareigų, pabėga. Paliegęs popiežius (Kostas Smoriginas) ramstosi į nuogom rankom plevėsuojančias paklusniąsias vienuoles. Na, o prunkštelėti priverčia paties Jėzaus nebylus pasirodymas. Balta, basa jo figūra spektaklyje suliejama su Daumantu – XVI a. jis buvo paskelbtas šventuoju, bet taip pat yra laikomas vienu iš galimų Mindaugo žudikų.

Per Lietuvos arenas dabar keliauja ir Brodvėjaus miuziklas „Čikaga“ – preciziškai pastatytas, bet – nuobodus, nes paraidžiui atkartojantis klasikinį pastatymą. A. Cholinos „Mindaugas Karalius“ (o anksčiau „Žygimantas Augustas ir Barboros Radvilaitės legenda“) nusipelno pagyrų jau vien už tai, kad stengiasi kurti nacionalinę dramaturgiją, savą istorinį mitą apie mūsų „staugiančių vilkų urvą“. Ir tą daro ne elitinėse teatro salėse, o liaudiškose arenose (lapkričio 25 d. – „Žalgirio“, gruodžio 27 d. – „Cido“). Publikai, kuri spektaklio metu gurkšnoja alų ir užkandžiauja, patriotinių impulsų reikia gerokai labiau nei tiems, kuriems „masinis menas“ sukelia alergiją.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Grožio programa 360°

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Tausokime maistą kartu