Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 12 14, 10:57

Prancūzų atlikėjas F.Ginot: kontraboso grožis slypi jo trūkumuose

Kontrabosas kupinas trūkumų, tačiau būtent jie ir daro instrumentą tokį įdomų, mano vienas ryškiausių šiandienos kontrabosininkų Florentin Ginot. Atlikėjas gruodžio 12 d. 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje surengs koncertą „CONTRABASSE“, kuriame dalinsis naujai atrastu kontaktu su kompozitorių Rūtos Vitkauskaitės, Ramūno Motiekaičio, Andriaus Šiurio ir Ryčio Mažulio kūryba, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Florentin Ginot
Florentin Ginot / Marc Ginot nuotr.

Tai – jau trečiasis naujajai ir eksperimentinei muzikai skirto ciklo „Kontaktas“ koncertas. Kaip sekėsi ieškoti jungčių su lietuviška kūryba, o taip pat – pirmąkart kurti kontrabosui, paklausėme atlikėjo Florentin Ginot bei vienos iš kompozitorių – Rūtos Vitkauskaitės.

– Su kokiomis mintimis prisijungėte prie renginių ciklo „Kontaktas“ dalies „CONTRABASSE“? Ko tikėjotės ir ką gavote dalyvaudami?

Florentin: Man labai įdomu susidurti su kompozitoriais ir jų pasauliais, kurių anksčiau dar neteko pažinti. Taip pat drauge su kūrėjais specifinės programos rėmuose tyrinėti jų muziką, kurią sudaro išskirtinai premjeros. Visuomet smalsu patirti muzikos kūrimą per tam tikrą geografinę prieigą.

Rūta: Mane sudomino kvietimas kurti muziką bendradarbiaujant su atlikėju Florentin Ginot, kuris, kaip man buvo pristatyta, pats labai nori prisidėti prie kūrybinio proceso. Pati užsiimu kūrybiniu bendradarbiavimu jau daug metų, esu net tam paskyrusi dalį savo doktorantūros tyrimo. Esu glaudžiai dirbusi su įvairių meno, ar net ne meno specialybių atstovais. Pavyzdžiui, mano opera „Confessions“, laimėjusi Auksinį Scenos Kryžių, yra labai glaudaus, šešis metus trukusio bendradarbiavimo su elektro-akustikos muzikos kompozitoriumi Jens Hedman ir sopranu Asa Nordgren rezultatas – esame trys lygiaverčiai operos kūrėjai.

Visgi, šiuolaikinės akademinės muzikos pasaulyje, ypač akustinės muzikos, labai glaudus bendradarbiavimas nėra dažnas reiškinys. Taip yra priimta, o gal taip esame išmokinti universitetuose ir akademijose, kad kompozitoriaus ir atlikėjo specialybės yra atskirtos gana aiškiai nustatytais darbais. Galbūt, gyvenant Lietuvoje atlikėjai yra labiau linkę dalyvauti kūrybiniame procese, bet Didžiojoje Britanijoje, kur šiuo metu gyvenu, tai tikrai yra gana retas atvejis. Tad mane sudomino Florentin profilis – jis yra tikras virtuozas, gali atlikti patį sudėtingiausią natomis išrašytą partitūrą ir čia pat gali ir suimprovizuoti visišką šedevrą. Tikrai labai įdomu dirbti su tokiu atlikėju.

– Ką jums muzikoje reiškia kontaktas?

Florentin: Nusikratyti ribų, neriboti mąstymo, atverti protą ir atsiverti nežinomybei.

Rūta: Man, kaip kompozitorei, svarbu kontaktas su atlikėju proceso metu, ir su auditorija – koncerto metu. Esu net neseniai pati organizavusi koncertą Modern Chants, Škotijoje, kur visi užsakyti kūriniai turėjo būti rašomi bendradarbiaujant. Buvo rengiami kolektyviniai susitikimai, pasitarimai, dalinimasis idėjomis ir muzika. O be to, kiekvienas kūrinys turėjo turėti kažkokį aspektą, įtraukiantį auditoriją koncerto metu – ar padainuoti, ar pasidalinti idėja, ar pasiūlyti kaip atlikti kūrinį ar dar kažkaip. Labai norėjosi to kontakto su auditorija.

Na, o bendrai kalbant, pati muzika yra toks menas, kuris apjungia – juk muzika tai yra garso bangos. Jos mus taip veikia, kad būdami grupėje žmonių ir klausydami muzikos kartu, mūsų visų smegenų bangos sinchronizuojasi su muzika, tokiu būdu su atlikėjais ir visais klausytojais. Koncertui įpusėjus, mes tampame vienu pulsuojančiu organizmu. Galbūt todėl manau, kad klausymasis radijo ar iPhone per ausines niekada nepakeis gyvos muzikos koncerto. Mums, žmonėms, tas buvimas kartu ir kolektyvinė patirtis – labai svarbi, kitaip gyvenimas tampa labai pilkas.

– Rūta, kada paskutinį kartą rašėte muziką vien kontrabosui?

Rūta: Niekada! Kaip bebūtų keista, nes juk besimokant prieš mūsų kompozitorių 138 klasę centriniuose Akademijos rūmuose, per koridorių buvo kontrabosininkų katedros klasės. Mes su jais labai bendravom, draugavom, baliavojom ir muziką kartu kūrėm bei atlikom. Tad turiu iš tų studentavimo laikų parašius kūrinių nedideliems ansambliams, kuriuose yra kontrabosas, o vėliau esu rašiusi „Orion Arm“, Gaidos užsakymu, net aštuoniems kontrabosams. Visgi, tai yra mano pirmasis kūrinys kontrabosui solo.

– Florentin, o kaip jums sekėsi ruoštis Rūtos Vitkauskaitės kūriniui? Kokia jums pasirodė Malda išnykusiai kalbai“?

Florentin: Įdomu tai, kad Rūta rašydama naudoja įvairius atlikimo aspektus, tokius kaip balsas bei ritualiniai muzikiniai gestai. Mūsų gyva kūrybinė sesija ruošiant kūrinį Aberdyne, Škotijoje buvo turininga. Patikrinome daugybę detalių, taip pat – ir kaip perrašyti kai kurias idėjas, kurios buvo sugalvotos smuikui / smuiku – kontrabosui.

– Kiek svarbios atlikėjo idėjos kompozitoriui, kai kūrinys dar tik gimsta?

Rūta: Aš už visus kompozitorius negaliu atsakyti, bet man pačiai yra tikrai labai svarbios. Pamenu, rašydama simfoninį kūrinį su solo Martynui Levickiui, su juo susitikau net nepradėjusi kūrinio rašyti ir iš tiesų, jo idėja, Inuitų genties kvėpavimo technika, su kuria jis mane tuo metu supažindino, tapo viso kūrinio pagrindu.

Prieš pradedant rašyti kūrinį Florentin, to kontakto ar pokalbio buvo mažiau, bet mes bendravom – galbūt daugiau techniniais klausimais, bet dalinomės ir savo muzika. Vienas iš jo neseniai atliktų graikų kompozitoriaus Georges Aperghis kūrinys įkvėpė mane naudoti Florentin balsą. Na, o kūrybiniam procesui įpusėjus man labai pasisekė – Florentin atvyko į „Sound“ festivalį Škotijoje, kur aš šiuo metu gyvenu. Buvo nuostabi proga susitikti, pergroti įpusėjusį kūrinį. Be to, turėjau galimybę apsilankyti Florentin spontaniškos improvizacijos koncerte, kuris buvo tiesiog neįtikėtinai aukšto lygio. Tad iškart ir savo kūrinyje „išbraukiau“ šiek tiek natų ir skyriau vietos improvizacijai – jos nėra daug, bet tikrai nekantrauju išgirsti, kokių garsų Florentin ten pririnks ir prigros.

– Teko girdėti, kad grojate išskirtinai vien šiuolaikinių kompozitorių muziką? Kas paskatino tokiam pasirinkimui?

Florentin: Ne visai taip. Groju daug ir įvairios muzikos, taip pat – ir senesnį Renesanso ar Baroko laikų repertuarą. Tačiau visame tame ką atlieku ar kuriu aš visada stengiuosi tyrinėti ir kažkokiais būdais – eksperimentuoti. Tai nuveda mane į vietas, kurių anksčiau nepažinojau. Tai yra pats svarbiausias dalykas, nesvarbu, ar kalbame apie naują, tebegyvenančių kūrėjų muziką, ar ne.

– Kuo kontrabosas jums toks ypatingas?

Florentin: Pirmiausia tai – jo fiziškumas. Tai labai unikalus atlikėjo ir instrumento sąveikos būdas, kupinas pasipriešinimo, delsos, trūkumų. Bet čia ir slypi visas grožis: būtent trūkumai daro jį tokį įdomų. Visai kaip tikrame gyvenime.

Tai labai unikalus atlikėjo ir instrumento sąveikos būdas, kupinas pasipriešinimo, delsos, trūkumų.

– Rūta, ką norėtumėte, kad jūsų kūrinyje „Malda išnykusiai kalbai“ išgirstų klausytojas? Ką norėjote juo pasakyti?

Rūta: Mane jau senokai domina garsažodžiai – žodžiai, sutinkami įvairiose kalbose, kurių skambėjimas yra pati žodžio reikšmė. „Trekšt“ ar „brakšt“ turbūt pirmieji garsažodžiai, kurie ateina į galvą. Tačiau jų yra kur kas senesnių, kurių prasmė seniai pamiršta, o skambesys perduoda garso vibraciją. Sutartinių „priedainiai“ – lylio, rama, rūta – irgi yra garsažodžiai. Kaip ir indų mantros. Norvegijos šiaurėje samių gentys iki šiol garsažodžiais „perdainuoja“ asmens ar gyvūno „esmę“. Įvairiose gentyse tokių žodžių apstu įvairiems užkalbėjimams, gydymams. Atvykusi į Škotiją sužinojau, kad senojoje Gaelic kalboje kiekviena raidė įprasmina medį ir daugybė gamtos objektų – vėjai, paukščiai – pavadinti taip, kaip jie „skamba“. Taip pat ir senosiose Old Norse ir Norn kalbose, vis dar gyvose Orkney salose.

Mokslininkai, kalbų tyrėjai, vadina garsažodžius „fosilijomis kalboje“. Manoma, kad garsažodžiai vystėsi priešistorėje, kuomet muzika ir kalba buvo viena. Manoma, kad tuo metu kalba neturėjo savo atskiro centro, o buvo išsisklaidžius visose smegenų dalyse, kaip ir muzika. Visas šis tyrimas ir sugulė į „Maldą išnykusiai kalbai“.

Anders Bigum nuotr./Rūta Vitkauskaitė
Anders Bigum nuotr./Rūta Vitkauskaitė

Kurdama kūrinį įsivaizdavau, kad „kalbu“ per muziką. Per pasikartojančius motyvus sakau tai, ką šiuolaikiniais žodžiais išreikšti sunku. Kūrybiniame procese naudojau smuiką – savo instrumentą – ir savo pačios sugalvotus žodžius. Kai kurie instrumentiniai motyvai ir žodžiai sugulė į partitūrą, kurią, susitikę su Florentin Ginot, perrašėme jo kontrabosui ir technikai. Tai yra solo kūrinys kontrabosui, kontraboso malda išnykusiai kalbai, kuri gal vis dar turi atpažįstamų pėdsakų mūsų pasąmonėje.

– Florentin, ar anksčiau esate susidūręs su Lietuva– lietuvių kūrėjais ar atlikėjais?

Florentin: Taip! 2019 metais Royaumont sutikau Jutą Pranulytę, tuo metu dirbau Akademijoje kompozitoriams iš Abatijos. Nuostabi patirtis!

– Su kokiomis mintimis laukiate premjeros?

Rūta: Labai laukiu Florentin atvyksiančio į Lietuvą. Kadangi tai jau bus mūsų antras „gyvas“ susitikimas, aš maždaug įsivaizduoju, kaip mano kūrinys skambės ir kokia bus Florentin interpretacija. Visgi, jis yra tikrai labai aukšto lygio atlikėjas, ir darbas su Florentin repeticijos metu man tikrai buvo labai įkvepianti ir energizuojanti patirtis. Tad laukiu tokios patirties ir vėl. Ir žinoma, tiesiog nekantrauju, kuomet Florentin visą savo talentą ir energiją atskleis koncerte, atlikdamas pilną naujų kūrinių programą – labai įdomu, ką gi mano kolegos jam parašė!

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą