Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 2d. 21:02

Sausio muzikos albumų apžvalga: kiek mano, tiek ir tavo

Migloko – Mistyrijous Gangsta, IJO – Mano LP ir Elnio rago miškas – Šamano duktė
Migloko – Mistyrijous Gangsta, IJO – Mano LP ir Elnio rago miškas – Šamano duktė

Kur yra riba tarp asmeniškumo ir universalumo? Kiek tavo kūryba gali būti asmeniška, kad vis dar būtų suprantama kitiems? O gal tai išvis nesvarbu? Gal iš tiesų įmanoma kurti vien sau, dėl savęs? Keturi lietuviški ir vienas britiškas albumas – iš dalies apie tai.

Elnio rago miškas – Šamano duktė

Labiausiai mano lauktas sausio mėnesio albumas su kaupu pateisino visus lūkesčius. „Elnio rago miškas“, sudygęs iš Žilvino Ališausko-Žalio dainuojamosios poezijos, išsiskleidė solidžia roko grupe.

Pernai klubo „Tamsta“ rengiamame jaunų grupių konkurse „Garažas“ ketvertukas pelnė publikos simpatijų prizą, kuris ir virto šia viniline plokštele (taip, vinilus dabar leidžia visi, net ir debiutuojančios grupės).

„Elnio rago miškas“ dainuojamosios poezijos nemėgėjus gali atstumti jau vien savo pavadinimu. Tačiau šitaip apsigauti nevertėtų. Poetiški tekstai čia eilinį kartą įrodo, kokia tinkama dainavimui yra lietuvių kalba. Bet taip pat – tekstai neuždominuoja muzikos, nesiveržia į pirmą planą. Grupės instrumentinė pusė – užtikrinta ir subalansuota. Tekstų svaigumą (Vien tavo žvilgsnis užgesina šviesą, / Paskleidžia nektarą tamsos. / Ir tavo lūpos nuodingos, / Ir tavo žodžiai mirtini) atsveria ir vikingiškas Žilvino vokalas, ir tamsios, mistiškos gitaros, ir į kulminacijas nuvedantys būgnai.

Grupė įspūdingai atrodo gyvai. Jų muzikos sukuriama specifinė, melancholiškai didinga aplinka visiškai atsiskleidžia ir įraše, kuris, tinkamai pristatytas, gali pretenduoti į gana plačią klausytojų auditoriją.

VIDEO: Elnio Rago Miškas - Šamano Duktė

IJO – Mano LP

„Mano LP“ – jau tryliktasis Audriaus Vaitiekūno-IJO ilgametražis albumas. Vinilinėje plokštelėje (išleido „Garsų Gelmės“) įdėtas fotoalbumas tiksliai atspindi kintančią jo muzikos aplinką bei idėją. Trys čia svarbiausi dėmenys – asmeniškumas (A.Vaitiekūno vaikystės nuotrauka), rami gamta (miškas), grubi industrija (požeminė automobilių stovėjimo aikštelė). Pastaruosius du vienija ir pastaba, kad vinilo pakuotė pagaminta iš antrinių žaliavų.

Nuo aštresnio skambesio pradėjęs IJO dabar kuria eksperimentinę, inteligentišką elektroninę muziką, svyruojančią tarp ramaus ambiento ir grubaus dramenbeiso. Dėl tokio nevienalyčio skambesio IJO nuolat lyginamas su IDM klasiku, britu Aphex Twin.

Muzikoje, kaip sako pats A.Vaitiekūnas, jis fiksuoja savo nuotaikų pokyčius, gyvenimo etapus. Šalia vaikystės nuotraukos – ir Monikos Ivaškaitės pieštas atmintin iškart įstringantis viršelis, kur Audrius, jau suaugęs, pavaizduotas en face ir iš nugaros. Taip klausytojas, atsivertęs vinilą, tarsi įlenda kompozitoriui į galvą.

„Mano LP“ vis dėlto yra ir „tavo“ – klausytojo. Į IJO muziką nesunku įsijausti, tam trukdo gal tik trumpokos, keturių minučių nepasiekiančios kompozicijos. Greit besikeičiantys kadrai kartais paįvairinami vokaliniais semplais, kurie suteikia šiokio tokio žmogiškumo šiai erdviai, kažkur Saulės sistemoje (Ijo – Jupiterio palydovas) aidinčiai muzikai.

Lukas Norkūnas

Luką Norkūną kai kurie turėtų atpažinti iš dainuojamosios poezijos atstovų Gyčio Ambrazevičiaus ir Grupės (ten groja bosine gitara). Kai kurie galbūt iš netikėto pasirodymo pernai metų atrankoje į „Euroviziją“.

To keistuoliškumo, kuriuo pasižymėjo eurovizinė daina „Tegu“, kupinas ir šis jo debiutinis albumas. Keistuoliškumo, kuris drauge yra ir gryna autentika. Į nieką nepanašu, net neaišku, ar panašu į patį Luką.

Autentiškumas, individualumas svarbus ir muzikantui – viskas čia sukurta, sugrota, įrašyta jo paties: „klasikinė gitara, (el.) bosinė gitara, mandolina, balsas (dainavau); perkusijai kibiras, kiaušinis, marakasai, grindys, delnai (plojau), sprigtai, keliai, plastikinis puodelis, aliumininis puodelis, sudžiūvęs lapas… Balsai, el. gitara, išilginė fleita, altinė fleita.“ Pats ir viršelį nusipiešė.

Luko vokalas labai įvairiapusis, niekad nežinai, ko iš jo tikėtis. Lygiai kaip ir iš jo tekstų:

Ir nieks nekalbės

Ir miško oras, samanų

Ir salamandrų tarp uolų

Ir stirnų, jos prabėgančios

Šuoliuojančios, jas vytis

Vienintelis albumo kūrinys be vokalo vadinasi „...Vidinis...“. Ir visas albumas yra toks „vidinis“. Tarsi tiesioginė vidinio pasaulio transliacija. Įdomi, bet pašaliniams ne visada suprantama. Lukas nesitaiko prie klausytojo įpročių ir lūkesčių. Tik retais atvejais (labiausiai kūriniuose „Darom balių!“ ir „Pėdsakais“) klausytojas jau per pirmą perklausą gali įsijausti į ritmą, įsiminti melodiją. Kitais atvejais prireikia daugiau pastangų prisipratinti šią (formaliai) dainuojamąją poeziją, (realiai) akustinę folkdžiazo improvizaciją ar apskritai bežanrį išradimą. Pats Lukas taikliai sako: „Muzika, kurios dar neturėjome.“

VIDEO: Lukas Norkūnas - Darom balių!, Tegu, Mokausi mylėti

Migloko – Mistyrijous Gangsta

Prieš metus išleidusi sugrįžimo albumą „Sacred Tears“, Miglė Vilčiauskaitė-Migloko pristato penkių dainų mini leidinį. Jo pirmoji daina „Rožės“ yra viena iš komisijos favoričių šiemetinėje atrankoje į „Euroviziją“.

Panašiai, kaip ir „Sacred Tears“, šiame albume jaučiasi ir Migloko stiprybės, ir silpnybės. O, pavyzdžiui, stiliaus elektiškumas yra turbūt ir tas, ir anas. Muzikantė be jokios įtampos pereina iš vieno žanro į kitą, iš retro į futuro, iš asmeninės maldos (O Dieve! – labai miglotai rikteli ji) į ekstravertišką flirtą, iš anglų kalbos į lietuvių.

Kartais tas žavus eklektiškumas atrodo kaip tiesiog nežinojimas, kas esi, ką nori daryti, žaidimas vienu metu ir kaladėlėmis, ir teptukais, ir lėlėmis, ir garsais. Beje, toks neišbaigtumo jausmas būdingas ne vienai jaunai Lietuvos muzikantei. Talentų, įgūdžių, įrankių daug, bet dar ne visai žinoma, ką norima jais pasiekti. Kita vertus, Migloko asmenybė ir gyvi pasirodymai tokie ryškūs, kad jokių elementų iš jų ir nesinori išmesti. Galiausiai viskas čia vis tiek yra ji – ar toji diva „Sacred Tears“ viršelyje, ar ta maža mergaitė, šio albumo viršelyje tapusi paslaptingu gangsteriu.

VIDEO: Migloko - „Rožės“ - Nacionalinė Eurovizijos atranka

James Blake – Assuming Form

Tinklalapis „Pitchfork“ suskaičiavo, kad ketvirtajame Blake‘o albume įvardis „aš“ pakartotas 136 kartus. Jis ir pats tą žino, nes savikritiškai dainuoja: Viskas yra apie mane / Aš esu pats svarbiausias. Viršelyje – taip pat jo portretas.

Blake‘ui dabar 30 metų, jo debiutinis mini albumas pasirodė vos prieš penkerius. Bet atrodo, kad jis čia buvo visada, kad su juo užaugo karta, kad jis jau kone klasikas. Taip giliai įsiskverbęs jo trapus, Arvo Pärto tradiciją tęsiantis pianinas, akvarelinis falcetas su netikėtais hiphopo inkliuzais. Jo išpažintinė lyrika, kad ir kokia būtų asmeniška, visada atrodo ištraukta tiesiai iš tavo paties sielos.

Aš irgi nemiegosiu

Verčiau jau rytoj

Viską matysiu pro miglą

Jei taip matysi tu

Blake‘ui tikrai turėtų būti nelengva laviruoti tarp skirtingų savo gerbėjų lūkesčių: ar jis elektroninės, dabstepo muzikos prodiuseris, ar svaigaus R&B, ar tiesiog popbaladžių kūrėjas. Štai „Pitchfork“, išgyrę jo ankstesnio darbo „The Colour in Anything“ eksperimentinį maksimalizmą, dabar nusivylė ir nuobodžiavo.

Per tuos penketą metų Blake‘as kūrė, prodiusavo, įrašinėjo kartu su Beyonce, Jay-Z, Franku Oceanu, Kendricku Lamaru, „Bon Iver“... Šiame albume repuoja Andre 3000, Travis Scott, Metro Boomin, ispaniškai vibruoja Rosalia, sirenų giesmes traukia Šv. Kotrynos bažnyčioje pernai dainavęs Moses Sumney. Blake‘as, beje, yra turbūt vienas laukiamiausių jaunosios kartos muzikantų Lietuvoje.

VIDEO: James Blake - Mile High feat. Travis Scott and Metro Boomin (Official Audio)
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Kelionė „The Coldest Ride“

Sveikata

Gyvenimas