Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Queer“ muzikos scena: vieno apibūdinimo suteikti neįmanoma

Belgijos LGBT parado dalyvė
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Belgijos LGBT parado dalyvė
Šaltinis: Lrt.lt
2
A A

„Queer“ yra prieštaravimas normoms, vyraujančioms tiek heteroseksualių, tiek homoseksualių žmonių santykiuose, tai nuolatinis judėjimas ir nepasitenkinimas esančia struktūra. Taip LRT OPUS sako kultūros renginių kuratorius, tekstų rašytojas Edvinas Grin. Anot jo, „queer“ muzikos atstovai pasižymi performatyvumu, transformacijomis ir net kritika visų mėgstamiems politikams: „Queer“ yra apie tai, kad nereikia užmigti ant laurų, nes, jei vienoje srityje tvarka, kitoje gali būti netvarka.“

– Kas yra „queer“? Regis, neturime lietuviško vertimo.

– Tai žodis, kurį gana sunku išversti. Sunku suteikti vieną prasmę, nes tai sąvoka, kylanti iš to, kas sunkiai apibrėžiama, nežinoma, keista. Anglų literatūroje šis žodis žinomas jau seniai, jis vartotas Williamo Shakespeare`o laikais. Jau tuomet buvo žodis, turintis tam tikrą neigiamą konotaciją.

Vėliau tai tapo žodžiu, kuris įvardija neheteroseksualų asmenį. Dažnai jis turėjo žeminančią prasmę, buvo užgaulus žodis. Tačiau 1980-ųjų pabaigoje LGBT ir „queer“ žmonių buvo nutarta žodį pasiimti. Tai geras pavyzdys, kaip sąvoka, naudota tau ir tavo bendruomenei užgauti ir žeminti, pavirsta tavo jėga ir stiprybe.

– Kuo „queer“ žmogus skiriasi nuo gėjaus ar lesbietės?

– Šiais laikais „queer“ įgauna kitą formą. Tai reiškia tapatybę, kuriai neužtenka būti tik gėjumi ar tik lesbiete. Tai nenoras tapatintis su jau esamomis normomis. „Queer“ visada bus kažkas, kas aktualu, tai niekad neišeis iš mados, nes yra nuolat kintantis judėjimas, nepasitenkinantis esama struktūra, galios santykiais, tuo, kas įprasta. „Queer“ yra tai, kas nauja, nežinoma, tam neužtenka apibūdinimo.

– Kuo ypatinga grupė „Minty“?

– Negaliu nepaminėti grupės „Minty“, gal net labiau vieno žmogaus. Jei manęs kas paklaustų, ar turiu autoritetą, sakyčiau, kad tai Leigh Bowery. Tai menininkas iš Australijos, kuriam joje neužteko erdvės, scenos. L.Bowery atvyko į Londoną ir pradėjo užsiimti mados dizainu. Įdomu, kad L.Bowery kūrė drabužius tik sau, save jis pavertė meno kūriniu.

Sakyčiau, kad L.Bowery puikiai įkūnija „queer“ – kaip manifestą esamoms normoms. Jis atstovauja „club kids“ kultūrą. Tai mane dominanti subkultūra, susiformavusi Londone ir Niujorke 1990-aisiais.

„Drag queen“ yra ryškiai pasidažęs vyras, kuris impersonuoja moterį. „Club kids“ pareiškė, kad drag gali būti daugiau – jie padaro iš savęs meno kūrinį, fantaziją. L.Bowery darė nerealius, performatyvius dalykus. Įdomu, kad jo grupės „Minty“ pirmasis koncertas įvyko 1994-aisiais, iš karto buvo užsakyta daug pasirodymų. Tačiau pačiam L.Bowery tai buvo pirmas ir paskutinis koncertas, nes jis greit mirė.

– Kuo svarbi grupė „Throbbing Gristle“ ir jos įkūrėja Genesis P-Orridge?

– „Throbbing Gristle“ yra grupė, daug pasiekusi industrinės muzikos stilistikos atžvilgiu. Genesis P-Orridge buvo grupės lyderė. 1993 m. ji sutiko savo antrą žmoną Lady Jaye. Jos taip pamilo viena kitą, kad suprato norinčios tapti kažkuo, kas yra už lyties apibrėžimų, kažkuo vientisu.

Palaipsniui jos sukūrė projektą – „The Pandrogeny Project“. Aiškino, kad tai kažkas, kas neturi ankstesnės istorijos, su nieko nėra susiję, tik jų išgyvenama istorija. Tai buvo tam tikra konstrukcija, transformacija, tikrai įdomi istorija.

„Scanpix“/AP nuotr./LGBT paradas Nepale
„Scanpix“/AP nuotr./LGBT paradas Nepale

– Kaip pradėjote domėtis „queer“ kultūra? Lietuvoje tokių žmonių nėra daug, ar ne?

– Taip, šiuo aspektu Lietuva labai maža. Pradėjau tuo domėtis, nes tai tiesiogiai mane liečia, galiu laikyti save „queer“ asmeniu. Man visada buvo įdomu, kas yra už „Stop“ lentelės, ką kuria žmonės, turintys panašias patirtis. Susidomėjimas atsiranda natūraliai, iš buvimo subkultūrose, domėjimosi alternatyvia muzika.

– „Queer“, ko gero, ne muzikos žanras, o idėjos, perkeltos į kitus muzikos žanrus. Dabartinis pavyzdys – atlikėja Anohni (anksčiau buvęs dainininkas grupėje „Antony and the Johnsons“).

– Negalima sakyti, kad tik dabar Anohni atsirado kaip „queer“. Man ji visada buvo kažkas, kas yra už ribos, tam tikrame balansavime. Įdomu ir tai, kad ši atlikėja visada buvo politiška. Labai politiškas jos albumas „Hopeless“, ypač daina „Obama“.

Daina „Obama“ yra geras pavyzdys, kaip, pasitelkus muziką ir meno formą, galima tiesiogiai pareikalauti prezidento tau ar platesnei žmonių grupei svarbių dalykų. Daina skirta menininkei Chelsea Manning, kuri tarnavo Amerikos kariuomenėje ir nutekino informaciją apie žudynes Irane.

2010-aisiais Ch. Manning buvo pasodinta į kalėjimą, jos bausmė – 35 metai. Vyko aršios derybos ir protestai, kol gegužės 17 d. ji buvo paleista po septynerių metų kalėjimo. Ši daina – tiesioginis reikalavimas Barackui Obamai, reikšminga kritika jam, nes dauguma įsivaizduoja, kad tai labai atviras, liberalus politikas. „Queer“ yra apie tai, kad nereikia užmigti ant laurų, nes jei vienoje srityje tvarka, kitoje gali būti netvarka.

– Kodėl šiai temai svarbus atlikėjas Arthuras Russellas?

– A.Russellas svarbi figūra visoje muzikos istorijoje. Norėtųsi, kad daugiau žmonių jį atrastų. A.Russellas savo muzikinę karjerą pradėjo 1973-aisiais Niujorke kaip avangardinis violončelininkas. Vėliau jis atsirado platesnėje meno scenoje, su Allenu Ginsbergu pradėjo kartu daryti performansus, taip pat kolaboravosi su Laurie Anderson.

A.Russellą aš įvardiju kaip žmogų, pralenkusį savo laiką. Nuo avangardo jis pasuko prie popmuzikos, yra tituluojamas kaip Niujorko disko scenos kūrėjęs. Žinoma, disko scena buvo ir anksčiau, bet Niujorke A.Russellas buvo vienas pionierių.

– Ar galima teigti, kad „queer“ yra tarsi opozicija tradiciniam homoseksualumui?

– Taip, tai prieštaravimas vienodoms normoms, kurios vyrauja tiek heteroseksualių, tiek homoseksualių žmonių santykiuose. Tai nenoras tapatintis su tuo, kam nesijauti artimas. Tai ieškojimas savęs, galimybės būti laisvu.

Pradėjau rengti „queer“ vakarėlius, Vilniuje tai vyko „Kreivių“ festivalio kontekste, gal prieš trejus metus. Keli vakarėliai buvo surengti ir Kaune. Kalbant apie „Baltic Pride“ festivalį, jo vakarėlis vyko oficialiame gėjų klube „Soho“. Mes norėjome padaryti kažką alternatyvaus, viskas vyko natūraliai.

Mūsų vakarėlis vyko tą pačią dieną, kaip ir rengtas „Baltic Pride“. Nesitikėjau, kad bus taip sėkminga, kad bus tiek žmonių, nenorinčių eiti ten, kur jau viskas pažįstama. Vėliau mūsų kolektyvas išsiskirstė, esame užsiėmę, bet yra daug planų. Manau, kad norėčiau ties tuo nuveikti daugiau.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą