Sekite 15min Google
Šiurpus styginių skambesys ne tik pavertė garsiąją dušo sceną viena įsimintiniausių kino istorijoje, bet ir įkvėpė kitų filmų, tarp jų – „Nasrų“, kūrėjus bei muzikos pasaulio žvaigždes.
Aukšto registro smuikų ir altų garsai, primenantys skerdykloje girdimus klyksmus. Duslūs žemi tonai, kurie pamažu lėtėja, tarsi mėgdžiodami silpstantį aukos širdies plakimą. Sunku įsivaizduoti, kad 1960 metais pasirodęs Alfredo Hitchcocko siaubo filmas „Psichopatas“ būtų taip stipriai paveikęs žiūrovus be Bernardo Herrmanno sukurtos muzikos.
Kaip rašo BBC, ypač svarbi tapo garsioji dušo scena, kurioje motelio „Bates“ viešnią Marion Krein (Janet Leigh) užpuola paslaptingas žudikas. Vėliau paaiškėja, kad tai – motelio savininkas Normanas Beitsas (Anthony Perkinsas), persirengęs savo mirusia motina.
„Ta muzika yra viskas. Tai ir paukščiai, ir bitės, ir balsai tavo galvoje“, – BBC sakė kino muzikos kompozitorė, dueto „Cat's Eyes“ narė Rachel Zeffira.
Filmas, kuriuo abejojo net pats Hitchcockas
„Psichopato“ kūrimas nuo pat pradžių neatrodė daug žadantis. Kino studijos „Paramount“ vadovai projektu menkai domėjosi ir nesutiko jo filmuoti savo studijoje. Galiausiai bendrovė ėmėsi tik filmo platinimo.
Nepaisydamas nedidelio biudžeto, A.Hitchcockas sukūrė didžiulio pasisekimo sulaukusį filmą. Tačiau, kaip BBC aiškino knygos „Hitchcock and Herrmann: The Friendship and Film Scores that Changed Cinema“ autorius Stevenas C.Smithas, kompozitoriaus indėlis buvo lemiamas.
„Prieš sukuriant muziką „Psichopatas“ tikrai nebuvo blogas filmas, tačiau jam trūko įtampos“, – teigė jis.
B.Herrmannas pasirinko neįprastą sprendimą – visą filmo muziką sukūrė 50 muzikantų styginių orkestrui. Kompozitorius siekė išgauti šaltą, nerimą keliantį skambesį, kuris derėtų prie nespalvoto filmo vaizdo.
Pasak S.C.Smitho, iki garsiosios dušo scenos muzika daugiausia yra slogi ir palyginti tyli. Tačiau prasidėjus užpuolimui styginiai staiga ima skambėti veriančiai, kone gyvūniškai.
Šis garsas ne tik sustiprina siaubą, bet ir subtiliai siejasi su Normano Beitso pomėgiu preparuoti paukščius.
Įdomu tai, kad pats A.Hitchcockas iš pradžių nenorėjo, jog dušo scenoje skambėtų muzika.
B.Herrmannas įtikino režisierių peržiūrėti sceną du kartus – su muzika ir be jos. Išgirdęs kompozitoriaus kūrinį, A.Hitchcockas persigalvojo ir pareiškė, kad muziką būtina panaudoti. Šis epizodas puikiai atspindi audringą dviejų kūrėjų bendradarbiavimą.
Kompozitorius, mokėjęs išnaudoti net tylą
Kaip pasakoja BBC, B.Herrmannas gimė 1911 metais Niujorke, iš Rytų Europos emigravusių žydų šeimoje. Dar vaikystėje jis aistringai domėjosi literatūra ir muzika, o sulaukęs trylikos jau laimėdavo klasikinės muzikos konkursus.
Vėliau kompozitorius dirbo CBS radijuje, kur bendradarbiavo su Orsonu Wellesu. Vienas žymiausių jų projektų buvo 1938 metų radijo spektaklis „Pasaulių karas“, kurio tikroviškumas dalį klausytojų privertė patikėti, kad iš tiesų prasidėjo ateivių invazija.
1941 metais B.Herrmannas sukūrė muziką ir O.Welleso kino klasikai „Pilietis Keinas“.
Darbas prie šimtų radijo spektaklių išmokė kompozitorių muzika kurti vaizdinius ir atmosferą. Jis puikiai suprato ir tylos galią – pauzės jo kūriniuose tapdavo dar vienu įtampos kūrimo įrankiu.
Nors B.Herrmannas garsėjo sudėtingu charakteriu ir ūmiu temperamentu, biografas S.C.Smithas BBC pabrėžė, kad iš tiesų kompozitorius galėjo būti gerokai švelnesnis, nei leidžia manyti jo reputacija.
Pasak jo, B.Herrmannas mielai padėdavo jauniems kompozitoriams, o ypač mylėjo gyvūnus.
„Jis nepasitikėjo arogantiškais žmonėmis, tačiau savo katėms dovanojo besąlygišką meilę“, – pasakojo biografas.
Įkvėpė ir „The Beatles“, ir „Nasrus“
Iki 1960 metų B.Herrmannas jau buvo vienas garsiausių Holivudo kompozitorių, o su A.Hitchcocku buvo sukūręs penkis filmus, tarp jų – „Svaigulį“ („Vertigo“) ir „Į šiaurę per šiaurės vakarus“ („North by Northwest“).
Vis dėlto, pasak S.C.Smitho, būtent „Psichopatas“ tapo projektu, kuriame kompozitorius padėjo režisieriui iš naujo patikėti savo darbu.
A.Hitchcockas nerimavo, kad galbūt suklydo pasirinkęs tokį žiaurų siužetą. Tačiau B.Herrmanno muzika pakeitė jo požiūrį.
Filmas tapo didžiuliu komerciniu hitu – turėdamas maždaug 800 tūkst. JAV dolerių biudžetą, jis uždirbo apie 32 mln. dolerių.
Tačiau „Psichopato“ muzikos įtaka gerokai peržengė kino ribas.
Kaip primena BBC, grupės „The Beatles“ prodiuseris George'as Martinas, kurdamas 1966 metų dainos „Eleanor Rigby“ styginių aranžuotę, įkvėpimo sėmėsi būtent iš B.Herrmanno muzikos.
„George'as norėjo į aranžuotę įnešti dalį tos dramos“, – BBC yra pasakojęs Paulas McCartney.
Vėliau „Psichopato“ muzika pradėta naudoti ir hiphopo kūriniuose. Vienas žymiausių pavyzdžių – 1998 metų reperio Busta Rhymeso daina „Gimme Some More“.
Kompozitorius ir hiphopo prodiuseris Michaelas Vincentas Walleris BBC aiškino, kad B.Herrmannas meistriškai naudojo trumpus, pasikartojančius muzikinius motyvus.
„Daugeliu atžvilgių jo darbo su kino muzika principai priminė tai, kaip repo prodiuseriai karpo ir jungia ritmus“, – teigė jis.
Pasak M.V.Wallerio, „Psichopatas“ pakeitė ne tik siaubo kiną, bet ir apskritai kino pasakojimo būdus. „Kai tik norima sukurti įtampą, „Psichopato“ muzika tampa atskaitos tašku. Akivaizdu, kad Johną Williamsą ji įkvėpė kuriant grėsmingus žemus garsus filmui „Nasrai“. Kai siaubo filme išgirstate šiurpius smuikus arba pajuntate, kad muzika tapo savarankišku personažu, viso to ištakų galima ieškoti „Psichopate“, – BBC sakė jis.
Paskutinis kūrinys – „Taksistui“
A.Hitchcocko ir B.Herrmanno kūrybinė partnerystė nutrūko 1966 metais, kuriant filmą „Suplėšyta uždanga“ („Torn Curtain“).
Režisierius norėjo paprastesnės, popmuzikai artimesnės partitūros, tačiau kompozitorius atsisakė paklusti. Dėl nesutarimų jis buvo atleistas.
Vis dėlto tai nesustabdė B.Herrmanno karjeros. Iki pat mirties 1975 metais jis išliko vienu originaliausių kino muzikos kūrėjų.
Vienu paskutinių ir svarbiausių jo darbų tapo muzika Martino Scorsese filmui „Taksistas“ („Taxi Driver“), pasirodžiusiam 1976 metais.
Šįkart kompozitorius pasirinko kitokį skambesį – melancholišką, džiazo elementų turinčią muziką, kurioje svarbus vaidmuo teko saksofonui.
Tačiau net ir šiame filme galima išgirsti sąsajų su „Psichopatu“.
Pasak S.C.Smitho, „Taksisto“ pabaigoje B.Herrmannas panaudojo trijų natų motyvą iš ankstesnio filmo. Kompozitorius savo žmonai Normai aiškino, kad taip norėjo žiūrovams duoti užuominą: pagrindinis „Taksisto“ veikėjas Travisas Biklas dar kartą griebsis smurto.
Nors per savo karjerą B.Herrmannas sukūrė daugybę išskirtinių partitūrų, „Psichopato“ muzika iki šiol laikoma vienu ryškiausių jo pasiekimų.
Kaip primena BBC, viename paskutinių savo interviu kompozitorius kino muzikos reikšmę apibūdino palyginimu:
„Kompozitorius parašo muziką filmui ir suteikia jam gyvybę. Tai panašu į žmogų, kuris ateina pas gydytoją ir sako: „Aš mirštu“, o gydytojas jį išgydo.“
