Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 28d. 20:03

Rugpjūčio ir rugsėjo muzikos albumų apžvalga: iš Sacharos

Albumų viršeliai 15min recenzija
Albumų „AUČ“, „Romeo ir Rutina“, „When I Have Fears“ viršeliai

Kartais įdomios, kitokios muzikos verta išdrįsti paieškoti visai kitur. Praėjusiame laike, kai pats jos nevertinai. Rimtesniuose žanruose, pavyzdžiui – džiaze. Arba net ir Sacharos dykumoje. Ypač dabar, šaltuose butuose stingstant galūnėms.

Skyders – Romeo ir Rutina

„Jei nebuvai „Skyders“ koncerte, nebuvai ir studentu.“ Abejoju šios sąlygos logika, kaip ir apskritai tuo, kad kažkas kažkada yra taip pasakęs. Vis dėlto faktas tas, kad „Skyders“ groja nuo 2001 metų (!) ir jų pagrindinis klausytojas yra pirmų kursų studentas. Daina „Nimfomanė“ yra, be abejo, žymiausias jų hitas (beje, grupė turi paaiškinimą, kad tai daina apie stereotipus, kai donžuanus vertinam geriau nei panašių polinkių moteris - įdomu, ar klausytojams ši potekstė taip pat žinoma), bet programą grupė turi kaip reikiant. Smagią, trankią ir amžinai keliančią nostalgiją.

Atrodo, užstrigau laike

ieškodamas atsakymų tik savyje.

Vis dėlto, be jokios ironijos, buvau labai nustebinta šio, trečiojo, grupės albumo. Pirmiausia malonaus, sodraus, dramatiško vokalo su atpažįstama intonacija. Taip pat ir gebėjimo parašyti kabinančią poproko dainą – ir linksmą (apie tą pačią elegantišką katytę-nimfomanę), ir liūdną (puikūs „Spąstai“). Ir ta lietuviška lyrika – tegu ne kažkokia filosofiškai gili, bet nepretenzinga, neperspausta, išjausta. Įrašas gerai klausosi ir vilioja išgirst gyvai. Prisimint studentiškus laikus, kaip sakoma.

Bendrame muzikos lauke „Skyders“ yra kažkur nuošaly, kažkam ne visai lygis, nešiuolaikiška, kaip ir kokia „Siela“. Bet, pavargus nuo madų ir tendencijų, jų paprastumas yra savotiška atgaiva. Dar 10 metų – ir M.A.M.A. turės apdovanot už gyvenimo nuopelnus.

VIDEO: Skyders - Spąstai

Abrokenleg – AUČ

Lietuvoje labai retas atvejis – mergina grupės lyderė. Merginų scenoje labai laukiu, tad lūkesčiai dideli. „Abrokenleg“ su Aiste priešakyje vis pastebiu jau kelerius metus, o dabar pasirodė debiutinis jos ir trijų vaikinų grupės albumas.

Lūkesčiai dideli dar ir dėl to, kad Aistė jau įrodė savo gebėjimus sukūrusi dainą „Pagirios“ – puikų, nepakankamai įvertintą hitą. Vis dėlto albume tokio išradingo teksto ir aštrios melodijos sukurti lyg ir nepavyksta. Prie to priartėja trumpa komiška dainelė „Lenkas“ su priedainiu: „Pagyvina!“. Suveikia, lyg folkloro stilizacija, ir frazių pakartojimai dainoje „Aš tave matau“.

Lietuviškus tekstus parašyti sekasi geriau nei angliškus (kai kur, tiesa, kliūva pamaiviškas nelietuviškas tarimas). Bet angliškos dainos muzikine prasme įdomesnės, drąsesnės, pavyzdžiui, greitas „Electric Boy“. Gyvai daug įspūdingiau, žemiau, pilniau skamba ir puikus Aistės vokalas.

Bet labiausiai čia visgi trūksta drąsos. Atsiribojimo nuo to, kaip kas turėtų skambėti, nuo to, kaip dainuoja Giedrė Kilčiauskienė ar koks „Kamanių šilelis“. „Abrokenleg“ tikrai turi potencialo eiti pažadėtąja avangardiško pop kryptimi, tačiau tam reikia daugiau laisvės, o vietomis gal net paprasčiausiai greitesnio tempo.

VIDEO: aBROKENLEG - I Was Looking

Katarsis4 – Katarsis4

Paklausti, ar nesibaimina savo debiutinį albumą pristatinėti Liepkalnio vandens saugykloje – netradicinėje erdvėje, pasižyminčioje labai sudėtinga akustika, kvarteto nariai sakė: „Labiau net patys tarsi vaikai nekantraujame, kaip ten viskas bus.“ Suprask: aišku, kad neskambės taip, kaip planuojam, bet tokia ir yra improvizacijos esmė.

Improvizatorių saksofonininkų kvartetą sudaro Arminas Bižys, Kazimieras Jušinskas, Algirdas Janonis ir Danielius Pancerovas. Kitomis progomis bei aplinkybėmis jie groja ir su kitais projektais, džiazo scenos senbuviais, su Svajone Blažiūnaite yra įrašę garso takelį filmui „Kulkos tavo kailyje“.

Albume ypač smagiai skamba įvairūs „papildomi“ garsai, balso aidai, preparuoti instrumentai. Muzika ir pakankamai eksperimentiška, ir drauge – paklausoma, vietomis netgi melodinga. Net ir nepatyrusiam klausytojui įmanoma sekti „siužetą“. O džiugiausia, bent man, tai, kad – galbūt įkvėpti „Sheep Got Waxed“ – jaunosios kartos džiazistai (pvz., pernai albumą išleidę „Džiazlaif“) nesibodi išeiti į „elitinių“, akademinių džiazo teritorijų į platesnius „alternatyvios muzikos“ laukus.

VIDEO: / laukų sonata / / katarsis4 /

The Murder Capital – When I Have Fears

Šiemet svarbiausiu roko įvykiu man tapo britų „shame“ koncertas „Loftas Fest“. „The Murder Capital“ – airiai iš Dublino – prisirašo prie visai gausios postpanko bangos: „shame“, „Idles“, „Slaves“, „Fontaine D.C.“, „Girl Band“ (taip pat šį mėnesį išleido albumą).

O visi šie muzikantai, kaip ir daugybė kitų, savo ruožtu prisideda prie „Joy Division“ pasekėjų minios. Įdomiausia tai, kad šios grupės, nors ir artimos stilistikos, neskamba kaip nuobodžios kopijos. Jų visų albumai tiesiog labai geri - „Guardian“ šį įvertino 5/5.

Debiutinis „The Murder Capital“ albumas išsiskiria niūriais energijos atoslūgiais. Aršų pankroką keičia fortepijoninė baladė ar smuiko virpesiai. Albume pasakojama apie baimę, širdgėlą, susvetimėjimą, iš gyvenimo pasitraukusius jaunus žmones. Jame daug tylos ir nejaukios erdvės.

„Dubline statoma siaubingai daug viešbučių ten, kur galėtų būti butai. Kranai stypso visam mieste. (...) Viešbučiai yra tik išnaša, kalbant apie benamių, savižudybių, psichinės sveikatos problemas. Apie paslaugas, neprieinamas žmonėms ne iš viduriniosios klasės. Mes norime apie tai kuo daugiau kalbėti, kad vyriausybė žinotų, jog nesam patenkinti esama padėtimi“, – sako grupės vokalistas. Skamba atpažįstamai? Tačiau Lietuvoje tokios roko bangos vis dar laukiam.

VIDEO: The Murder Capital - Green & Blue (Official Video)

Tinariwen – Amadjar

Šį tuaregų, Saharos klajoklių genties, kolektyvą dar 1979 m. įkūrė Ibrahimas Ag Alhabibas, kuris, būdamas ketverių, matė savo tėvo egzekuciją. Iki šiol didžiąją „Tinariwen“ (liet. dykumos) dalį (narių skaičius kinta) sudaro žmonės, dalyvavę ir tebedalyvaujantys sukilimuose prieš fundamentalistus Malyje.

Nors šitokia egzotika paprastai lieka world muzikos stalčiuke, „Tinariwen“ jau beveik 20 metų keliauja per didžiausius pasaulio festivalius ir milijonais skaičiuoja perklausas. Jų muzika primena (afro)amerikietišką bliuzą, bet patys sako jo negirdėję, kol XXI amžiuje pirmąkart neišvyko į užsienį. Jų muzika vis dar autentiška, susitelkusi į savo šaknis, net jei tarp svečių albume girdime drone metalo legendą Stepheną O’Malley, Warreną Ellisą, grojantį su Nicku Cave‘u, ar indie balsą Cassą McCombsą.

Tai devintas „Tinariwen“ albumas, kaip ir kiti, sulaukęs liaupsių dėl universalumo, politiškumo, erdvės ir intymumo pojūčio. Įrašytas jis keliaujant autobusiuku per Saharą link Mauritanijos. O mes jo galime klausytis čia, Lietuvoje.

VIDEO: Tinariwen en Jack Session

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

49:40
01:06
01:03

Esports namai