Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 06 09, 15:28

Septyniolika metų scenoje ir pirmasis V.Pupšytės-Manjari Lilos albumas

Atėjo laikas, kai man atrodo, kad šiek tiek save pažįstu. Kai žinau, kas esu“, – sako dainininkė Vytautė Pupšytė, pastaruoju metu dažniau prisistatanti Manjari Lilos vardu. Manjari Lilai, kitaip nei Vytautei, nebebaisu imti save už rankos ir muzika drąsiai pasakoti širdies istorijas. Jos sugulė į debiutinį albumą „The Garden Beyond“, kuris visai netrukus iškeliaus pas klausytojus. Šiandien – pirmosios albumo dainos „Forever is now“ premjera, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Dainininkė Vytautė Pupšytė
Dainininkė Vytautė Pupšytė / Kristinos Jasudaitės nuotr.

Džiazo ir alternatyviosios muzikos atlikėja, dainininkė V.Pupšytė skaičiuoja septynioliktus scenos metus. Daugelio didžiųjų ir mažųjų džiazo festivalių Lietuvoje ir Europoje dalyvė, dainavusi su grupėmis „Jing’a’ling“, „Sielos Ūsai“, „Leobard Grey“, „Subtilu Z“, muzikos stebuklą kūrusi su atlikėju Sauliumi Petreikiu, garsiausiais Lietuvos džiazo ir klasikinės muzikos atlikėjais, šiandien ji prisistato kaip Manjari Lila ir žengia į naują savo kūrybos ir gyvenimo etapą.

Albumas „The Garden Beyond“ gimė pandemijos laiku, kai žmonėms ypač reikia vilties, palaikymo ir jautrumo. Šis albumas – tai padėka gyvenimui už jo atsiųstas dovanas, žmones, Mokytojus ir Vedlius, o muzika jame – nuostabus sodas, esantis kitapus mums įprastos realybės.

Savo debiutinį albumą „The Garden Beyond“ („Sodas kitapus“) Vytautė Pupšytė-Manjari Lila pristatys birželio 26 dieną Šv. Kotrynos bažnyčioje. Apie tai, kas sugulė į albumą, apie patirtis, įkvėpimus ir išgyvenimus su atlikėja kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Užsiminei, kad nuo vaikystės buvai ne tokia kaip visi. Ar bandei suprasti, kodėl? Ir ką reiškia būti ne tokiai kaip visi?

– Mokykloje dažnai girdėdavau: „Vytautėlė tokia... pernelyg jautri, gal...“ Atsimenu, būdama dešimties, įsijungdavau Andrew Loydo Webberio „Jesus Crist Superstar“. Mano bendraamžiai tik pečiais traukydavo, niekaip negalėdavo suprasti, kodėl kaifuoju.

Paskui pradėjau suprasti, kad muzika, kurios klausau, jiems neskamba taip, kaip skamba man. Kad realybė jų viduje yra kiek kitokia nei manoji. Tai labai baisu, kol esi vaikas. Klasės draugai klauso Britney Spears, o tau nuo tokios muzikos negera. Bėgant metams, natūralu, mėgini prisitaikyti, būti kaip visi, tačiau užmegzti tikrą santykį, kai pats nesi nuoširdus, nėra paprasta. Ir nors mokykloje turėjau daug gerų bičiulių, studijų metais kiek labiau atsidusau, paaiškėjo, kad panašių į mane yra daugiau, nei galėjau įsivaizduoti.

– Dar paauglystėje pradėjai domėtis budizmu, joga, mokytis mantrų. Ar siekis pažinti budizmo kultūrą atėjo iš šeimos?

– Knygas apie budizmą iš tiesų skaityti pradėjau paauglystėje, tik nelabai turėjau su kuo dalytis tuo, ką sužinojau. Mano šeima – tradicinė, tikinti, bet nepraktikuojanti, o močiutė visada gyveno su Dievu. Kartą ji man pasakė: „Vytaute, visuomet gali kalbėtis su Dievu.“ Tai buvo geras patarimas, kai tik iškildavo kokių nors klausimų, aš Dievo ir klausdavau atsakymų. „Na, Dieve, kaip čia yra tame pasaulyje?“ – teiraudavausi. Man buvo labai svarbu surasti savo vidaus šventovę, kurioje galėčiau jaustis saugi, turėčiau į ką atsiremti. Kažką itin asmeninio ir sakralaus. Radau.

Kristinos Jasudaitės nuotr./Dainininkė Vytautė Pupšytė
Kristinos Jasudaitės nuotr./Dainininkė Vytautė Pupšytė

– Kalbėjome apie tai, kad įtampos ir nerimo laikais savęs ir vertybių paieškos tampa labai svarbios. Kodėl mes nieko neieškome, kai išgyvename džiugesį?

– Turiu jausmą, kad džiaugsme dažnai pasiklystame. Raštai sako: jei gyvename meilėje, mūsų neturėtų labai jaudinti nei džiaugsmas, nei liūdesys. Tačiau, kad ir kaip būtų, džiaugsmo ieškome, tikimės svaigulio, kuris vieną dieną praeis, tačiau mums svarbu, mums patinka jį išgyventi. Kai džiaugiamės, rodos, nereikia ieškoti atsakymų į viduje kylančius klausimus. Bet jų vis tiek kyla ir esame priversti į juos atsakyti.

Drąsiai apie tai kalbu, nes pati tai patyriau. Buvo laikas, kai svajojau tapti žvaigžde, pramogų pasaulio dalimi, bet kokia nuostaba mane ištiko, kai sužinojau, kad tviskesys dažnai slepia liūdesį. Kad tie, kurie visuomenės akyse atrodo žinomi, laimingi ir gerbtini, iš tiesų gali būti nelaimingi. Ojoj, galvojau, kaip taip gali būti?! Karjeros viršūnę pasiekęs žmogus yra nelaimingas? Tad ką tada galime vadinti laime?! Šis suvokimas nuskaidrino mano mintis, supratau, kodėl mano vidus taip priešinosi ir kodėl šiandien aš visiškai nebenoriu nustebinti pasaulio.

– Muzikos scenoje labiausiai išgarsėjai Andrejaus Polevikovo projekte „Ella Fitzgerald Tunes“. Šis projektas tave nuvedė iki Danijos džiazo festivalio Bornholme, vėliau buvo „Tribute to Nina Simone“. Tačiau tai, kas skamba šiandien, yra visiškai kas kita. Kaip atsirinkti, ko iš tiesų nori tavo širdis?

– Tiesiog mėginti. Galiausiai ateina fizinė, emocinė ir profesinė branda, kai tampa aišku, ką patinka dainuoti, su kuo patinka groti, kai nebesijauti niekam įsipareigojęs, kad tau nebereikia atitikti standartų. Tas kelias nėra lengvas, tikrai. Rėmai vis dėlto egzistuoja, turi prie jų derintis, jei nesi visiškas scenos chuliganas arba savimi pasitikintis, tikras tuo, ką darai, ir labai drąsus. Per septyniolikos metų muzikos karjerą man daug kas patiko, norėjau daug ką išmėginti, daug ko paragauti, paskanauti. O paskui ateina laikas, kai jautiesi sotus ir norisi nerti į savo vidaus pasaulį, pažiūrėti, o kas jame skamba? Kas yra tenai? Kokia kūryba gimtų, jei mėginčiau kurti viena? Pastarieji dveji metai man suteikė visišką laisvę, suvokimą, kad galiu kurti tai, ką noriu, ir kad man nebe taip svarbu, kaip mane vertins.

O paskui ateina laikas, kai jautiesi sotus ir norisi nerti į savo vidaus pasaulį, pažiūrėti, o kas jame skamba?

– Ar šis minčių perversmas turi kokį nors atskaitos tašką?

– Pasijaučiau kiek laisvesnė, kai pradėjome groti su „Jing’a’ling“, paskui su „Sielos Ūsais“. Bet, matyt, dar nesijaučiau save pažįstanti, kad galėčiau drąsiai dalytis tuo, kas esu. Tačiau pandemijos metai ir asmeninio gyvenimo lūžiai privertė rasti savo gyvenimo ašį. Turėjau išgyti, išsilaižyti žaizdas, bet kartu tai buvo ir labiausiai auginantis laikas. Kūrybai visa tai padarė didžiulės įtakos.

Tikiu, kad Dievas turi parengęs planą kiekvienam iš mūsų, ir tas planas – labai skirtingas. Visada maniau, kad egzistuoja tam tikras socialinis modelis, kaip reikia būti ir kokia yra laimė. Visada tvirtai to modelio laikiausi – vyras, vaikai, namai yra laimės pradžia. Jei viso to neturiu, anokia tai laimė? Net ir kurti tada negali! Šiandien man atrodo, kad laimės pagrindas – nebūtinai šis. Paleidau ir iliuziją, kad būsiu laiminga tik tada, jei tapsiu žymia dainininke. Nuostabu gyventi be vidinės įtampos!

– Ar galima sakyti, kad pandemijos patirtys, asmeniniai išgyvenimai sugulė į tavo debiutinio albumo dainas? O gal jomis siunti dar ir kitą žinią?

– Albumą pavadinau „The Garden Beyond“. Išvertus į lietuvių kalbą tai reiškia – sodas kitapus. Tame vidiniame sode, kitapus išgyvenimų ir gijimo, egzistuoja mūsų sakrali erdvė. Vidinis sodas, kuriame gyvena mūsų gėlės, – grožis, švelnumas, trapumas ir meilė. Tokį sodą labai verta saugoti. Kai kūriau albumą, nuolat save turėdavau grąžinti į vidinę erdvę. Stengiausi atsiriboti nuo bet kokio visuomeninio, politinio, netgi santykių lauko ir atsidurti kitoje realybėje, sode, kuriame piktžolės neauga, kuriame gyvena ne Vytautė Smolskienė ar Vytautė Pupšytė, ne džiazo atlikėja, o maža mergaitė Manjari Lila. Ji visai kitaip mato, kitaip jaučia ir svarbiausia – aš ją tikrai pažįstu. Labai norėjau, kad mano muzika ateitų iš švelnios erdvės, kad ji nieko nesmerktų, nieko neįtikinėtų, nekeistų pasaulio, o tiesiog manifestuotų tai, kas širdyje. Nuostabus kūrybos periodas, už kurį esu be galo dėkinga.

Esu istorijų pasakotoja. Vienos mano muzikinės istorijos yra skirtos paverkti, kitos – padūsauti, trečios – suteikti vilties, dar kitos – leisti prisiminimams numirti arba juos prisikviesti.

– Dainos tavo albume skamba angliškai. Kodėl ne lietuviškai?

– Labai paprastas sumanymas – turiu labai daug draugų užsienyje, pagalvojau, kad noriu, jog jie suprastų, apie ką dainuoju. Anglų kalba natūraliai randasi mano muzikoje, turiu vos keletą lietuviškų dainų.

– Manjari Lila. Ką reiškia tavo vardas?

– Man labai brangus šis vardas, džiaugiuosi, kai žmonės į mane šitaip kreipiasi. Gavau jį iš Mokytojo, kuriam pasirodė, kad vardas, reiškiantis mažų mergaičių žaidimus sode, atspindi mano vidų ir širdį. Iš tiesų šis vardas mane atpalaidavo, aš vis dažniau, užuot projektavusi savo gyvenimą, leidžiuosi jį žaisti. Lygiai tas pats vyksta ir mano muzikoje.

Albumo „The Garden Beyond“ („Sodas kitapus”) pristatymas Šv. Kotrynos bažnyčioje – birželio 26 dieną. Kartu su Manjari Lila gros pianistas ir muzikos prodiuseris Vytis Smolskas, violončelininkas Tomas Šatas, saksofonininkas Nojus Jurkus, perkusininkas Gediminas Mačiulskis, gitaristai Jūris Benaitis ir Laimonas Jančas, būgnininkas Augustas Baronas. Scenoje taip pat pasirodys atlikėjos tėtis – Klaipėdos muzikinio teatro solistas Virginijus Pupšys, dainininkė ir dainų autorė Yogamaya Purnamasi (Eglė Sirvydytė) ir atlikėjas, renginių vedėjas Tarun (Tautvydas Bagdonas)

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą