TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Pačiai atviriausiai programai besiruošiantis V.V.Landsbergis: bijoti nebeapsimoka

Vytautas V.Landsbergis
Henriko Balandžio nuotr. / Vytautas V.Landsbergis
Šaltinis: 15min
0
A A

Landsbergis – tai pavardė, kurią sunku atsieti nuo politikos, ji dažnai malama kietame ir aštriame Lietuvos naujienų kontekste. Tuo tarpu V.V.Landsbergio kūryba plaukia tarp jų ramiai, tarsi vanduo tarp aštriabriaunių akmenų, ir jis pats lieka kažkur tarpuose, nepaliestas ir nesužeistas, tarsi nieko nė nepastebėjęs. Štai ir dabar rašytojas vis drąsiau atsiveria publikai ir ruošiasi lietuviams pristatyti simboliškos sukakties paženklintą programą „Pasakojimai apie namus“.

Kino bei teatro režisierius, rašytojas ir muzikantas sako, kad jo atsivėrimą žmonėms geriausiai ir atskleis jo nauja programa „Pasakojimai apie namus“, kuri yra sudėliota iš atminty įsirėžusių ryškių, kartais labai asmeniškų, menininko ir jo šeimos gyvenimo istorijų, iliustruojamų dainomis ir filmų ištraukomis.

Uždavėme keletą klausimų šiuo metu Gruzijoje viešinčiam V.V.Landsbergiui – apie namus, skaičius, kūrybą ir ateinantį naują gyvenimo etapą.

– Šiuo metu esate Tbilisyje. Dažnai lankotės Gruzijoje. Kuo ji taip traukia? Ar galima sakyti kad ten – Jūsų antrieji namai?

Kažkada svajojau – „Kai užaugsiu, būsiu sraigė ir mano namai bus ten, kur būsiu.“ Nūnai apsičiupinėjęs vis dažniau pajuntu, kad taip jau ir yra. Visur gerai, o su savim geriausia.

– Kažkada svajojau – „Kai užaugsiu, būsiu sraigė ir mano namai bus ten, kur būsiu.“ Nūnai apsičiupinėjęs vis dažniau pajuntu, kad taip jau ir yra. Visur gerai, o su savim geriausia.

Juolab gera lankytis Gruzijoje, kur kažkada mokiausi kinematografo plonybių bei storybių. Tai vyko bene gražiausiais jaunystės metais, kai buvau beprotiškai įsimylėjęs būsimą žmoną Ramunę, retsykiais prikepdavusią lagaminą pyragėlių ir susimylėdavusią mane čia aplankyti...

Be to, čia, Gruzijoje, liko puikių dėstytojų ir studijų draugų, brolių ir seserų – tad ši šalis paliko ir sielos namais. Tik nežinau – ar antrais, ar pirmais namais, ypač jeigu šį kraštą matuotume asmeniškesniais jaukumo, džiugesio ar svetingumo parametrais.

Dabar vėl dažniau čia lankausi, nes Tbilisyje mokosi devyni mano studentai iš Klaipėdos Universiteto. Tai būsimo rankų šešėlių teatro „Budrugana“ aktoriai, kuriuos profesorius Gela Kandelaki apsiėmė mokyti šio unikalaus, jo ištobulinto meno.

Vis spėliojasi, ar namai yra sraigės kiautas, ar tai, kas už kiauto. Kuo toliau, tuo labiau namais tampa naminė būsena. Kur ją patiri, ten ir esi.

– Ruošiatės pasirodymams Vilniuje ir Šiauliuose. Programos „Pasakojimai apie namus“ atsiradimo aplinkybės įdomios, susiję su simbolišku skaičiumi 5...

– 5 – labai magiškas skaičius. Visų pirma – gimiau penkto mėnesio dvidešimt penktą dieną. Visų antra, mokykloje labai stengiausi mokytis vien penketais (pagal tuometinę penkių balų sistemą), bet anksčiau vėliau teko susiprast, kad esu ne sistemos žmogus... Visų trečia, turiu penkis vaikus. Visų ketvirta, turiu penkis anūkus.

Visų penkta, šiemet žada stuktelt 55 metai, tad pagalvojau, kad tai gera proga atlikt reviziją, išsišluot namus nuo pasenusių minčių, dainų, tekstų, filmų. Pažiūrėt, kas iš jų visiškai paseno, o kas dar tegu pagyvena. Tuo būdu randasi eilių rinktinė „Žolių kambarys“, sudėliota ir suredaguota artimo studijų laikų bičiulio Virgio Gasiliūno.

Tad ir programa „Pasakojimai apie namus“ bus sudaryta iš reviziją praėjusių filmų ištraukų, dainų bei kt. tekstų irgi prisiminimų.

Organizatorių nuotr./Vytautas V. Landsbergis
Organizatorių nuotr./Vytautas V. Landsbergis

– Dalis pasakojimų – tai asmeninės ir šeimos istorijos. Dalinatės vaikystės išgyvenimais, rodote šeimos nuotraukas. Ar nebaisu būti tokiam atviram aplink siaučiant ne visada draugiškiems stebėtojams ir komentatoriams?

– Baisu – ne tas žodis. Gera... O siaučiantys dažniausiai demonstruoja tik savo pačių pasiutimą. Būdamas jaunesnis, irgi mėgdavau pasiausti. Kažin, gal kai nusensiu visiškai, vėl imsiu siausti bei viskuo piktintis – nežinia dar, kurlink stogelis pasislinks? (Juk nuo ko pradedame, tuo ir baigiame – tokia jau dažniausia šio gyvenimo kompozicija.)

Šešta vertus, artėjant šiam netikėtam penkiasdešimtpenkmečiui, apima jausena, kad bijoti išvis nebeapsimoka.

Artėjant šiam netikėtam penkiasdešimtpenkmečiui, apima jausena, kad bijoti išvis nebeapsimoka.

O atvirumas?... Likęs artimo bičiulio ir mokytojo Vytauto Bložės pamokymas, kad mene ir kt. poezijoje bene svarbiausias jam esąs privatumas. Tad tenka perlipt ir bandyt atskirti, kad tuose prisiminimuose ir privačiose nuotraukose yra vien tik asmeniška, o kas ne vien. Smagiai pasisekęs koncertas Kauno Žalgirio arenos amfiteatre įkvėpė nebijoti dar labiau, negu nebijojau iki tol.

– Kokią žinią siekiate skleisti, kokį pokytį sėjate savo pasakojimais?

– Kad aš žinočiau, čia žiūrovų reiktų klaust... Ateini ir skleidiesi, kartais nuvysti, kartais atvirkščiai – toks jau tas scenos augalo darbas.

Mėgstu Vilių Orvidą, apie kurį nemažai pasakoju ir „Pasakojimuose apie namus“, tad pacituosiu geriau Vilių, iš kurio vis tebesimokau: „Turi būti kūryba, kuri aukojama… Kažkiek galbūt tai ir žmonių sielų gelbėjimas. Pagal mano supratimą – gyvenimą reikėtų grąžinti į rojaus būseną. Kūryba turi tarnauti išsivadavimui. Ne pavergimui, bet išsivadavimui.“

– Spėčiau, jog pasirodymo proga išeisiantis geriausių „Kaimiečių mantrų“ albumas taip pat turi transformacinį užtaisą. Ką jomis norėtumėte „užkalbėti“?

– Užkalbėti dantį ar ausį – nesvarbu ką.

Bandysime su organizatoriais suspėti, kad „Kaimiečių mantrų“ rinktinė pasirodytų iki šių koncertų. O kokį užtaisą jos turi, tegu tada jau sprendžia klausytojai.

Man liaudies dainos buvo ir tebėra esminis mūsų genties dvasios patirčių lobynas, iš kurio galima semtis ir semtis. Ramybės, meilės, nevilties, mirties, atgimimo ir vėl atgal.

– Ar tiesa, kad jaučiate artėjant tylesnį gyvenimo periodą? Kokias svajones pildysite, perkopęs simboliškus 55-is?

Kiekvienam turbūt būna periodas, kai norisi kalbėti, o paskui seka periodas, kai norisi klausytis... Paukščių, Šventosios, eglių ir ąžuolų ošimo, ugnies spragsėjimo, širdies, vaikų balsų, skruzdėlių. Tada reikia nutilt, kad jie pasufleruotų kokią nors naują naujų laikų pasaką ar dainą, jei esi nusipelnęs. O jei ne, tai ir tyla gera byla. Gal net geresnė kitąsyk.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau