Jaunas, eklektiškas kolektyvas semiasi įkvėpimo iš įvairių žanrų, jungia džiazo ir roko pasaulius. Praėjus dviems metams po pergalės jaunų grupių konkurse „Garažas“, „Galèra“ ruošiasi ambicingo pirmojo pilno albumo pristatymui. Šia proga 15min pakalbino jos lyderį, dainų autorių, kompozitorių R.Raibį.
– „Galèra“ įvairiai apibūdinama kaip eklektiška, jazz-roko, alternatyvos grupė. Ką tau asmeniškai reiškia šis projektas?
– Kaip ir kiekvienam muzikantui, turėti savo kolektyvą jau daug reiškia. Nežinau apie kitų grupių vidinius santykius, bet man „Galèra“ yra bendra naujo garso paieška, bandymas iš kiekvieno nario išgauti jų geriausias savybes. Žanras ateina iš tos kelionės, bet apie žanrą negalvoju tiek, kiek apie pačią muziką. Muzika man yra tam tikra religija ir su „Galèra“ aš noriu keliauti po muziką dar labai ilgai.
– Grupę subūrėte dar būdami labai jauni, kaip ji gimė?
– Dar buvau dešimtoje klasėje, kai su klasioku ir artimu draugu Jokūbu Kokanauskiu pasikalbėjome, kad turiu parašęs gabalų. Dar prieš tai teko dalyvauti elektroninės muzikos konkursuose, vėliau ir LRT Opus Talento konkurse, bet kai pradėjau domėtis džiazu, kompozicijos teorija, pradėjau visus išmoktus dalykus mesti į bendrą katilą ir ta sriuba virto „Galèra“. Mus siejo tai, kad visi buvome „čiurlioniukai“, visi turėjome tą klasikinį foną, bet norėjome groti kitokią muziką.
Tuomet, 2023 metais, sudalyvavome konkurse „Garažas“, mums nelabai pasisekė, bet man buvome paaugliai, daug ko dar nesupratome. Po to palaikėme kontaktą, bet nedaug grojome kartu. Bet praėjo metai ir nusprendėme, kad gal būtų verta vėl sudalyvauti. Tiesiog ėjome pagroti kažką mielo sau, nebuvo jokių minčių apie laimėjimą, nebent patekus į finalą (juokiasi). Galbūt tas nuoširdumas ir buvo ta korta, kuri padėjo taip netikėtai laimėti.
– Ką jums suteikė konkurso laimėjimas?
Tas laimėjimas buvo visko pradžia, pirmas spyris kažką daryti. Visą vasarą koncertavome, įrašėme pirmą nepilną albumą „Tyla tranko“. „Tamsta“ tarsi tapo mūsų globėjais, visada labai faina ten sugrįžti.
Jei ne „Garažas“, abejoju, ar mes vis dar grotume. Galbūt gročiau kažką kito su kita grupe, bet man „Galèra“ yra šeima. Dabar nuolatinių narių yra apie 11 ir aš visus juos labai myliu.
– Kaip sakei, grupėje 11 narių, kartais jūsų būna ir virš 20, kaip reikia vadovauti tokiam dideliam kolektyvui?
– Labai svarbu su visais palaikyti asmeninį ryšį. Būna ir juoko, ir pertraukų. Ko gero, smagiausia repeticijų dalis būna, kai visi išeiname kartu lauke parūkyti. Svarbiausia yra pasibūti su tais žmonėmis, kuriuos myli. Mes esame grupė, o ne kažkoks laisvai samdomų muzikantų kolektyvas. Stengiuosi nežiūrėti į save kaip viršesnį už kitus ir kalbėtis, todėl nėra sudėtinga kartu būti ir groti, net kai mūsų tiek daug.
– Minėjai, kad „Galèrą“ įkvėpė tiek klasikinė muzika, tiek alternatyva. Kadangi dalinai ją matote iš šono, kaip vertinate Lietuvos alternatyviąją sceną?
– Iš alternatyvos pusės, tai, ką turime Lietuvoje yra nuostabu. Man susidaro įspūdis, kad žodis „alternatyva“ praranda reikšmę, nes ji tampa naujuoju „popsu“. Jaunimas mažiau klauso „pagamintos“ muzikos ir yra didesnė paklausa nuoširdumui ir eksperimentavimui.
Kaip žmogus, kuris viena koja stovi akademikos pasaulyje, o kita alternatyvos pasaulyje, nenoriu savęs priskirti kokiai nors kategorijai, o kaip tik būti alternatyva alternatyvai. Nenoriu savęs įsprausti į rėmus, man užtenka baigti sakinį žodžiu „muzikantas“.
Žmonės mėgsta skirstyti į kategorijas, ieškoti, kas ką kopijuoja, bet aš stengiuosi taip nemąstyti. Kai klausai daug muzikos, natūraliai išgirsti atlikėjų įtaką vieni kitiems. Tai yra neišvengiama, man labai daug įtakos daro kiti muzikantai.
– O kas padarė didžiausią įtaką „Galèrai“?
– Pačiu pirmuoju įkvėpimu laikau Franką Zappa. Jo nepriskirsi jokiam žanrui – yra džiazas, rokas, klasika ir yra Zappa. Jo muzikoje yra roko operos, avangardo momentai, jis nebijojo daryti kitaip ir mane tai sužavėjo.
Taip pat daug pasiėmiau iš tėvų. Mama yra muzikantė, pianino mokytoja, o tėtis – melomanas. Mama atnešė klasiką, buvo tarsi vedlė muzikoje, o tėtis pasiūlydavo alternatyvą, roką, net metalą. Tėvų dėka perėjau labai spalvingą muzikos paletę.
– Praėjusiais metais, kai „Katarsis“ laimėjo Lietuvos atranką į Euroviziją, buvo kalbama, kad tai – didžiulė platforma Lietuvos alternatyvai. Ar per šiuos metus pajutote pokytį?
– Aš „Katarsiui“ turiu subjektyvų prijautimą, nes Alanas Brasas groja pas mus, teko aranžuoti chorą „Tavo akys“ choro versijai. Man labai gera matyti, kad Lietuviška grupė rengia turus po Europą, nes to ankščiau visiškai nebuvo. Nežinau, ar tai veikia kaip platforma tiesiogine to žodžio prasme, bet tai yra tam tikra paskata jaunajai muzikantų kartai, kuri mato perspektyvą užsienyje, tuo tarpu ir man. Tikrai ketinu skleisti sparnus.
– Kovo 20 d. išleisite naują albumą „Garsu“, ką norite juo pasakyti klausytojui?
– Kuriant albumą mus vedė noras kurti leitmotyvus, tam tikrą sąjungą tarp kūrinių. Kaip gerame filme, albume norėjosi siužeto vingių ir įtampos. Tai tarsi milžiniška rapsodija, kūriniai grandioziški. Mėgstu juokauti, kad šis albumas yra megalomanijos išraiška.
Labai sunku žodžiais apibūdinti muziką, nes tai, ką žmogus patiria pasijungęs albumą, yra labai asmeniška. Man šis albumas reiškia labai daug, labai dėkoju asociacijai AGATA už jo finansavimą. Nenoriu šiuo metu atskleisti per daug, bet laukia daug smagių garsų, pažįstamų balsų, kurie prisijungė prie mūsų.
– Kokius lūkesčius turi „Galèrai“, ką norėtum pasiekti su šia grupe?
– Manau, kad svarbu nepamesti jaunatviškos ambicijos. Turiu labai grandioziškų norų, jau galvoju apie ateitį, apie idėjas, kurių dar nebus šiame albume, orchestrinio dydžio dalykus. Ambicija yra nesveikai didelė, bet aš tikiu tuo, ką mes darome ir man tas tikėjimas padeda save stumti vis toliau. Galvoju plėsti sudėtį, keisti ką nors. Formatas visada gali evoliucionuoti.
– Minėjai, kad muzika tau yra kaip religija. Ką tau ji suteikia gyvenime?
– Jei nebūtų muzikos, nebūtų ir mano gyvenimo. Nuo tos akimirkos, kai gimiau, visada skendau garsuose. Man muzika yra toks metafizinis dalykas, meno forma, kuri labiausiai emociškai paveikia. Aš muzikai jaučiu nenugalimą trauką, nėra dienos, kai nesugroju nė vienos natos. Man muzika yra daug rimtesnis dalykas, nei gali atrodyti iš šono.
