Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 14d. 11:02

RIA valdybos pirmininkas V.Petreikis: tikimės, kad 70 mln. eurų vertės „Tautos namai” nepaliks didžiosios dalies scenos menų už durų

Valdas Petreikis, „Tautos namai“
Partnerio nuotr. / Valdas Petreikis, „Tautos namai“

Pagrindinėje Londono koncertų salėje „Royal Albert Hall“ rengiamo klasikinės muzikos koncertų ciklo „PROMS“ programoje yra pasirodę ir didžiausios Lietuvos klasikinės muzikos žvaigždės – Asmik Grigorian, Kostas Smoriginas, Edgaras Montvidas, Justina Gringytė, dirigavo Milda Gražinytė-Tyla.

Šioje salėje taip pat organizuojami įvairiausių žanrų scenos menų renginiai ir niekam nesukelia nuostabos ar nepasitenkinimo tai, jog karališkojoje salėje rodomi baletai, vyksta cirko „Cirque Du Soleil“ pasirodymai, miuziklai, koncertuoja Adele, Robbie Williams bei vyksta kitų populiariosios muzikos atlikėjų koncertai, kuriuose naudojama moderniausia garso aparatūra ir šviesų technika.

Lietuva taip pat pagaliau planuoja pastatyti pagrindinę šalies sceną – Nacionalinę koncertų salę Vilniuje. „Tautos namų“ projektas – tai didžiausias, svarbiausias ir turbūt brangiausias Lietuvos kultūros infrastruktūros objektas nuo Lietuvos valstybingumo atkūrimo – jam pastatyti planuojama panaudoti 70 mln. eurų viešųjų finansų.

Partnerio nuotr./„Tautos namai“
Partnerio nuotr./„Tautos namai“

Projekto rezultatas ne tik savo architektūra, programos turiniu, bet ir funkcionalumu bei pažangiu valdymo modeliu turėtų reprezentuoti Lietuvos kultūrą artimiausius dešimtmečius. Vis dėlto, tarp kultūros autoritetų, politikų ir renginių profesionalų galutinio susitarimo, kaip salė turi būti įrengta, koks optimalus techninis išpildymas ir efektyvus valdymo modelis, vis dar nėra.

Kaip Renginių industrijos asociacijos (RIA), vienijančios daugiau nei 50 privataus sektoriaus renginių organizavimo įmonių, valdybos pirmininkas norėčiau pateikti keletą įžvalgų, gal tai padės nors milimetru priartėti link profesionalumu, sąžiningumu ir kūrybos ekonomikos principais paremto sprendimo.

Pirmiausia, net tik plačiajai visuomenei, bet ir kultūros ir renginių lauko profesionalams komunikacijos iš Kultūros ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės, kurios kartu įgyvendina projektą, itin mažai. Gal todėl nėra iki galo aišku, kodėl svarbiausia objekto įgyvendinimo prielaida yra ne maksimalus infrastruktūros pritaikymas scenos menams ir svarbiausiems visuomenės poreikiams, o „natūrali akustika”?

Kodėl pirminėse užduotyse architektams salės paskirtis nurodyta tik klasikinė muzika ir buvo projektuojama taip, kad iš esmės netiktų kitiems žanrams? Kodėl dar nepabaigtos projektuoti salės renginių tinklelis jau „patvirtintas“ Maestro Gintaro Rinkevičiaus, „Nacionalinėje salėje koncertuos mūsų visi simfoniniai orkestrai, Šv.Kristoforo ir Lietuvos kameriniai, dainuos chorai, vyks kai kurie „Vilnius City Opera“ spektakliai, kitokie renginiai“ ?

Kodėl pirminėse užduotyse architektams salės paskirtis nurodyta tik klasikinė muzika ir buvo projektuojama taip, kad iš esmės netiktų kitiems žanrams?

Būtent dėl to jau daugiau kaip prieš metus tarp kultūros profesionalų nuvilnijo didžiulė nusivylimo „Tautos namų“ projektu banga – tapo akivaizdu, jog milijoninės vertės koncertų salės durų neplanuojama atverti platesniam scenos menų spektrui. Pasauliniai pavyzdžiai rodo, jog tik klasikinei muzikai naudojamos salės yra didelė prabanga ir ekonominė našta, todėl modernių šalių prioritetas yra įvairiems scenos menams pritaikomos salės, taip pasiekiamas maksimalus užpildymas, ekonominis efektyvumas, o kokybė ir prestižas dėl to nei kiek nenukenčia.

