– Esate vienas dažniausiai eksperimentuojančių jaunosios kartos klasikos atlikėjų Lietuvoje. Kas įkvėpė derinti garsus ir šviesą?
– Kiekvienai skambėsiančių kūrinių daliai parinkau spalvas bei apšvietimą. Galima prisiminti kompozitorių Aleksandrą Skriabiną, kuris savo vėlyvuosiuose kūriniuose taip pat naudojo spalvas, parodydamas, kaip jis jaučia tą kūrinį, harmoniją, būseną. Skambindamas kūrinį visada galvoju apie spalvas, kitaip grojimas taptų monotoniškas, vienodas. Spalvų įsivaizdavimas padeda jausti instrumento galimybes.
Manau, kad reikia ieškoti naujų atlikimo, kūrinio pateikimo būdų. Šiuo atveju padės sustiprinti efektą. Dalis pačios naujausios muzikos atliekama naudojant ir vaizdo projekcijas, tačiau, mano nuomone, tai šiek tiek blaško. Man labai svarbi emocija, stengiuosi ją sustiprinti, tačiau neeksperimentuočiau vien vardan paties eksperimento.
– Antra vertus, šviesas, vaizdą savo pasirodymuose dažnai naudoja populiariosios scenos atlikėjai. Ar nebaisu būti apkaltintam pigių efektų ieškojimu?
– Šiuo atveju efektai ne užpildo, bet papildo. Tuo tarpu popmuzika dažnai primityvi, tai atsisakius išorinių efektų dažnai nieko neliktų. J.S.Bacho muzika geniali ir kalbanti pati už save. Manau, mėginimas pateikti ją ne tik garsais, bet ir vizualiai, padės įspūdį sustiprinti.
Iš tiesų kartais išgirstu nuomonių, kad mėginimas ieškoti naujų pateikimo būdų gadina ar net iškraipo klasikinę muziką. Aš gerbiu tradicijas, tačiau manau, kad tradicijos privalo būti pateiktos naujame laike. Kitaip jos tampa atgyvena ir ilgainiui miršta. Marketingas lemia, kad vietoje F.Kafkos romano, šiandien perkamiausių knygų viršūnėje yra dietos ar receptai, o spausdinami straipsniai – apie apdraustas manekenės kojas. Per keliasdešimt metų pasikeitė net W.Disney‘aus filmai. Marketingas sugeba idealiai prisitaikyti prie naujų laikų. Jis netgi kuria tuos laikus. Mano tikslas yra išlaikyti klasiką gyvą ir įdomią. Aš nenoriu nieko iškreipti, bet mėginu laviruoti, kad padėčiau išsaugoti bei sudominti tuo, kas svarbiausia. Ir siekiu, kad į koncertus susirinktų publika, taip pat ir nauja, jauna publika.
– Jauni pianistai, pasiryžę rečitalyje atlikti daugybę kartų skambintus J.S.Bacho kūrinius, visada rizikuoja susilaukti kritikos. Kokia atsakomybė tenka atliekant gerai žinomas, antrąją ir šeštąją J.S.Bacho siuitas, mėginant jas pateikti savaip?
– Jau pirmose klasėse pradedamas skambinti J.S.Bachas labai padeda besivystančiai asmenybei. Jis išmoko girdėti vienu metu skambančius skirtingus, savarankiškus balsus. Būdamas pirmakursis, savo dėstytojams esu pareiškęs, kad visus metus grosiu vien J.S.Bachą, ir jiems nepavykdavo manęs perkalbėti. Galbūt kai kuriuos kitus svarbius pianistui kūrinius aš net praleidau, tačiau J.S.Bachą grojau visada.
Atsakomybė didelė, ir kiekvienam klausytojui neįtiksi, bet aš labai vertinu patarimais, žiniomis pagrįstą kritiką. Be to, baimė būti sukritikuotam turi ne stabdyti, o priešingai – padėti tobulėti.
Bacho muzika kaip visata – begalinė, tad, manau, kiekvienas turi teisę į savo „žvaigždę“ ir savitą požiūrį bei filosofiją.
– Kokie didžiausi profesiniai iššūkiai tenka atlikėjui?
– Blogai yra tada, kai groji kūrinį, ir jis tau yra tik darbas. To sunku išvengti, kai daugybę kartų scenoje atlieki tą pačią programą. Visada reikia kūrybiškumo pažvelgti į tam tikrus dalykus tarsi pirmą kartą.
Kartais gali būti susikaupęs, viską apgalvojęs, gerai pasiruošęs, bet groti nesiseka. Tai būna švarus, kokybiškas, kontrastingas grojimas, bet nėra tos energijos „užtaiso“... Manau, formulės neišrasi. Tam tikrus dalykus galima patobulinti, bet apskritai šis talentas, groti užsidegus ir uždegančiai, arba yra, arba nėra.
– Šiais metais drauge su violončelininku G.Pyšniaku surengėte koncertinį turą, neseniai pasirodė jūsų pirmoji solinė kompaktinė plokštelė, o už kelių savaičių – rečitalis su nauja programa. Kas skatina eiti tokiais plačiais žingsniais?
– Aš negaliu patogiai gyventi. Jei gyvenčiau patogiai – tapčiau visai kitokiu. Negaliu gyventi be sielai artimos veiklos. Džiaugiuosi proga galų gale skambinti ir daryti tai, ką iš tiesų noriu. Studijų metais žmogus priklausomas nuo dėstytojų, paskaitų bei pažymių. Dabar to nebeliko.
– Tačiau drauge su savarankiška karjera atsiranda ir naujų suvaržymų?
– Laisvas žmogus gali būti tik po mirties. Yra bendros taisyklės, pagal kurias reikia žaisti. Reikia kažkiek taikytis prie visuomenės, tačiau nepamesti vidinės ideologijos. Dalis žmonių prisitaiko, pasikeičia, tampa cinikais. Žmogų gali suvalgyti aplinka. Visais gyvenimo atvejais svarbu išlikti savimi. Ar man sekasi? Nežinau. Labai norėčiau taip manyti. Jei netinka vienas raktas, mėginu ieškoti kito.
Pianisto Dariaus Mažinto koncertai vyks spalio 13 d. Kauno filharmonijoje ir spalio 15 d. Vilniaus Taikomosios dailės muziejuje.
