Lietuvės Eglės Naujokaitytės ir meksikiečio Rogelio Serrano minimal synth/wave dueto, kurio pagrindinė kūrybinė priemonė – moduliniai ir kiti analoginiai sintezatoriai, pavadinimą įkvėpė pomėgis brutalistinei architektūrai ir 70-inių pabaigos sintezatorių muzikai bei nepritarimas homogenizuoto, algoritminio pasaulio tendencijoms: skirtingai nuo skaitmeninių, elektrą į garsą tiesiogiai verčiantys analoginiai sintezatoriai visad veikia kiek netiksliai ir su paklaida. Modulinių sintezatorių eilės, senovinės ritmo mašinos ir analoginės grandinės – atsisakius sterilios programinės įrangos ir pasirenkant nenuspėjamą aparatūros pulsą, o rezultatas – minimalistinė sintezatorinė muzika, kurioje girdimi tiek praeities aidai, tiek kažkas neapsakomai futūristiško; skambesys kiek atkartoja tokius šios muzikos pradininkus kaip „New Order“, „Chris & Cosey“ ir „Section 25“, o kartu eina koja kojon su tokiais šiuolaikiniais žanro šviesuliais kaip „Xeno & Oaklander“, „Martial Canterel“ ir „Linea Aspera“ (visi jie savo laiku koncertavo Lietuvoje – o pirmuosius Gris Futuro dar ir apšildė).
Pirmajam ilgo metro (LP) dueto albumo pavadinimas – „Nowadaze“: išgalvotas žodis anglų kalba: now (angl. dabar, dabartis) ir daze (angl. svaigulys) – žodžių žaismas su žodžiu nowadays (angl. šiandiena, šie laikai). Apie tai sau įprastu, kiek siurrealistiniu Gris Futuro stiliumi ir sukasi albumo kūrinių temos: laikų, kuriais gyvename, painiavą, įvykių ir informacijos perteklių, pavargimą ir taikstymąsi su tuo, besaikį visko automatizavimą/algoritminimą ir žmogaus savijautą bei būtį tokioje aplinkoje, žvelgiant į viską per pačių susikurtą romantišką, apsauginę „Bladerunner“ stiliaus cyberpunk‘o miglą. Kūriniai ritmiški, tačiau skirti tiek klausymui, tiek šokiams: čia synth-pop‘as pinasi su hi-nrg, electro, darkwave skambesiu.
Metų pradžioje išleistas įsimintinas lietuvių kalba atliekamas singlas „Juodi Žirgai” – odė slapčiausioms sielos gelmėms ir vidinei intuicijos „juodajai saulei” – bei „Hiperenfoque”, ispanų kalba sudainuota kinetinė meditacija apie neurodivergentinio proto hiperfiksacijas.
Taip pat arčiau plokštelės išleidimo datos pasirodę „Shine (A Neon Light)“ ir „Mirror-Self” singlai plėtoja duetui artimą kultūros kritiko Marko Fisher’io viziją apie pasaulį, pakibusią tarp distopijos ir troškimo. Naujokaitytės dainų tekstai įvairiomis kalbomis (anglų, ispanų, lietuvių ir prancūzų) žaidžia su pasąmonės vingiais, jutiminėmis ribomis ir trapia savasties architektūrą, o Serrano analoginės tekstūros svyruoja tarp asketiškos mašinerijos ir šokių aikštelės ritmų.
Kultūriniu laikmečiu, kuriame dominuoja algoritminė lėkštuma, „Gris Futuro“ siūlo kažką tyčia netikslaus: gyvą, elektrinės įtampos varomą garsą, dūzgiantį žmogišku netobulumu ir šiluma. „Nowadaze“ – tai ne nostalgiška kelionė siekiant atkartoti praeitį, o greičiau priminimas, kad ateitis visada įkrauta jos statika – ir kad netobulume ir gyvuoja kibirkštis.
Albumo galima pasiklausyti savo mėgstamiausioje platformoje arba įsigyti plokštelės pavidalu per "á La Carte Records" ir socialinius "Gris Futuro" tinklus.
(Paruošta pagal á La Carte Records ir asmeninę grupės informaciją).