Salės multifunkcionalumas lemia ir organizatorių įvairovę, kuri sukuria žanrų įvairovę, didina konkurenciją, kultūrinę pasiūlą, sales padeda paversti rentabiliomis ir patraukliomis plačiai lankytojų auditorijai. Tačiau renginių atsiperkamumui reikalinga tinkama techninė infrastruktūra ir pakankamas kiekis sėdimų vietų, ko pagal dabartinį projektą vystoma Nacionalinė koncertų salė pasiūlyti, deja, negalės.

Antra, Nacionalinės koncertų salės valdymo modelis taip pat turėtų būti nuosekliai ir atvirai išdiskutuotas. Ne a priori siekiant numatyti valdytojus (tai daroma ir ypatingai susiaurinant salės paskirtį), bet sudarant sąlygas konkurse dalyvauti viešo ir privataus sektoriaus profesionalams, turintiems tinkamiausios patirties efektyviai valdant koncertų sales ar renginių erdves. Kad salės išlaikymas netaptų finansinių akmeniu po valstybės ir mokesčių mokėtojų kaklu. Taip pat galimybė naudoti Nacionalinę koncertų salę turi būti demokratiška ir paremta skaidriais principais.

Nacionalinės koncertų salės valdymo modelis taip pat turėtų būti nuosekliai ir atvirai išdiskutuotas.

Esami valstybinių įstaigų vadovai dažnai nuogąstauja, kad privatūs organizatoriai „už nieką neatsako naudodamiesi valstybinėmis salėmis”. Tai visiška netiesa – tam yra griežtos nuomos sutarys, o absoliučiai didžioji dauguma kolegų – privačių organizatorių – kultūros srityje dirba dešimtmečiais, turi sukaupę reikalingą patirtį, gerą reputaciją, aukšto lygio profesionalumą organizuojant renginius ir atsakomybę žiūrovams.

Diskusijose dėl Nacionalinės koncertų salės valdymo modelio dažnai galima išgirsti kultūros autoritetus net įžeidžiamai neadekvačiame kontekste linksniuojant koncertų salę „Compensa”, tikėtina, nežinant, jog tai ne valstybės, o privataus verslo projektas.

Galima sutikti, jog tai nėra tobula salė, bet nepaisant to, tai vienas geriausių pastarųjų metų kūrybos ekonomikos pavyzdžių Lietuvoje, kuris užpildė milžinišką spragą – scenos meno erdvių trūkumą – sostinėje. Renginių organizatoriai kokybiškiems užsienio ir vietinių žvaigždžių pasirodymams (Liudovico Einaudi, Sukhishvili baletas, Complexions baletas, Benjamin Clementine, Vachtangovo teatras, Mikhail Baryshnykov, ACH teatras ir kt.) renkasi šią salę dėl jos multifunkcionalumo, optimalaus dydžio, techninių savybių ir kainodaros. Įgyvendinus šiuo metu desperatiškai stumiamą didžiosios „Tautos namų” koncertų salės viziją, dauguma Vilnių aplankysiančių pasaulinio lygio atlikėjų ir toliau pasirodys „Compensoje“.

Žinoma, niekas negalėtų nuneigti, jog klasikinė simfoninė muzika yra vienas geriausių būdų reprezentuoti šalies kultūrą. Bet tikrai nėra vienintelis – Lietuvoje mes turime gerokai daugiau tarptautinio lygio scenos meno pavyzdžių, kuriais galime didžiuotis ir ką parodyti. Tai darbai režisierių, choreografų, kompozitorių, kurie jau šiandien laimi bienales, teatro festivalius, kuria garsiausiuose pasaulio teatruose, gauna prestižinių užsienio įstaigų apdovanojimus ir stipendijas.

Lietuvoje mes turime gerokai daugiau tarptautinio lygio scenos meno pavyzdžių, kuriais galime didžiuotis ir ką parodyti

Deja, jiems būsimoje didžiojoje Lietuvos scenoje techninių galimybių parodyti savo darbus sukurti tiesiog neplanuojama. Teisingumo dėlei taip pat reikėtų paminėti, jog akustikos nereikėtų taip stipriai mistifikuoti – natūrali akustika nėra būtina net 80% scenos meno renginių, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje – renginiai kokybiškai garsinami technikos pagalba.

Iš renginius organizuojančių profesionalų, vietinių akustikos ekspertų (beje, dirbančiu su tarptautiniais projektais ir įrengusių ne vieną modernią salę Europoje) nepasigirdo prieštaravimo, jog klasikinei muzikai pritaikyta sale tuo pačiu negalėtų būti multifunkcinė, t.y. tinkanti kitiems žanrams.

Gerbiamų Nacionalinės Filharmonijos vadovės Rūtos Prusevičienės ir LVSO meno vadovo Maestro Gintaro Rinkevičiaus pasisakymuose, skirtuose ne akademinės muzikos atstovams ir scenos menų profesionalams, pabrėžiama brandos ir susikalbėjimo stoka. Nors akivaizdu, jog Lietuvoje jau „subrendo“ nauja karta kultūros žmonių, su vakarietišku mąstymu, kuriems nebetinka praėjusių dešimtmečių sprendimų priėmimo principai.

Negebėjimas dabartinėje situacijoje rasti galutinio sutarimo suponuoja ne tai, jog kultūros bendruomenei trūksta susiklausymo, bet tai, jog kultūros lauke užaugo ir subrendo nepriklausomoje Lietuvoje augusi karta, kuriai neatrodo normalu ir teisinga, jog valstybinis turtas ir jo valdymas dalinamas pagal „nuopelnus“ pusiau slaptais premjerų dekretais ir nomenklatūrinių darbo grupių sprendimais. Ir šiame Nacionalinės koncertų salės projekte norima ne „sutarimo“ ar „pritarimo“ tam, kas jau senokai už uždarų durų sutarta ir nuspręsta, o skaidraus ir sąžiningo „Tautos namų“ projekto įgyvendinimo, kurio pasekoje būtų atstovaujamas viešasis interesas ir būtų priimti tinkamiausi sprendimai išleisti daugiau nei 70mln eurų.

Šiame etape vis dar yra daug vietos progresyviai, vakarietiškomis vertybėmis paremtai lyderystei. Finaliniame „Tautos namų“ etape savo vertinimus turėtų tarti ne tik negausus politikos ir kultūros elitas, bet ir privataus renginių sektoriaus profesionalai, techniniai ekspertai, taipogi ir žinomi šalies ekonomistai.

Nuoširdžiai tikiuosi, jog esami valstybinių įstaigų vadovai ir toliau tęs pradėtą sunkų darbą nacionalinės koncertų salės projekto įgyvendinimui. Taip pat tęs gražiomis tradicijomis tapusius bendrus projektus su privačiu kultūros sektoriumi, taip augindami Lietuvos kultūrą. O diskusijos netaps tyliu pretekstu savo sprendimais bausti mąstančius kitaip.

Nuoširdžiai tikiuosi, jog esami valstybinių įstaigų vadovai ir toliau tęs pradėtą sunkų darbą nacionalinės koncertų salės projekto įgyvendinimui.

Ir, finalui, apie lietuvių taip mėgstamą Londoną ir „sąskambius“. LSO (London Symphony Orchestra) ir jo dirigentas seras Simon Rattle ilgus metus Didžiosios Britanijos sostinės politikus ir kultūros žmones bando įtikinti praktiškai analogiško projekto reikalingumu ir tikslingumu.

„London Concert Hall“ (Londono koncertų salės) atsiradimas, jo teigimu, yra vienintelė prielaida „klestėti ir augti“ Londono simfoniniam orkestrui. Vis dėlto, bandymas britus įtikinti išleisti 288 mln. GBP natūralios akustikos salei patyrė fiasko. Kultūrininkai serą Simon Rattle atvirai sukritikavo teigdami, jog natūralios akustikos salės trūkumas Londone nėra kliūtis „super-orkestro’ atsiradimui“. O net 1.25 mln. GBP kainavusi nuosekli naudingumo ir verslo modelio analizė konstatavo, jog stinga argumentų investuoti tiek pinigų vieno žanro muzikos salei.

Projektas paprasčiausiai nesukurtų pakankamai vertės mokesčių mokėtojams, tad LSO (London Symphony Orchestra) buvo rekomenduota statybų projektą įgyvendinti privačių rėmėjų lėšomis.

Londonas, spręsdamas naujos koncertų salės klausimą, rėmėsi ne tik ambicijomis, bet ir ekonomine logika. Vilnius savo ruoštu turi istorinę galimybę įgyvendinti modernų, aukščiausius techninius ir kokybės standartus atitinkanti nacionalinės koncertų salės projektą. Lietuvos renginių industrija ir kultūros profesionalai tikisi, jog „Tautos Namai” nepaliks didžiosios dalies scenos menų, renginių ir jų lankytojų (mokesčių mokėtojų) už salės durų.

Partnerio turinys
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/